aA
Susitinkant tik mieste, sunkoka būtų įsivaizduoti šienaujantį dalgiu rašytoją, istoriką, humanitarinių mokslų daktarą Rimantą Marčėną. Arba, kaip sako jo žmona Viktorija, – kasdien keliskart užsukantį „į bažnyčią“. Taip moteris švelniai šaiposi iš vyro prisirišimo prie šiltnamio ir jame augančių agurkų bei pomidorų. Kaimišką gyvenimo būdą Dzūkijoje rašytojas su žmona Viktorija šiltuoju metų laiku praktikuoja jau gerus dvidešimt metų.
© E.Katino nuotr.

Pasisvečiuoti į namelį tarp miškų, pasidžiaugti tikru kaimo gyvenimu iš Vilniaus atvyksta ir vaikai bei anūkai. Viktorija ir Rimantas Marčėnai, šiemet pažymėsiantys santuokos 45-metį, užaugino ir išleido į gyvenimą dvi dukras – dailininkę bei televizijos laidų vedėją Nomedą ir žurnalistę Rusnę, turi keturis anūkus, rudenį sulauks penktojo.

Rašytojas medžioja... sapnus

„Kai įsigijom tą sodybą, joje net elektros nebuvo. Pirkom dar už rublius. Kol šio namelio neturėjom, iškylaudavom gamtoje su palapine, pasiėmę jaunylę Rusnę“, – prisimena Viktorija. Ji Valančiūnų kaime praleidžia daugiau laiko nei vyras, kuriam vis atsiranda reikalų Kaune ar Vilniuje.

Kukliame mediniame namelyje įsikūrę Marčėnai kaip žemuoges ant smilgos veria savo ilgas kaimiškas vasaras. Su žvejyba ir maudynėmis ežere, grybavimu ir uogavimu, iš kaimynų parsivežamu šviežiu pienu. Su karingai puolančiais uodais ir mašalais, kasdieniu pietų virimu ir indų plovimu be šilto vandens. Su būdele „kur karalius pėsčias vaikšto“, esančia ne troboje, o miške.

Patogumų Valančiūnuose daug mažiau nei mieste, užtat kompensacija didesnė. Čia širdį ir sudirgusius nervus glosto juoda aksominė nakties ramybė, nugramzdinanti į sveiką miegą, akį ir ausį pamalonina miško žaluma, į sodelį užsukančios stirnos ir kiškiai, paukščių giesmės.

Penktąkart seneliu tapsiantis Rimantas Marčėnas sako, kad anūkai jo taip nevadina – kreipiasi vardu: „Rimai“. „Aš neprieštarauju – lyg ir jaunesnis jaučiuosi“, – pajuokauja pasitempęs, sportiškas menininkas, kuriam šiemet sukako septyniasdešimt dveji.

Prieš porą metų išleidęs istorinį romaną apie Mindaugo laikus „Karūnos spindesio apakinti“ rašytojas Rimantas Marčėnas jau yra įteikęs leidyklai „Alma littera“ ir jo tęsinį. Deja, dėl sunkmečio knygos susitikimo su skaitytojais tenka laukti. Dabar prozininko ir istoriko mintis yra užvaldęs naujas kūrinys.

„Tai bus epinė šeimos kronika, kurioje atsispindės kelių kartų likimai, autobiografiniai motyvai. Mane visada žavėjo didžiojo Džono Golsvorčio „Forsaitų saga“. Idėjos prasme šis jo kūrinys yra tarsi mano naujojo romano įkvėpėjas. Formos ir kompozicijos dar ieškau – nesinorėtų eiti išmintu tradiciniu keliu“, – pasakoja rašytojas, man svečiuojantis jo sodyboje. Medžiaga naujam kūriniui kaupiama netikėčiausiais būdais.

„Prie Rimo lovos guli sąsiuvinis ir rašiklis, nubudęs jis tuoj pat užrašo savo sapną“, – sako Viktorija, pirmoji vyro kūrybinių sumanymų išklausytoja ir vertintoja. Rimantas patvirtina, kad to ėmęsis, kai labai ryškūs ir įdomūs sapnai pasprukdavo iš atminties, nespėjus sugraibyti nė trupinėlio jų paslapčių.

Lietuvos karininkų vaikai

Abiejų sutuoktinių likimai paženklinti rūstaus būtojo laiko paslaptimis, kurias vaikystėje ir jaunystėje reikėjo saugoti už devynių užraktų. Ir Viktorija, ir Rimantas – Lietuvos karininkų vaikai, kuriuos motinoms teko užauginti be tėvų. „Mano tėvas Jonas Kalnietis buvo ulonų karininkas. Jis žuvo partizanaudamas Žemaitijoje, kai buvau visai mažutė. Nepamenu jo. Su mama net niekada nesužinojome, kur tėvo kapas, nes enkavedistai jį ir kitus partizanus susprogdino bunkeryje...

Turėjau jaunesnę sesutę, kuri anksti mirė. Vaikystėje sirgau džiova. Mama mokytojavo, kėlėsi iš vietos į vietą... Paskui atsidūrėme Kaune, kur jau buvome gyvenę dar tėvui gyvam esant. Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje mokiausi groti kontrabosu“, – grįžta mintimis į praeitį trapi didžiaakė moteris.

Kai susipažino su būsimuoju vyru, Viktorija buvo abiturientė. Jaunas istorikas Rimantas Marčėnas su broliu Vaidu nuėjo sutikti Naujųjų metų į kviestinį vakarėlį Kauno senamiestyje. Ten jis pamatė jauną merginą didelėmis tamsiomis akimis. Rimantas išsitaria, kad įsimylėjo Viktoriją iš pirmo žvilgsnio, tačiau tą vakarą ji buvo su draugu. Būsimasis rašytojas sužinojo, kad jį sužavėjusi gražuolė yra Juozo Naujalio muzikos mokyklos abiturientė. Artimiau jiedu susipažino vėliau.

Vos užsimezgusi meilės istorija galėjo ir nutrūkti, nes Viktorija išvažiavo studijuoti į Vilnių, į tuometinę Lietuvos konservatoriją. Tačiau po kiek laiko sostinėje atsidūrė ir jos gerbėjas istorikas, įstojęs į aspirantūrą. Rimantas ir Viktorija susituokė 1964 metais. Pirmieji bendri jų namai buvo mažas Vilniaus universiteto bendrabučio kambarėlis. Po metų jaunavedžiams gimė dukrelė Nomeda.

„Aš mokiausi net trijose aukštosiose mokyklose – ir dėl traumos, ir dėl meilės... Kai patempiau rankos sausgyslę, su kontrabosu teko atsisveikinti. Tada įstojau į universitetą mokytis vokiečių kalbos. Jau buvome vedę, kai Rimas, apsigynęs disertaciją mokslų daktaras, sutiko dirbti Kaune besikuriančiame Vilniaus universiteto vakariniame fakultete. Man vėl teko keisti specialybę. Kadangi Kaune tuomet vokiečių kalbos studijuoti nebuvo kur, pasirinkau bibliotekininkystės studijas“, – pasakoja moteris.

Vaikystėje ir jaunystėje – likimo smūgiai

Pusiau juokais Rimantas Marčėnas sykį yra prasitaręs: galėjau dainininku tapti, nes ir balsą, ir gerą klausą turiu, o honorarus gaudavau dar būdamas septynerių. Giminės legenda tapusią istoriją apie Rimanto honorarą savo eilėraštyje „Dėdė“ net yra įamžinęs jo sūnėnas, garsus poetas, Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas.

Kaipgi viskas buvo? „Vaikystėje Kėdainių vaistinėje aš neužsikirsdamas traukdavau garsiausias populiarių operečių arijas. Matyt, klausytojams patikdavo, kaip toks pipiras dainuoja apie meilę, nes duodavo kapeikų saldainiams. O gal žmonės nešykštėjo smulkių, nes žinojo, kad mama viena augina mus – du sūnus... Žodžiu, susitaupiau iš savo „koncertų“ pinigų ir nusipirkau… vištą. Ji man kasdien padėdavo personalinį kiaušinį, aprašytą Aido eilėraštyje“, – senų laikų istoriją atskleidžia Rimantas.

Rašytojo tėvas, buvęs Lietuvos karininkas, Nepriklausomybės kovų savanoris, karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė Amerikoje.… Šeima jo daugiau niekada nepamatė. Motinai, iš mokytojos persikvalifikavusiai į kolūkio sąskaitininkę, paskui – buhalterę, vienai teko auginti, maitinti, rengti, į mokslus leisti du sūnus.

„Artėjant frontui, ketinome pasitraukti iš Lietuvos visi kartu, bet aš sunkiai susirgau, ir mama nesiryžo tokiai kelionei. Tėvas neabejojo, kad po geros savaitės jį pasivysim. Tačiau rusai priartėjo greičiau nei tikėjomės, ir kelias į Vakarus buvo atkirstas“, – prisimena likimo posūkį rašytojas.

Pokario metais, slapstydamasi nuo ištrėmimo, motina paliko puikų butą Vilniuje ir su dviem vaikais bėgiojo iš vietos į vietą, neilgam įsikurdama kaimo vietovėse prie Linkuvos, Kėdainių, Klaipėdos...

„Klaipėdoje baigiau K. Donelaičio vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus universiteto istorijos specialybę. Nedaug tetrūko, kad prieš pat diplominio darbo gynimą būčiau išmestas iš universiteto; mat tik tada saugumas ne be vieno mano kambario „draugo“ pagalbos išsiaiškino šeimos skrupulingai slepiamą mūsų „buržuazinę“ kilmę. Esu amžinai dėkingas savo kurso draugui, skulptoriaus Vinco Grybo sūnui Gediminui, deja, jau mirusiam, kuris drąsiai mane gynė, primindamas tuometiniam prorektoriui, aršiam kolaborantui, kad vaikai neatsako už tėvų nuodėmes“, – prisimena rašytojas.

Istoriko budrumo vaizduotė neužliūliuoja

Į dviejų paskutinių Rimanto Marčėno knygų puslapius persikėlė Mindaugo laikų Lietuva, istoriniai ir vaizduotėje gimę veikėjai. Prieš dvejus metus 2 tūkstančių egzempliorių tiražu (beveik visas jau išparduotas) išėjo romanas „Karūnos spindesio apakinti“, o jo tęsinys dar guli leidyklos stalčiuje.

„Romane daug vietos skyriau Mindaugo brolio Dausprungo sūnui Tautvilui. Beje, jis apsikrikštijo metais anksčiau už Mindaugą, Rygoje. Tautvilo paveikslas mano knygoje išėjo šviesesnis nei mūsų pirmojo karaliaus. Apie Mindaugą istorijos šaltiniai paliko daug kruvinų liudijimų.

Matydamas, kad sūnėnai yra kliūtis kelyje į valdžią, jis prašė, kad juos nužudytų Galičo kunigaikštis Danila, paskui – Livonijos ordino magistras Štirlandas. Abu atsisakė, nors turbūt ne iš humanizmo, o vadovaudamiesi politinės naudos motyvais. Romano intrigoje svarbus yra mano išgalvotas personažas Jaugindas – Dausprungo nesantuokinis sūnus, sugyventas su totore belaisve Aza. Įtikėjęs savo teise į Lietuvos valdovo sostą Jaugindas šio tikslo siekia be skrupulų, smurtu ir apgaule“, – kalba rašytojas.

Atrodytų, kas gali būti lengviau, nei rašyti apie tai, ką išmanai. Rimantas Marčėnas turi istoriko diplomą, istorijos dėstytojo patirtį, yra parašęs mokslinę monografiją apie Šiaulių ekonomijos sukilimą, straipsnių. Paklaustas, kuri asmenybės pusė vyrauja jo kūryboje – rašytojas ar profesionalus istorijos žinovas, Rimantas Marčėnas nustebina: „Man istoriko specialybė dažnai kliudo. Žinojimas kitąsyk verčia į rašomą tekstą žiūrėti pernelyg skrupulingai. Rašydamas apsikraunu istorine medžiaga, šaltiniais, kurių visų net nepanaudoju. Tačiau toks apsidraudimas turi savo privalumų – žinau, kad neapsijuoksiu. Per stipriai įsibėgėjus literato vaizduotei, stabdyti imsis istorikas.“

Rašytojas pateikia pavyzdžių, kaip lengva ranka į knygos puslapius perkelti rašytojų vaizdiniai sukelia istorikų pašaipas. Vienas kolega apysakoje aprašė, kaip riteris buvo iškilmingai palaidotas su šarvais ir žirgu. „To negalėjo būti – pagal ordino regulą riteris laidojamas su vienuolio abitu. Be to, viduramžiais šarvai ir kovinis žirgas kainavo pasakiškus pinigus, tokio turto neužkasdavo. Kario ir žirgo bendrų kapų archeologai randa išimtinai Lietuvoje, bet ne su tokia brangia ginkluote“, – komentuoja Rimantas Marčėnas.

Jis priduria, kad rašydamas apie Mindaugo laikus negalėjo minėti dabartinių mėnesių pavadinimų, nes jų nebuvo. Taip pat – šakučių, lėkščių, taurių; mėsą tada ir kunigaikščių puotose pjovė peiliais, valgė rankomis, gėrė iš ragų.“

Tarp šešių Rimanto Marčėno knygų romanai apie Mindaugo laikų Lietuvą yra ne pirmas jo istorinis kūrinys. Rašytojo knygoje „Išdraskytų lizdų gandrai“ pagrindinis veikėjas yra 1863 metų sukilimo dalyvis Jokūbas Edvardas Daukša.

Prozininkas sako, kad Daukša labai susidomėjo perskaitęs jo dienoraštį. Paskui atsitiktinai teko pabuvoti jo tremties vietose prie Baikalo, pabendrauti su tenykščiais buriatais. Rašytojui labai daug reiškia pamatyti savo akimis aplinką, kurioje atsidūrė jo personažas, tikina R. Marčėnas. Tai neįkainojamas penas vaizduotei.

Autentiškumo trupinėlis kaip galingas variklis įjungia meninę išmonę, samprotauja prozininkas. Būsimajame Rimanto Marčėno romane atsivers gilūs autentiškumo klodai, nes pokario įvykius ir nuotaikas jis pažino be tarpininkų, o senesnių laikų giminės istorijos ir jos personažai skrupulingai saugomi šeimos atmintyje. „Nepamiršk, kad tavo proprosenelis caro laikais Odesoje turėjo du didelius laivus“, – juokais priminė tikrą faktą anūkui Džiugui, išlydėdamas jį į Ukrainą paviešėti pas tėvą, Lietuvos ambasadorių toje šalyje Algirdą Kumžą.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Apžvalgininkai: tai buvo pagrindinė ir esminė Karbauskio klaida (70)

„Klaida buvo į savo rinkimų sąrašą priimti labai skirtingus žmones, turbūt orientuojantis tik...

Užkalnis. Valdžia pasmerkta ir pasirašė sau nuosprendį (44)

Ši valdžia turi tiek pat jėgų, kiek subliuškęs balionas – ir tai buvo aišku dar prieš...

Turistų traukos taikinys Lietuvos pakraštyje – žmonės netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų (25)

Savaitgaliais į Paliesiaus kaimą, esantį Ignalinos rajone, suvažiuoja nemažai automobilių,...

Per ištaigingus Putino vizitus – kuriozinės situacijos (15)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį apsilankė Saudo Arabijoje, taip...

Didžiulis gaisras Alytuje: skelbiama ekstremali padėtis, sprendžiama dėl laikino mokyklų uždarymo (136)

Dėl trečiadienį Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje, kilusio gaisro skelbiama ekstremali...

Į garsiojo Lietuvos kriptomilijonieriaus įkvėptos komedijos premjerą Audrius Bružas atvyko „Lamborghini" (15)

Trečiadienio vakarą žinomi žmonės rinkosi į naujausios Tado Vidmanto komedijos „Pats sau...

Bus saugiau: Vilniuje siautėjusį maniaką įkalino dėl pasikėsinimo nužudyti mažametę (47)

Į laisvę lygtinai išleistas dėl pasikėsinimo nužudyti savo sugyventinę nuteistas tris kartus...

Kai Violetai diagnozavo paskutinės stadijos vėžį, sūneliui tebuvo 11 mėnesių (4)

Kai Violetai Ilgūnei diagnozavo vėžį, sūneliui nebuvo ir metų. Emigracijoje tuo metu gyvenusiai...

Valstiečių atsakas: „stato į vietą“ ir Pranckietį, ir Žemaitaitį papildyta (231)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) planas nuversti Seimo pirmininką Viktorą...

Biomedicinos mokslų daktarė: atkreipkite dėmesį į duonos sudedamąsias dalis (24)

Šiandien minimą pasaulinę maisto dieną daugybė šalių informuoja visuomenę apie maisto...