Kaune gimęs, augęs, visą laiką čia gyvenęs ir dirbęs profesorius Algimantas Miškinis prieš keletą metų padovanojo gimtajam miestui savo turtingą kolekciją, kurios didžiąją dalį jau gali matyti kauniečiai ir miesto svečiai.
Turtas, skirtas visiems
Nors daug dešimtmečių kauptas rinkinys iš po mecenato sparno „išėjo į žmones“, kolekcininko aistra niekur nedingo. Profesorių dažnai galima sutikti Aleksoto sendaikčių turgavietėje, kur jis tai seną rėmą, tai kokį grafikos darbelį įsigyja. „Dabar jau neketinu kaupti naujų kūrinių, tačiau kokį daikčiuką, tinkamą padovanoti, vis aptinku ir nesusilaikau nenupirkęs.
Kolekcionavimas – nepagydoma, bet maloni liga. Ja susergama visam gyvenimui“, – juokauja kultūros baruose ir toliau energingai besidarbuojantis Algimantas Miškinis. Šią vasarą savo ikonografijos rinkinių pagrindu profesorius išleido knygas „Laisvės alėja“ ir „Lietuvos istorija atvirukuose ir fotografijose“.
Prieš keletą metų Kauno Rotušėje pasirašytais dokumentais buvo vainikuotos dar 1999 metais prasidėjusios profesoriaus A.Miškinio pastangos dovanoti miestui daugybę metų kauptas vertybes. Dabar Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – Paveikslų galerijoje K.Donelaičio gatvėje eksponuojami A.Miškinio sukaupti Lietuvos ir Rytų dailės rinkiniai, o Europos meno – dar laukia eilės.
„Ar negaila buvo tokį didelį ir dvasine, ir materialine prasme lobį padovanoti visuomenei be jokio užmokesčio, juolab kad tai ne tik brangus turtas, bet ir didelė asmeninės biografijos atkarpa?“ – paklausiau mecenato. Išgirdau senosios kartos inteligento, Lietuvos patrioto vertą atsakymą.
„Kolekcija – daugelio mano gyvenimo metų ir veiklos dalis. Norėjosi, kad jinai paliktų žymę, o ne būtų išdraskyta dalimis, išparduota, kai manęs neliks. Pilies, kur sutalpinčiau dailės rinkinius, neturiu. Užkrauti rūpesčio savo palikuonims nenoriu. Aš laikausi nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi kažką duoti visuomenei, šalia to, ką jis dirba už atlyginimą“, – sakė Algimantas Miškinis.
Kauno Šančių priemiestyje gimęs, užaugęs ir ilgai gyvenęs kolekcininkas savo atmintyje saugo ir jau išnykusius šios savitos Kauno dalies vaizdus, gyvenimo būdą, žmones. Čia gyveno tautine ir profesine prasme marga ir gražiai sutarianti bendruomenė.
„Mano tėvas buvo geras siuvėjas, kuriam niekada netrūko darbo. Pasistatė Elsinkio gatvėje namą. Greta vieni kitų gyveno Lietuvos kariuomenės karininkai, amatininkai, darbininkai, žydai krautuvininkai. Po darbo šventiškai pasipuošusių šančiškių šeimos eidavo pasivaikščioti Juozapavičiaus prospektu nuo pašto iki Panemunės tilto. Tai buvo priemiesčio žmonių bendravimo, susitikimų laikas ir vieta“, – prisimena profesorius.
Pasak jo, anuomet Šančiuose virte virė gyvenimas. Veikė du kino teatrai – „Saturnas“ ir „Lyra“. Viliojo vaikščiojantys knygų pardavėjai – iš jų dėžės naują knygą galėjai nusipirkti pigiau nei knygyne. Buvo pastatyta didelė nauja mūrinė turgavietė, kurią vėliau nugriovė, kai plėtė „Metalo“ fabriką. Iki Siūlų gatvės tęsėsi virtinė krautuvėlių. „Man Šančiai tebėra su dideliais sentimentais susijusi vieta, vaikystės ir jaunystės pasaulis, nors jau seniai gyvenu daugiabutyje“, – išsprūsta Algimantui Miškiniui.
Ilgai neišsekusios kasyklos
Daugiau kaip penkis dešimtmečius A.Miškinio kauptoje kolekcijoje yra per 32 tūkstančius eksponatų – Lietuvos, Europos šalių, Rytų dailės kūriniai, mažoji lituanistinė ikonografija (senoviniai atvirukai ir originalios nuotraukos), istorinio architektūrinio profilio biblioteka bei originalių dokumentų archyvas. Profesoriaus pageidavimu, jo surinkta ir Kaunui padovanota kolekcija negali būti daloma, perleista kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, išgabenta iš Kauno.
Ypač įspūdinga Paveikslų galerijoje rodoma A.Miškinio surinkta turtinga rytietiškų meno kūrinių kolekcija. Beje, prieš pat jos pristatymą visuomenei mecenatas prasitarė: keliolika eksponatų įsigijęs vos prieš porą savaičių. „Kolekcionavimas yra gyvenimo būdas. Staiga jo atsisakyti neįmanoma. Rinkinių papildymas, nors jie jau padovanoti miestui, man teikia džiaugsmo. Daugiau nei gyvenimo malonumai, kuriuos galėčiau nusipirkti“, – tada prisipažino kolekcininkas.
Algimanto Miškinio Rytų dailės rinkinyje daugiausia yra Kinijos ir Japonijos, kiek mažiau Indijos, po vieną kitą Birmos, Tibeto, Nepalo, Tailando, kitų šio regiono šalių meistrų darbų. Seniausias šio rinkinio ir visos A.Miškinio kolekcijos daiktas – bronzinis kinų ritualinis indas iš IV–III a. prieš Kristaus gimimą.
„Beveik visą Rytų kolekciją – arti keturių šimtų vienetų, supirkau Kaune. Čia įsigijau ir daug Lietuvos, Europos meno kūrinių. Apskritai laikinojoje sostinėje likęs dailės klodas buvo stebėtinai turtingas ir bylojo apie inteligentišką prieškario žmonių nuostatą turėti namuose meno kūrinių. Šis per nepriklausomybės dešimtmečius atsiradęs kultūrinis sluoksnis ilgai maitino Vilniaus ir Kauno kolekcininkus bei perpirklius. Skurstantys ir senstantys smetoninio Kauno elito likučiai išsipardavinėjo šeimynines relikvijas ir vertybes, kad galėtų pragyventi“, – pasakojo profesorius.
Tarp A.Miškinio sukauptų Rytų dailės darbų yra ir tokių, kurių ankstesni šeimininkai – garsūs meno žmonės. Pora japonų ir kinų grafikos darbų – dailininkų Liudo Truikio ir Adolfo Valeškos kolekcijų fragmentai. XIX a. japoniška vaza – rašytojo Juozo Baltušio dovana aktorei Monikai Mironaitei, 1945–aisiais parvežta iš Karaliaučiaus.
Kolekcionuoti yra mokslas, menas ir... rizika
Kas gi yra tasai kolekcionavimas, taip ryškiai nuspalvinęs urbanistikos ir architektūros žinovo laisvalaikį, o neretai ir persipindavęs su jo profesiniais interesais? „Mano nuomone, kolekcija yra kryptingai ir sistemingai, pagal tam tikrus kriterijus ir požymius renkamų pažintinę, kultūrinę, o dažnai ir kitokią išliekamąją vertę turinčių daiktų visuma. Visų ką nors renkančių žmonių kolekcininkais aš nevadinčiau“, – teigia prityręs istorijos ir meno žinovas.
Algimanto Miškinio kolekcionavimo patirtis – daugiau nei šešiasdešimt metų. Pusiau juokais jis prisimena, kad šia aistra užsikrėtė dar vaikystėje, kai senelė davė pažaisti pluoštą carinės Rusijos banknotų. Tas žaidimas vaikui padėjo anksti pažinti skaičius, tačiau būti numizmatu jo nepaskatino. Pašto ženklai, vokai, faleristika, atvirukai, liaudies drožiniai, alaus bokalai buvo ilgiau ar trumpiau trukę epizodai. Jaunystėje sukauptą biblioteką pardavė, kai tėvas atsidūrė Vorkutoje, o Algimantui reikėjo studijuoti...
„Pirmiesiems rinkiniams skirtas laikas nenuėjo veltui. Įgijau patirties, užsimezgė pažintys. Visa tai pasitarnavo dailės kolekcijai formuoti. Be to, nebuvo taip brangu, kaip gali atrodyti. Carinį atviruką tuomet galėjai nupirkti už penkiolika kapeikų, o dabar toks kainuoja du tris šimtus litų“, – pastebi A.Miškinis. Trijų kambarių bute gyvenantis profesorius prasitaria: ant sienų laisvų tarpų beveik nebuvo – visą plotą užėmė paveikslai. O kur dar Rytų kolekcijos kūriniai... Juk dauguma jų – pastatomi, užimantys nemažai erdvės, kaupiantys dulkes.
Reikia neužmiršti ir to, kad kolekcionavimas tarybinėje Lietuvoje buvo sudėtingas dalykas. Reikėjo pažinčių, ryšių. Kūrinius perpardavinėję, nelegalius privačius antikvariatus namuose turėję žmonės buvo traktuojami kaip spekuliantai. Už tai sovietmečiu buvo teista žinoma tautodailininkė, dabar jau a.a. Nijolė Gružauskienė–Birgėlienė.
„Meno vertybių kolekcionavimas – dar ir pavojingas pomėgis. Bent jau anksčiau taip buvo. Aš labai ilgai viešai nieko nekalbėjau apie savo dailės rinkinius, minėdavau tik ikonografiją, atvirukus. Didžiąją dalį vertingų kūrinių laikiau banko seife. 1999 metais surengta mano kolekcijos paroda daug kam buvo netikėtumas“, – sako profesorius.
Visuomenę ir kolekcininkų pasaulį buvo stipriai sukrėtęs Ričardo Mikutavičiaus nužudymas bei jo kolekcijos pagrobimas 1998–aisiais. Tačiau nusikaltėliai buvo sugauti, nuteisti, ir tas epizodas virto lūžio tašku. Be to, A.Miškinio miestui dovanota kolekcija tapo saugi, atsidūrusi muziejaus globoje, o tą jos dalį, kuri dar neperduota Kaunui, mecenatas tebelaiko banko seife.
