Utenos lopšelio-darželio „Želmenėlis“ auklėtojos padėjėjos Astos Ramoškienės kūryba miniatiūriška kaip ir ji pati: smulkutė, daili, miela... Kas regi jos floristines miniatiūras ar didesnius paveikslus, sukomponuotus iš pievų, miško ir net daržų išdžiovintų augalų lapelių ir žiedlapių, patiria šviesias emocijas.
Astos Ramoškienės arbatinukas.

Kūrėjos užkoduota jausena tarsi trapiomis kojytėmis, „apautomis“ senovinės darželio gėlės mėlynžiedėmis kurpelėmis, atitapena į tavąją nuotaikų pievą. „Viso šitojo grožio pajauta – duotybė iš aukščiau, – tikina ji pati. – Kartais visiškai nenuspėjamai susiklosto manųjų kūrinėlių siužetai, arba pievoje randu gėlelę ar žolyną, kurių tebuvau tik pavadinimus girdėjusi, ir kažkas tarsi pakužda: čia tas.“

Stebyklos pamokos

Asta dailės nesimokė. Kai Utenoje atidarė Dailės mokyklą, jiedvi su bendraklase, susiruošusios ją lankyti, jau buvo per „senos“. Užtat vidurinėje dėstė puikūs dailės mokytojai Vytautas Petronis ir Kęstutis Mikulėnas. Į gamtos pasaulį kūrybiškai pavedėjo biologijos mokytoja Ona Cicėnienė. O tikroji grožio pagavos mokykla joms, trims seserims, buvo gamtamyliai, nūnai šviesios atminties, tėveliai, ilgamečiai aukštaitiškojo krašto meteorologai Emilija ir Povilas Grumbinai.

„Jie išmokė perprasti gamtos „kalbą“, niekada nepalikdavo vienų – grybauti, uogauti visada penkiese, – prisimena Asta, jauniausioji iš seserų. – Ir man iki šiol gamtoje svarbiausia buvimas, o ne nauda. Jei grybauju, tai pirma pasidžiaugiu, kaip susirikiavę grybai – išrausi ir neliks gamtos triūso grožybės. Uogaudama lapelius, stiebelius mintyse jau derinu būsimam atvirukui ar miniatiūrai.

Mes visos užaugom ant Utenos grindinio, tiesa, buvo močiutės kaimas, bet pieno nemėgau, tai retai norėdavau ten pasilikti, bet tėvai perteikė tiek meilės gamtai, grožio pajautai, kad ir manoji kūryba prasiveržė tarsi savaime, bet tikiu, jog tai iš jų natūralių, neįkyrių pamokų. Mes visos, kaip juokaujama, nuo debesies krašto – vyriausioji sesė Liuda literatūroje paskendusi, nors dirba labai proziškoje tarnyboje, vidurinioji Zita išskirtinai gražiai siuva.“

Ir patys Astos tėvai turėjo meniškumo krislą – tėtis gražiai piešė, mama išradingai nėrė ir itin gražiai siuvinėjo. Dukra prisimena, kaip jos namų darbui kartą tėvelis arklį nupiešė – tokį tikrovišką, kaip iš lankos. Neužmiršusi iki dabar ir savo išdaigų, kai, lėlėms siūdama suknytes, iš mamos siuvinėto rankdarbio išsikirpdavo pačius vidurėlius... Net užaugusiai buvo nesmagu, kad šitaip sugadindavo tokias mamos sukurtas grožybes, o tada jau vaiko akys įsiminė, kad tai gražu.

Sodo „darkytoja“

Floristė namuose iš visų draugių sukaupusi sovietmečio vadovėlių biblioteką – tarp knygų puslapių džiūsta visi surinktieji žolynai. Rinkti pradeda vos nutirpus sniegui, ir pirmiausia... pernykščius lapus. Juos gamta motulė peržiem taip juvelyriškai paverčia skeletu, kad jokių tirpalų nereikia. Ypač gražūs ažūriškai peršviečiami drebulės, daugumos medžių pilki, rudai pilki, iš kurių galima išsikirpti „senutėlį vazoną“ atvirukui ir pasodinti jame savo sukurtą gėlikę. Žolynų ir gėlių nerenka tik tų, kurie įrašyti į Raudonąją knygą ir kuriems alergiški žmonės. Iš tokių ir mūsų nacionalinė rūta, nors jos lapeliai dailūs ir grafiški, vingiorykštė, kai kurių rūšių pelynai.

Kai pavasariškai sužaliuoja kolektyvinis sodas, anot Astos, jis klesti tol, kol pasirodo ji. Pirma nuskabo salotas, nes jų vaiski spalva kompozicijose ilgai neišblunka. Tinka ir mažos krapų šakelės, žiedynai, net spragių išėstas ridikėlio lapas dažnai dera, ir puošnieji morklapiai. O žirnių ankštys rūpi mažiau negu ūsai. Tebeaugina tuos pačius, kuriuos mama vaizdžiai vadindavo: tie, kurie susitveria rankytėmis, kitaip tariant, priaugina kuokštus ūsų. Ir žliūgės neištrenkia už tvoros, ši gaji ir, beje, net vaistinga piktžolė ir lapelių forma, ir spalva, ir net žiedeliais tinkama kūrybai. Dar, beje, turinti ir puošnesnių „seserų“ – pelkinę, pievinę ir miškinę.

Iš darželio gėlių pavasariais „čiudyjasi“ su tulpėmis, kaip jaunystėje nuskabo alyvų žiedlapėlius, dabar šiuos jau keičia daug puošnesni lanksvos krūmo žiedynai: Vilniuje pažįstama pridžiovina, iš jos nusiperka, nes dar ne visur šis augalas auginamas. Jai pačiai labai patinka komponuoti iš flioksų (visos turbūt pamenam juos, karkliukais vadinamus) ir bijūno lapų, nes atvirukai su jų kompozicijomis kvepia...

Iš miško parkeliauja baltažiedės plukės, aviečių lapai, iš pievų – šalpusnio lapai, šių pūkuotoji „flanelinė“ pusė išdžiovinta tarsi glamžyta medžiaga, kuri panaudojama vazoms, arbatiniams ir kitokiems „indams“. Vėliau nešasi geltonuojančių vėdrynų puokštes, kurių, atrodo, tik jai ir tereikia – net karvutės neėda. Paskum sužydusių lubinų žvakių neaplenkia, nusiskabo žiognagių, kurių visai neišvaizdus žiedas vidurėlyje slepia gražių floristinių detalių. O rudeniais užvis mėgstamiausi įvairiausių spalvų ir atspalvių jurginai.

„Kartais ir draugių paprašau: geriau jau man nuskinkit, vis daugiau naudos bus, negu šalna nuvirins“, – juokauja moteris.

Pati dirbdama su vaikučiais neperleidžia kūrybos paslapčių – trapi kūryba per sunki jų neįgudusiems piršteliams. Bet džiaugiasi anksčiau Vaikų globos namuose turėjusi būrelį, kurį našlaičiai noriai lankė, džiugiai bendravo. Ir liūsta, kad dabartiniai vaikai visiškai nežino gėlių pavadinimų, o jie vaikiškai įsimenami: kiškiarūtė, žvirbliarūtė, puriena – žąsstypis; vėdrynas – gaidžiakojis; pakalnutė – ožkaliežuvis ir begalės pavadinimų sinonimų.

Pakvietusi arbatos

Kukliai prisiglausdama bendrose tautodailininkų parodose, per bemaž 15 kūrybos metų Asta Ramoškienė surengė tik antrąją autorinę parodą, jausmingai ištardama: kviečiu arbatos...

Devyniolika arbatinukų ir dvylika puodelių tarsi iš trapaus porceliano... Prie jų netinka besibūriuojančiųjų šurmulys, geriausia žvalgytis dviese arba vienam, kai pasijunti lygiai taip, tarsi būtumei prisipylęs čiobrelių ar mėtų kvapniosios arbatos ir nepaliautumei mėgautis sielą atpalaiduojančiu aromatu.

Panašią jauseną aprašė Astos dukterėčia Agnė Marozienė, su vyru Mindaugu ir dviem mažuliais atvažiavę pasveikinti net iš Rietavo.

„Šitame puodely atsiprašymas,
Aname tikėjimas, viltis neprašomi žvelgia tarsi laukdami arbatos...
Va tame puodely keistas žvilgsnis iš savęs, iš sielos, iš vidaus...
O štai čia dar tik užgimęs jausmas lyg tikėtumei, kad pievoje rasa paraus...
Mano rankoje puodelis tau į širdį, leidžiantis suprasti tikrą tiesą,
kad gyvenimui įpilt arbatos reikia,
Nes kitaip tik aš beliksiu, o tavęs nebus ir taip skaudės,
kad išgert arbatos nepajėgsiu...

Įstabiai ramiam puodely brėkšta rytas... Aš geriu arbatą lyg stebuklą,
Kad rytoj ir tu nubusi vėl iš naujo patikėdamas gyvenimu.“

Tai toks „Arbatos puodelis tau“ iš Agnės minčių sukomponuotas. Ir štai arbatos puodelis vėl suvedė iš naujo.

Gal dabar ir skaitytojos, dalį floristės „servizo“ peržiūrėjusios, pajaus spalvotą pievos atodūsį, ieškos ornamentuose atpažįstamų gėlių ir žolelių ir mintyse dėkos tai trapiai moterytei iš Aukštaitijos, taip emocingai pakvietusiai arbatos gėrimo ritualui.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (128)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (33)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar kolchozus pripažinsime savo, o ne okupantų istorijos dalimi? (56)

Kai Seimo sveikuolis Dainius Kepenis pasiūlė statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams,...

„Lietuvos ryto“ tritaškių lietus paskandino „Lietkabelį“ (24)

Daugiau tritaškių nei dvitaškių pataikęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ (16-4) iškovojo...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (62)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...

Prekybos centro „Ozas“ aikštelėje užsidegė automobilis (2)

Šeštadienį į prekybos ir pramogų centrą „ Ozas “ suskubo ugniagesiai: antrame aukšte...

Tarp paauglių plinta nauja grėsminga mada: kvailumu lenkia viską, kas buvo iki šiol (287)

Užsienyje ėmė plisti naujas iššūkis , kvailumu greičiausiai lenkiantis daugumą prieš tai...

Kelio remontas pykdo: vienas darbininkas kasa, o penki stovi ir žiūri (174)

Iš Klaipėdos uoste veikiančių terminalų vedančio Jūrininkų prospekto kelio dangos...

Dakaro pragaras baigėsi: Juknevičius pagerino savo paties rekordą (293)

Dvi savaitęs trukęs alinantis, nenuspėjamas ir išbandymų kupinas Dakaro ralis – baigėsi....

Karališkieji kūdikiai: gimdymas be nuskausminamųjų, griežti reikalavimai vardui ir 163 metus dėvėti tie patys drabužėliai (8)

Didžiosios Britanijos Kembridžo kunigaikštienė praėjusių metų rugsėjo pradžioje...