A.Ramoškaitė: smagu atvežti svarbią žinią

– Jau porą metų esate laidos, kurioje nuolat skamba dramatiškos istorijos ir liejasi ašaros, redaktorė. Ar pačiai dažnai tenka tramdyti ašaras?

– Ne, niekada filmuodama neverkiu. Labai aiškiai suvokiu, kad atvažiavau ne kartu paverkti. Tikiu, kad galiu padėti geru, profesionaliu reportažu.

– Į jūsų laidos redakciją suplaukia daugybė pagalbos prašymų. Kaip atsirenkate, kurios istorijos reikia imtis dabar, o kuri dar gali šiek tiek palaukti?

– Nerūšiuojame istorijų į svarbias ir nelabai. Kartais paieška baigiasi vos prasidėjusi – laidos duomenų bazėje pakanka patikrinti žmonių duomenis ir paaiškėja, kad ieško ir vieni, ir kiti. Telieka juos pakviesti į susitikimą. Kartais užtrunkame ir penkerius, ir dešimt metų. Paieškomis užsiimančios redaktorės naršo archyvuose, kalbasi su liudininkais ir pan. Būna, kad siūlo galą apčiuopiame atsitiktinai, pavyzdžiui, narpliodami visai kitą istoriją.

– Ar važinėdama pas pašnekovus dažnai patenkate į neįprastas, netikėtas situacijas?

– Laimė, mūsų laida ne iš tų, kurioms užtrenkia duris. Dažniausiai atvežame svarbią žinią, tad esame pasitinkami maloniai ir nuoširdžiai. Neretai išsiskiriame glėbesčiuodamiesi – lyg giminės.

– Būna, kad nuvykus susitikti su žmonėmis staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir istorija įgauna netikėtų posūkių?

– Visko būna. Tikriname kiekvieną naują informaciją.

– Ar jau galite pasakyti, kas dažniausiai išskirdavo žmones?

– Kas išskirdavo?.. Nežinau, ar kas nors jums atsakys į šį klausimą. Gyvenimas. Kiekviena istorija turi savų priežasčių. Visais laikais motinos barstė savo vaikus, visuomet buvo vieni kitų nepažįstančių brolių ir seserų.

– Manote, kad šiais laikais surasti pasimetusį šeimos narį lengviau?

– Žinoma, šiais laikais ieškoti tapo kur kas lengviau – prieinamesni archyvai, intensyviai dirba mūsų laida. Be to, ir žmonės, manau, tapo drąsesni.

– „Nacionalinė paieškų tarnyba“ – toli gražu ne pirmoji laida jūsų žurnalistinėje praktikoje...

– Po antro kurso nuėjau į TV3 atlikti praktikos, paskui pakvietė į LNK, vėliau – į LRT... Taip ir prasidėjo. Daugelyje laidų dirbau, ilgiausiai – LNK žiniose. Prieš dvejus metus paskambino „Nacionalinės paieškų tarnybos“ kūrėjai ir pasiūlė prisijungti.

– Ką šioje laidoje jau spėjote atrasti naujo?

– Įsitikinau, kad žmogus – didžiausia mįslė pasaulyje. Niekada niekas jos iki galo neįmins. Taip pat supratau, kad kai kurių dalykų niekada nepaaiškinsi protu.

– Ar laidoje papasakotas dramatiškas istorijas greitai pavyksta išmesti iš galvos?

– Ne, nepavyksta. Atsimenu visas, kurias filmavau. Sunku pamiršti, kai tampi tokių skaudžių arba tokių laimingų likimų dalimi. Su kai kuriais herojais bendraujame ir po laidos.

– Nė karto nebuvo kilusi mintis pagal savo laidų herojų gyvenimo vingius sukurpti romaną, gal net parašyti melodramos scenarijų?

– Ne kartą įsitikinau, kad iki kaulų čiulpų smegenų esu televizijos žmogus, kuriam lengviau ir, tiesą sakant, įdomiau istorijas pasakoti vaizdu, o ne aprašinėjant ilgais ilgais, pintais perpintais tekstais...

– Ką savo gyvenime esate patyrusi dramatiškiausio?

– Norėčiau tikėti, kad į šį klausimą niekada neturėsiu ką atsakyti.

– Televizijoje esate vedusi ne vieną laidą. Dėl ko dažniausiai iš jų pasitraukdavote – pasigesdavote naujovių, užgrauždavo rutina, susipykdavote su prodiuseriais?..

– Dažniausiai dėl to, kad televizijos laidos – sezoniškas dalykas. Prasideda, gyvuoja ir baigiasi. Niekada iš niekur nesu išėjusi susipykusi.

– Kokio žurnalistinio interviu iki šiol negalite pamiršti?

– Tokių buvo ne vienas. Skaudžių, linksmų, juokingų... Geriausiai visada atsimenu nuoširdžius.

– Su kokiais pašnekovais jums lengviausia bendrauti?

– Lengviau ar sunkiau, manau, prakalbinami visi. Jei tik moka kalbėti.

– O iš kokių sunkiausia ištraukti žodį?

– Iš nežinančių, ko nori, ir nelabai žinančių, kam visa tai daro.

– Esate dirbusi žinių tarnyboje, vedusi publicistines laidas. Kokios laidos nė už ką nesutiktumėte vesti?

– Tokios, kurioje tyčiojamasi ir meluojama.

– Ar yra tokių temų, kuriomis net už didžiausius pinigus nesutiktumėte atvirauti žurnalistams?

– Žinoma. Žurnalistui duoti interviu apskritai nėra lengva. Esu ne iš plepiųjų, itin asmeniškų dalykų tikrai neišpeštumėte.

– Iš kokio Lietuvos krašto esate kilusi?

– Esu aukštaitė nuo Pasvalio. Mokiausi Joniškėlyje. Ten tebegyvena tėvai. Deja, juos aplankau rečiau, negu norėčiau. Tačiau vis žadu pasitaisyti.

– Ar nuo mokyklos suolo svajojote apie žurnalistės darbą?

– Mokyklos suole buvau iš tų, kuriems viskas buvo be galo įdomu – nuo kino istorijos iki politikos. Tarp savo kolegų pastebiu daug tokių žmonių.

– Ar ir šiandien rinktumėtės šį kelią, jei tektų spręsti iš naujo?

– Nesigailiu pasirinkusi žurnalistiką, mano profesija – man įdomi. Tik gaila, kad tos žurnalistikos beveik neliko – vien nuogas verslas.

– Jei ne žurnalistika, kokių kitokių darbų galėtumėte imtis?

– Hmm... Šią minutę atrodo, kad, be žurnalistikos, daugiau nieko nemoku. Tačiau, ko gero, jei reikėtų, išmokčiau. Na, į kosmosą gal ir neskrisiu, širdies neoperuosiu, bet ką nors paprasčiau, manau, sugebėčiau.

– Ar mėgstate buities darbus – tvarkytis, gaminti?.. Kokie darbai jus labiausiai vargina?

– Buitis man nėra našta. Gal todėl, kad esu minimalistė. Turiu namus. Nesu reikli nei gyvenimo sąlygoms, nei maistui. O gaminu dažnai. Kasdien ką nors greito ir paprasto. Kai turiu laiko ir yra proga, sugalvoju ir ką nors įmantresnio.

– Kokia pramoga jums suteikia didžiausią palaimą? Ar turite galimybę ja dažnai mėgautis?

– Žinote, turbūt pasirodysiu visiška asketė. Pastaruoju metu labiausiai džiugina tyla. Tiesiog tyla. Tarp milijono darbų ir rūpesčių kelios valandos ramybės – didžiausia dovana.

– Ar turite savo gyvenimo moto, kuriuo stengiatės vadovautis?

– Vadovaujuosi sąžine ir širdimi, ne moto...