Apie Estijos koncentracijos stovyklas žino nedaugelis: žiaurumu garsėjęs prižiūrėtojas ten išradinėjo naujas žudymo formas

1943 metų rudenį į Estijos šiaurės rytus atvyko 29 metų vokietis Ernestas Runde – nekaltai atrodantis žmogus: vaikystėje paliktas motinos, be išsilavinimo, buvęs uosto darbininkas Dancige. Tačiau čia, Vokietijos okupuotoje Estijoje, jis netruko įgyti kraupią pravardę – „Kivili pabaisa“. Tapęs koncentracijos stovyklų prižiūrėtoju ir sanitaru, Runde dalyvavo kankinimuose, egzekucijose, naujagimių žudymuose, o savo elgesį pateisino kaip „paklusimą įsakymams“.

Tai istorija apie tai, kaip „eilinis žmogus“ – neturintis sadisto bruožų iš prigimties – karo sąlygomis tampa sadistišku lagerio prižiūrėtoju. Ji pasakoja ir apie mažai žinomas Lietuvos žydų kančias Estijos koncentracijos stovyklose.

Straipsnis parengtas pagal žurnalistų Külli-Riin Tigasson ir Tarmo Vahter tyrimą, paskelbtą portale „Eesti Ekspress“.

Estijos lageriuose – ir žydai iš Lietuvos

Estijoje vokiečių valdžia buvo įkūrusi plataus masto koncentracijos stovyklų sistemą, kuri veikė kaip Vokietijos SS struktūros dalis. Vadovaujant SS brigadenfiureriui Hansui Ašmanui, šis tinklas – su centru Vayvaros stovykloje – tapo viena pagrindinių vietų, kur buvo perkelti žydai iš sunaikintų Lietuvos getų.

Iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus tūkstančiai žmonių – daugiau nei 10 000 žydų, tarp jų šimtai vaikų ir moterų. Kelionė į šiaurę dažnai trukdavo kelias paras. Estijoje jų laukė ne išsigelbėjimas, o pragaras.