aA
Amerikiečių rašytoja Michelle Gable, “Butas Paryžiuje”, romanas (iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė, išleido “Tyto alba”). Ši knyga paremta tikra istorija – 2010 metais Paryžiuje, devintojoje apygardoje, aptiktas butas, kuris buvo negyvenamas apie septyniasdešimt metų – nuo 1942-ųjų.
© Shutterstock nuotr.

Jis kadaise priklausė Martai de Florian, juose buvo pilna Belle Époque, gražiosios epochos, laikų lobių – antikvarinių baldų, meno dirbinių, žaislų ir nežinomas vieno garsiausių XIX amžiaus dailininkų Giovanni‘o Boldini‘o tapytas moters portretas.

Ši istorija taip sudomino Michelle Gable, kad ji keletą metų praleido tyrinėdama buto šaimininkės gyvenimą. Marta de Florian buvo iš tų prašmatnių demimondo moterų, kurias išlaikė vienas ar keli turtingi globėjai. Savo romane Michelle Gable supynė dvi įdomias istorijas – iš laikų ir praeities – Sotheby‘s aukciono baldų ekspertės ir gražuolės demimondo atstovės, gyvenusios Belle Époque. Romane patraukliai pasakojama apie painius žmonių santykius, meilę ir istoriją.

- Ar dabar, jau išėjus romanui „Butas Paryžiuje“, norėtumėte grįžti prie jos ir ką nors pakeisti?

- Vieną dalyką tikrai norėjau pakeisti, tai ir pakeičiau – dar redaguojant knygą. Rašydama „Butą Paryžiuje“, niekaip negalėjau apsispręsti, kaip rutulioti pagrindinės veikėjos santykius su vyru ir su gražuoliu advokatu prancūzu, kuris jai išties patiko. Nekreipiau dėmesio į savo nuojautą, matyt, jos tiesiog išsigandau. Bet redaguojant tekstą, mudvi su redaktore nutarėme, kad mano nuojauta vis dėlto teisinga, taigi perrašiau istoriją.

- Kokį geriausia patarimą gyvenime jums yra tekę išgirsti?

- Mano šeima, ypač tėtis, turi galybę mėgstamų posakių. Tiesą sakant, mes su broliu ir seserimi specialiai sukūrėme interneto puslapį, kuriame surašėme visas jo frazes. Nežinau, ar tai pats geriausias patarimas, bet jis pirmas atėjo į galvą – privalai paprašyti. Kitaip tariant, negali tikėtis, kad viršininkas nei iš šio, nei iš to padidins atlyginimą, kad vyras ims ir išplaus indus arba (mano mergaičių atveju) softbolo treneris ims ir paskirs tave gaudytoju. Turi pasakyti, ko nori, ir labai aiškiai. Aš nuolat kartoju dukroms – turite paprašyti. Šiuos žodžius jos jau įtraukė į mamos nuvalkiotų frazių sąrašą.

Amerikiečių rašytojos romaną įkvėpė 70 metų uždarytas butas Paryžiuje
© Asmeninio albumo nuotr.

- Kas Jus įkvėpė parašyti romaną?

- Skaitytojai turbūt jau anksčiau buvo girdėję apie butą Paryžiuje, kuris septynis dešimtmečius buvo užrakintas. Jo nuotraukos pasklido ne taip seniai, bet aš apie jį perskaičiau dar 2010 metais. Ši istorija ir įkvėpė rašyti romaną.

Tame bute gyveno Belle Époque kurtizanė Marta de Florian. Ji mirė 1935-aisiais. Po penkerių metų, Paryžių užėmus vokiečiams, Martos anūkė užrakino namus, išvyko į Prancūzijos pietus ir daugiau niekada čia nebegrįžo. Daugiau nei pusę amžiaus į antikvarinių baldų ir daiktų pilnutėlį butą niekas nebuvo įkėlęs kojos.

- Kas nutiko Martai de Florian? Iš kur ji gavo tiek prabangių daiktų?

- Jos anūkė mirė 2010 metais, visa tą laiką ji mokėjo už butą Paryžiuje. Kodėl ji nenorėjo net artintis prie buto, kurio kambariai grūste prigrūsti neįkainojamų meno vertybių? Koks apima jausmas, kai pirmą kartą po septyniadešimties metų praveri tokių namų duris? Romane į šiuos įvykius žvelgiu Sotheby‘s darbuotojos Eiprilės Vout ir pačios Martos de Florian akimis. Įdomiausia, o ir lengviausia buvo kalbėti Martos balsu.

- Ar rašote spontaniškai, ar suplanuojate visą veiksmą nuo pirmo puslapio?

- Paprastai susidarau gana smulkų planą, naudoju net įvairias „Excel“ lenteles, spalvų kodus ir lipdukus. Bet rašydama leidžiu sau plano nesilaikyti, viską keisti. Dažnai veikėjai atsiranda tartum iš niekur ir pasuka pasakojimą kita linkme.

- Ar peržiūrite tekstą dar kartą? Kaip vertinate redagavimą?

- Nors mėgstu eksperimentuoti, dažniausiai parašau visą knygą – nuo pradžios iki galo – ir tik tada grįžtu ir nuodugniai viską perskaitau. Kartais, kai gerokai keičiu kokį didesnį epizodą, redaguoju perrašytas dalis. Taip neretai nutinka.

Kasdien įsijungus kompiuterį pirmiausia perskaitau, ką parašiau vakar. Baigusi knygą, dar du tris kartus peržiūriu visą tekstą ekrane, o paskui skaitau atspausdintą ir taisau ranka – tiek kartų, kiek reikia (kokius penkis ar šešis).

Beje, paskutinį sykį skaitau balsu. Būna šiek tiek drovu, net džiūsta gerklė, bet taip visada išgraibau nemažai klaidų ir pasikartojančių frazių. O paskui toliau dailinu puslapius ar net skyrius, kurie man nepatinka. Sėdžiu tol, kol niekas nebekliūna. Kai imu įvardžius keisti vardais, o paskui vėl atgal, jau žinau, kad artėju prie pabaigos.

- Koks jūsų požiūris į savilaidą?

- Mano draugė Allison Winn Scotch, puikiai perkamų knygų autorė, ne per seniausiai atsisakė leidyklos paslaugų ir pati išleido kelias knygas. Ji organizavo tradicinį leidybos procesą, bet pati jį kontroliavo. Žaviuosi jos pasirinktu keliu, ir rezultatai nuostabūs, bet manęs šiuo gyvenimo etapu savilaidos vargai nevilioja.

Kad viskas pavyktų, rašytojas turi imtis tikros leidybinės veiklos, aš linkusi šį sunkų darbą palikti profesionalams. Tam neturiu nei patirties, nei reikiamų sugebėjimų. Neturiu ir laiko! Man užtenka pagrindinio darbo. Viskuo, ko reikia knygai – viršeliu, reklama, redagavimu – pasirūpina mano leidykla „St. Martin‘s Press“. Pati to daryti nesiveržiu ir nejaučiu jokios būtinybės.

Antra vertus, esant tam tikrai situacijai kai kuriems rašytojams savilaida – labai tinkamas dalykas. Visai suprantu, kodėl ji taip populiarėja. Bet man šiuo laiku toks kelias netinka.

- Kas rašymo ir leidybos procese jums labiausiai patinka?

- Man patinka skaityti knygas, kurios verčia lįsti į google ir ieškoti informacijos. Lygiai taip pat patinka rašyti knygas, kurioms reikia surinkti daug informacijos. Žinių semiuosi ne tik iš interneto – tenka kalbėtis su žmonėmis, ieškoti specialiosios literatūros, retų knygų, išleistų prieš pusšimtį metų ar dar seniau, peržiūrėti asmenines bibliotekas ir, žinoma, keliauti! Paskui būna sunku prisiversti liautis rinkti medžiagą ir sėsti prie rankraščio.

- Kokias knygas mėgote skaityti vaikystėje ir paauglystėje?

- Buvau prisiekusi serijos paaugliams Sweet Valley High knygų gerbėja, mokykloje jas mėgdžiodama pati kūriau panašias istorijas. Gal tokius „kūrinėlius“ reiktų vadinti fanų literatūra – fan fiction? Odėmis žanrui?

Jau paskutinėse klasėse perskaičiau Johno Irvingo „Maldą už Oveną Minį“ (A Prayer for Owen Meany), ir ši knyga pakeitė mano gyvenimą. Tada užsimaniau tapti rašytoja, nors sunku atsikratyti jausmo, kad nesu to verta.

- Ką patartumėte pradedantiesiems rašytojams?

ž Būkite atkaklūs. Rašykite knygas – vieną, paskui kitą, tada dar kitą. Jumyse slypi tūkstančiai knygų. Jei viena kuri nors nepasiseka, vadinasi... na, jai dar neatėjo laikas. Aš nuoširdžiai tikiu, kad didžiausias skirtumas tarp neryžtingo ir ryžtingai nusiteikusio išleisti knygą autoriaus tas, kad pastarasis niekada nepasiduoda. Imkitės kitos knygos.

- Koks romano epizodas jums pačiai patinka labiausiai?

- Turbūt paskutinis, aukcionas. Čia susitinka dauguma pagrindinių veikėjų. Eiprilė jaudinasi ir dega iš nekantrumo, tikėdamasi, kad galiausiai ir visas pasaulis taip pat kaip ji įžvelgs Martos de Florian ir jos buto magiją.

- Kokios knygos, kad ir nelabai plačiai išgarsintos, Jums patinka?

- Vienos mėgstamiausių – Lily King „Father of the Rain“ ir Keith Maillard „Gloria“. Abi vertos būti bestseleriais, visiems jas rekomenduoju.

- Kaip manote, kuo Jūsų romanas išskirtinis?

- Tuo, kad jį įkvėpusi tikra istorija labai keista ir įdomi, o aprašomas pasaulis turtingas ir turiningas: geras maistas, puikus vynas ir, žinoma, – Paryžius! Skaitydama tartum grįžti į gerus senus laikus. Taip, čia dūžta širdys, bet kiek grožio ir žaismės!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Trumpas kiša pagalius Zelenskiui (45)

Galbūt naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis manė, kad didžiausias jam teksiantis...

Medicinos banką perėmęs jaunasis Konstantinas Karosas svarsto apie pardavimą banko turtas – 339 mln. eurų (49)

Pagrindinis Medicinos banko akcininkas velionio Sauliaus Karoso sūnus Konstantinas kartu su...

Aistė susirgo vėžiu, kai laukėsi: moteris jau 15 metų kovoja su liga ir augina tris vaikus

Kaunietė Aistė į asociacijos „ Kraujas “ įgyvendinamo projekto „Drąsos ambasadoriai“...

Janutienės reakcija po pralaimėtų rinkimų: mane Dievulis nuo pergalės apsaugojo (190)

Sekmadienio vakaras Rūtai Janutienei neturėjo būti džiugus. Žiemgalos rinkiminėje apygardoje ji...

Priešiškai sutiktas Barselonos eksperimentas pasiteisino: gyventojai mažiau serga ir tapo laimingesni (1)

Jei keliautojas, vaikščiodamas po Barseloną, šalutinėmis gatvelėmis užsuktų į Hostafrancs...

Įmonė bando sulaikyti išeinančią darbuotoją originaliu būdu (11)

Ką dėl gero darbuotojo gali padaryti įmonė? Dažnas, matyt, atsakytų, kad turėtų pasiūlyti...

Švedija svarsto bankams įvesti naują mokestį, o pinigus skirti gynybai nuo Rusijos (83)

Švedijos vyriausybė planuoja įvesti naują mokestį finansų pramonei, skirtą finansuoti...

Kuriozas Vilniuje: plakatai kvietė švęsti komunistinės Kinijos įkūrimą, valdžia apie tai nieko nežinojo (11)

Vilniaus savivaldybė žada pirmadienį pašalinti reklamas, kuriomis kviečiama švęsti...

Maskvoje čempionams neliko vietos: CSKA dvejas Eurolygos rungtynes žais Kaliningrade (21)

Maskvos CSKA klubas informavo, kad dvejas Eurolygos reguliariojo sezono rungtynes žiemą žais ne...

„Tvarkiečių“ problemos Šilalėje nesibaigia: savaitgalį neblaivus sukėlė avariją (10)

Šilalėje partijai „Tvarkos teisingumas“ frakcijai priklausantiems politikams nesibaigia...