Londone esu nuvažiavęs dviračiu apie 85 tūkstančius kilometrų, tad mano paskaičiavimais sulaukęs 87 metų turėčiau pasiekti Mėnulio priemiesčius“, – juokėsi neseniai 36 metų gimtadienį atšventęs lietuvis.

„Dviračiai keri. Tai vienas gudriausių žmonijos išradimų arba tiesiog paprastosios inžinerijos piramidės viršūnė. Į dviratį žiūriu su pagarba, o važiavimas dviračiu man suteikia daug pozityvių minčių ir džiaugsmo. Tai idealus instrumentas fiziniam aktyvumui palaikyti – į sporto salę tikrai neinu“, – tikino Edgaras.

Pastaruosius 15 metų Anglijos sostinėje gyvenantis ir dirbantis vyras pasakojo apie aistrą dviračiams, važinėjimo Londono gatvėmis patogumus ir pavojus, įspūdžius iš „Velomaratono“ ir sulaužytą siuntų tarnybų auksinę taisyklę, rašoma pranešime spaudai.

Kaip užsikrėtėte aistra dviračiui?

– Kai buvau 7 metų, seneliai nupirko sulankstomą „Minsk“ dviratį. Pamenu, važiavau nuokalne ir, kad būtų linksmiau, prisikabinau aitvarą. Jau lėkdamas žemyn norėjau pažiūrėti, ar jis vis dar su manimi. Viskas įvyko labai greitai – pamačiau tik, kad asfaltas nekontroliuojamai atskrieja į mano veidą ir barkšt... Skauda, dūdos groja, užtruko pora savaičių susitaikyti su pasauliu, bet tuomet supratau, kad dviratis yra mano stichija. Ir dabar su „Minsk“ smagiai riedėčiau Anglijos sostinės gatvėmis.

Londone jau seniai minate dviratį. Kodėl ne metro ar kitas viešasis transportas?

– Nespjaunu į viešąjį transportą, bet aš net darbus susiderinu taip, kad būtų galimybė važiuoti dviračiu. Kai einu į darbo pokalbį, pirmas klausimas būna dviračio reikalai, o jau nuo atsakymo priklauso, ar kalbamės toliau. Šiuo metu kas dieną nuvažiuoju apie 25 km. Prieš kokius metus dar būdavo 42 km – iš pietryčių Londono „pedaluodavau“ iki centro. Distancija ideali, maršrutas vaizdingas, praktiškai pažinojau visus Buckenghamo pilies sargybinius ir „sukaldavau“ po maratoną kas dieną. Tos retos progos, kai dviratis lieka namie, būna, kai vyksta koks kompanijos pobūvis ar su antrąja puse traukiame į teatrą.
Edgaras Čepura

Ar aistra dviračiui nevirto į maniją?

– Keblus klausimas. Reiktų nubraižyti ribas. Ar per penkerius metus apvažiuotą visą žemės rutulį arba su „fixiu“ be bėgių ir stabdžių numynus nuo šiaurinio Didžiosios Britanijos taško Johno O‘Groato iki piečiausio Land‘s Endo traktuotumėme kaip maniją? Manau, kad ne, bent jau aš į kiekvieną pasiekimą žiūriu labiau kaip į nuotykį.

Kiek prisiekęs dviračių entuziastas turi dviračių?

– Dviejų dviračių per akis. Vieno reikia kasdieniam važiavimui, kito – išvykoms, sportiniams renginiams. Visgi keliai nėra valdiški – toliau ir greičiau važiuojant reikia gero jėgų ir pedalų mynimo balanso. Mano galva, jei turi daugiau nei du dviračius, tai čia jau pirmas manijos lygis (juokiasi). Kita vertus dideliame mieste gyvenamo ploto nedaug, tai reikia pagalvoti, ar tam daiktui turėsi tiek vietos.

Paprastai dviratį susirenku iš atskirų dalių. Tai mano hobis – teikia malonumo, tarsi statytum namą, tik daug mažesnį. Tai savotiškas menas. Pasirinkau „fixed gear“ dviratį. Kodėl? Esu minimalistas ir visose situacijose bandau dalykus optimizuoti ir minimalizuoti. Turbūt tai mano šūkis, kuriuo vadovaujuosi ir dirbdamas IT darbuose. Beje, viena utopija, kur su minimalizmu nesiseka, yra skalbimo mašina (juokiasi).

Dar turiu savaitgalinį dviratį – jį imu, kai tenka greitai pedalus minti ir ilgas distancijas važiuoti. Labai lengvas ir „bistras“. Šį dviratį rinkau labai svarbiam įvykiui – mečiau iššūkį, kad galiu nuvažiuoti iš Londono į Paryžių per mažiau nei 24 valandas . Na ką, po 22 val. 50 min. nuo starto linijos ant kaklo jau kabėjo medalis. Jausmas buvo geras ir nuostabi proga su visiškai nepažįstamų žmonių grupe įveikti beveik 500 km su penkiais trumpais sustojimais neskaičiuojant kelto, kur užtrukome valandą.
Edgaras Čepura

Važiuojate dviračiu į darbus bet kokiu oru?

– Blogo oro nebūna, tiesiog netinkamai apsirengi. Kelionė į darbą dažniausiai būna apšilimas prieš darbą. Į vieną pusę važiuoju apie 35 minutes. Jei oras vėsesnis nei tikėjaisi, sušalti nespėji. Londono centre temperatūra visuomet būna keliais laipsniais aukštesnė – transporto spūstys ir išmetamos dujos šilumos prasme išeina į naudą.

Kalbant apie ribas, esu išmėginęs važiavimą dviračiu esant temperatūrai nuo -20 iki +40. Yra viena išimtis. Jei žinau, kad nusimato uraganinis vėjas, renkuosi viešąjį transportą – esu patyręs, ką reiškia, kai vėjo gūsis tave bloškia į šalį kokį metrą ir supranti, kad per plauką nepatekai po autobuso ratais. Tuomet persvarstai savo galimybes. Kad ir kaip keista, labiausiai man patinka važiuoti lietuje – savotiškai išlipi iš komforto zonos. Vien dėl to važiavimas dviračiu man yra malonumas nepaisant oro sąlygų.

Tikėtina, kad Londone taip pat netrūksta nutrūktgalvių, važinėjančių dviračiais be stabdžių gatvėmis. Ar tai įmanoma?

– Įmanoma. Kai pripranti, atrodo, kad kitaip ir negali būti. Ekstremalūs pojūčiai kažkuo traukia, atsiranda ir bendraminčių, dažnai būna netikėti ir spontaniški pasivažinėjimai. Berods 2010 pavasarį, prieš žymųjį Londono maratoną vienas entuziastas forume pasiūlė idėją pravažiuoti visa trasa prieš pat startą. Susirinko 40 žmonių ir visi 6 val. ryto pajudėjome nuo starto linijos. Kaip tik tuo metu uždarinėjo trasą, tai ji virto alėja be eismo – tai buvo vienas linksmesnių važiavimų. Ne visi pasiekė finišo liniją – prižiūrėtojai supratę, kad vyksta nesankcionuotas hipsterių važiavimas, tuoj užblokavo kelią ir lėtesnieji paskutinės finišo tiesiosios jau nebeįveikė.
Edgaras Čepura

– Kiek kiekvieną kartą rizikuojate savo sveikata ir gyvybe važiuodamas Anglijos sostinės gatvėmis?

– Kad ir kaip visi bandytų nuteikti, kad Londono gatvės yra labai pavojingos, ar kad vairuotojai ir kiti eismo dalyviai nekenčia dviratininkų, mes rizikuojame savo sveikata lygiai tiek, kiek ir kiekvienas miestietis. Visur galioja žmogiškasis faktorius – kiekvienoje situacijoje turi būti atsargus. Pėstieji Britanijoje yra labai gerbiami, bet visose perėjose didelėmis raidėmis parašyta „Pilieti, nepamiršk pažiūrėti į dešinę ir į kairę.“

Aišku, miestas didelis, užterštumas opi problema ir dviratininkai šiuo klausimu yra labiausiai nuskriausti. Žinoma, kiekvienais metais situacija gerėja, bet tos automobilių išmetamos dujos nėra plaučiams labai mielos. Tiesa, mokslininkai atlieka tyrimus ir kartais praneša, kad fizinis aktyvumas nusveria taršos padarinius. Ši frazė visiškai netiktų, jei kalbėtume apie Kiniją ir jos užterštumo apimtis.

Papasakokite apie važinėjimo dviračiu Londone subtilybes. Ką turi žinoti „žalias“ naujokas?

– Londonas yra fantastiškas miestas, jei kalbame apie dviračių infrastruktūrą. Dauguma kelių turi dviračių juostas, o populiariausi maršrutai, vedantys į centrą, pastaruoju metu paversti dviračių greitkeliais. Jų skiriamasis bruožas yra ryškus mėlynas asfaltas ir jie bene dvigubai platesni nei standartinės dviračių juostos. „Žaliems“ dviratininkams palinkėčiau nebijoti ir tiesiog bandyti, dažniausiai vairuotojai yra tikrai tolerantiški. Beje, visame miesto centre galima išsinuomoti dviračius , terminalus galima rasti beveik visur, ir jei grąžini dviratį į bet kurį terminalą nepraėjus pusvalandžiui, gali tai daryti nemokamai. Ir taip po pusvalanduką pravažinėji visą dieną. Tai galima sakyti jis yra mano trečias dviratis.

Į pavojingas situacijas stengiuosi nesivelti, bet pasitaiko visko. Rimtų sužalojimų nesu patyręs, važiuoju dažniausiai „užsimetęs“ ausines, žodžiu, nesu taisyklingo dviračių važiavimo etalonas, rizikuoju, bet ganėtinai nedaug. Čia ne kompiuterinis žaidimas, kur turi tris gyvybes. Gauni tik vieną bandymą, tad tuo viskas ir pasakyta.

Pati pavojingiausia situacija, į kurią gali patekti dviratininkas Londone, kai didelė transporto priemonė suka į šalutinį kelią ir blokuoja dviratininką. Pastarasis patenka į tašką, kur vairuotojo veidrodėliai nemato ir tada pasekmės būna liūdnos. Pastaruoju metu daugumai sunkvežimių yra privalu turėti garsinį signalą, kuris balsu sako, į kurį šoną suka transporto priemonė, o be lipduko, informuojančio dviratininkus apie pavojus, sunkvežimiai ir autobusai net neturi teisės išvažiuoti į gatves.
Edgaras Čepura

Esate dalyvavęs „Velomaratone“ Vilniuje ir net atsisiuntęs savo dviratį į Lietuvą iš Londono. Kokį įspūdį paliko ši dviračių fiesta?

– „Velomaratonas“ man kelia daug gražių emocijų. Pats žodis užkrečiantis, prilygsta meditacijai. Visada prisimenu savo dalyvavimą ir tai sužadina man šypseną. Dviračio siuntimas buvo ganėtinai linksmas nuotykis, nes siuntų vežėjai niekaip nesuprato, kodėl tas dviratis „važiuoja“ atgal į Angliją, dievagojosi, kad tai tikrai pirmas kartas, mat paprastai, dviračiai lieka Lietuvoje. Tai aš tą jų auksinę taisyklę sulaužiau.

Džiugu, kad kiekvienais metais renginys pritraukia vis daugiau žmonių, norėtųsi, kad dviračių sportas Lietuvoje pasiektų krepšinio aukštumas. „Velomaratonas“ – didžiausias dviračių renginys, kuriame teko dalyvauti. Savo patirtį čia sieju su teigiamais ir linksmais dalykais – suformavome dešimties žmonių peletoną, netrūko linksmų situacijų, juokelių ir nepriekaištingo komandinio darbo. Tai yra labai geras pojūtis!

Pastaraisiais metais apie 10 tūkstančių dalyvių suburiantis „Velomaratonas“ šįmet vyks rugpjūčio 21 dieną, sekmadienį, Vilniuje. Renginio startas ir finišas numatytas prie LR Seimo rūmų. Didžiausioje Baltijos šalių dviračių šventėje mėgėjams skirtas „ERGO mėgėjų“ važiavimas (pasirinktinai 10, 20 arba 30 km), vaikučiai mins „AKROPOLIO vaikų važiavime“ (2,4 km), treniruoti mėgėjai – „SEMI SPORT“ (50 km) grupėje, o profesionalai – „Toyota SPORT“ (100 km) važiavime. Registracija į „Velomaratoną“ mėgėjams ir vaikams nemokama.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (19)