Atrodė, žemės po kojomis netekau. Net ir dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams, neprisimenu, kaip išgyvenau tas siaubingas laidotuvių dienas – apie tai žinau tik iš artimųjų ir draugų pasakojimų. Bet dar sunkesnis buvo laikas, kai teko vienai rūpintis namais, vaikais, lėkti į darbą, rūpintis pasiligojusia mama ir dar kęsti anytos priekabes. O kęsti teko, nes gyvenome tame pačiame name: uošviai viename jo gale, aš su vaikais – kitame.

Sunku papasakoti tuos košmarus, o ir nenoriu vėl kapstytis po seną purvą. Žinoma, jo pamiršti irgi neįmanoma, bet stengiuosi kuo mažiau apie tai galvoti. Tuo labiau, kad ir anyta jau senokai iškeliavo anapilin. Vis dėlto niekaip nesuprantu, kaip toji moteris galėjo mane – moterį, kurią mylėjo ir pasirinko jos vienturtis sūnus, ir jos vienintelių anūkų (beje, be galo panašių į savo tėvą) motiną šitaip engti ir terorizuoti. Viskas, ką dariau, buvo blogai. Jos manymu, aš nesugebėjau tvarkyti vyro kapo, rūpintis ir tinkamai auklėti savo sūnus, elgiausi „kaip paleistuvė“, mat leidau sau kartu su darbo kolektyvu (beje, beveik vienomis moterimis) važiuoti į ekskursiją ir teatrą.

Aš blogai gaminau valgyti, buvau netaupi, sunaudodavau per daug malkų, per dažnai prausiausi ir švaisčiau pinigus, mokėdama už vandenį. Mano paltukas, kurį nusipirkau iš antrų rankų, jai net nežinant jo kainos, atrodė brangus ir iššaukiantis.

Aš per mažai pasisodindavau bulvių. Nelaikiau karvės, o pieną pirkdavau (nors anyta karvutę turėjo, ir pieną išnešdavo parduoti į pieninę). Aš per dažnai važinėjau pas savo ligotą mamą ir kartais (iš tiesų) palikdavau porai valandų vaikus vienus. Bet gi seneliai puikiai galėdavo jais pasirūpinti, tik, deja, nenorėjo, mat anytai tokiais atvejais visada atsirasdavo svarbesnių reikalų arba pas ją paplepėti užsukdavo kuri nors per tvorą skubiai pakviesta kaimynė.

O blogiausia buvo tai, kad ji prieš mane pradėjo nuteikinėti mano vaikus. Kartą, po savaitės darbų jau nepavilkdama kojų prisėdau priešais televizorių ir užsnūdau. Mano anyta net nežinojo, kad esu kambaryje. Ir, žinoma, nematė sėdinčios fotelyje aukštu atlošu, nes įžengusi pro duris ėmė vaikams čiulbėti, kokie jie nelaimingi, turėdami tokią nerūpestingą padraiką motiną, kokie jie sublogę ir sunykę, kai nebeliko namuose tėvo, nes amžinai alkani (tarytum vyras kada nors būtų gaminęs valgyti). Ir štai tąkart buvo pirmas kartas, kai mylima močiutė po metų pertraukos pakvietė anūkus į savo namo galą pasivaišinti... obuolių pyragu. Sustingau, suakmenėjau, nes neįsivaizdavau, kaip man reikėtų pasielgti. Vis dėlto iš lėto atsistojau (kaip išblyško mano vargšė anyta) ir apkabindama kreipiausi į savo berniukus:

– Na, ar tik nebus per daug pyrago per vieną dieną? Juk ką tik sukirtote po tokį didelį gabalą (ant stalo stovėjo lėkštė su mano pačios ką tik iškeptu pyragu, tik va, anytos nuomone, aš netaupiau dujų). Bet jei močiutė kviečia, nubėkit trumpam į svečius. Aš tuo tarpu išskalbsiu jūsų striukes.

Vaikai neparodė didelio pasitenkinimo, bet vis dėlto koja už kojos nupėdino paskui močiutę. O aš neskalbiau striukių, bet pradėjau kuo rimčiausiai galvoti, kur ir kaip man su savo vaikais iš čia kuo greičiau dingti, priešingu atveju tiesiog žūsiu, palūšiu, ir vaikai apskritai liks vienui vieni.

Apie savo problemas atvirai į kairę ir dešinę kalbėti nemėgau. Vis dėlto tą kartą neištvėriau – jau kitą rytą tiesiu taikymu nuėjau pas savo viršininką ir net nebandydama tramdyti staiga pasipylusių ašarų viską trumpai ir glaustai papasakojau. Žmogaus būta supratingo ir užjaučiančio. Taigi, jau po poros savaičių mes galėjome kraustytis į nediduką, bet jaukų tarnybinį butuką – greituoju būdu jis net buvo šiek tiek paremontuotas.

Ak, kaip niršo ir purvais drabstėsi mano anyta... O aš džiaugiuosi, kad neištariau jai (o ir apie ją) nė vieno pikto ar šiurkštaus žodžio. Tepasakiau, kad taip mums visiems bus geriau. Ir štai dabar pirmą kartą pasiryžau papasakoti savo išgyvenimus. Tam tikra prasme todėl, kad nusimesčiau visus tuos metus slėgusią naštą, ir kad padrąsinčiau kitas moteris, atsidūrusias nepakeliamose situacijose, nekentėti, o ieškoti išeitis – ji visada yra.

***

Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano istorija: buvo sunku, bet aš nepasidaviau“. Dėkojame Gražinai ir laukiame jūsų pasakojimų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt