Tai – Xylospongium. Išvertus pažodžiui, tai – kempinė ant pagaliuko ir tai po truputį pradeda atskleisti šio daikto paskirtį. Jei kempinė būtų didesnė, o pats pagaliukas dailesnis, tai šis įrankis greičiausiai būtų skirtas maudynėms. Tokie daiktai iš tikrųjų buvo naudojami – jais buvo lengva nusitrinti nugarą ar padus. Tačiau šis Xylospongium yra visai mažas ir turi visiškai neapdirbtą pagalį, kas išduoda, jog tai – tualetinio popieriaus atitikmuo.
Xylospongium buvo naudojami, atleiskite už žodžius, užpakaliui nusivalyti. Tai buvo viešųjų tualetų (taip, tų, kuriuose be jokių pertvarų sėdėdavo miestiečiai) įrankis, dažnai pritvirtintas virvele. Ir taip – niekas savo kempinės nesinešiodavo – šiais daiktais dalindavosi visi.
Kempinė dažnai gulėdavo vandenyje – arba kokiame nors inde su vandeniu ir druska ar actu, arba, jei tualetas buvo labai modernus ir puikiai įrengtas, tekančio vandens lovelyje. Vanduo, kuris buvo skirtas pasirūpinti ir kempinės, ir žmogaus švara, greitai pats būdavo užterštas ir tapdavo pavojingų mikrobų veisykla. Galite įsivaizduoti, kokių problemų tai pridarydavo.
Romos imperijos tualetai ir taip nebuvo švarūs, o dezinfekcinių priemonių paprasčiausiai nebuvo jau vien dėl prasto supratimo apie infekcijas. Būtent dėl to šios socialinės institucijos tapdavo ligų židiniu. Dažnai tos ligos versdavo tuos tualetus lankyti ir dar dažniau, o kempinės, kuriomis buvo dalijamasi, tokios padėties nepalengvindavo. Xylospongium, beje, buvo keičiamos, dažniausiai dėl susidėvėjimo ar akivaizdžios nešvaros. Dėl to jų kotai būdavo gaminami iš paprasčiausių pagalių, o kempinės – iš pinčių (jūrų bestuburių gyvūnų).
Romos gyventojai tokią lazdą kišdavo per tualeto priekyje esančią skylę ir ja valydavo pasturgalį. Kaip dabar manoma, ne tiek dėl higienos ir kvapo, kaip bandydami apsaugoti šviesių togų spalvą.
Ir nereikėtų tokiu elgesio labai stebėtis. Juk Romos imperijos gyventojai ir žmonių bei gyvūnų šlapimą naudodavo buityje. Tiesiog toks buvo to meto būdas – kada nors palikuoniai ir iš mūsų keistenybių juoksis.
