Iki tol dar senovės Graikijoje ir Romoje moterys šviesindavo odą dažais ar kreida, vėliau damos nesiskirdavo su pirštinėmis ir skėčiais. Šviesi oda bylojo apie aukštą kilmę, o įdegis buvo siejamas su sunkiu darbu laukuose plieskiant saulei.
Tačiau įdegiui atėjus į madą, vokiečių mokslininkas Friedrichas Wolffas netrukus atidarė ir pirmąjį soliariumo saloną. Jis tyrė ultravioletinių spindulių poveikį sportininkų organizmui ir pastebėjo, kad šie spinduliai keičia odos spalvą – ji tamsėja.
1979 m. F. Wolffas su broliu JAV įkūrė pirmąją soliariumų gamyklą. Iš pradžių naudotas tik medicinos tikslais, naujasis išradimas netruko pasklisti po visą pasaulį kaip išsigelbėjimas auksinio įdegio trokštantiems žmonėms.
Lietuvoje soliariumai atsirado praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tačiau tik 2009 m. priimtos sugriežtintos soliariumų naudojimo taisyklės, ribojančios tokiu būdu besideginančių žmonių amžių – soliariumo paslaugomis gali naudotis tik pilnamečiai. Taip siekta atkreipti dėmesį, kad ultravioletiniai spinduliai gali turėti neigiamos įtakos odos būklei ir bendrai žmogaus sveikatai.
