Vis dėlto, nepaisant A. Einšteino šlovės, jo asmenybė lieka nepažinta žemė. Sąlygiškai nedaug fizikų išdrįso susipažinti su jo reliatyvumo teorija ir ją suprasti. Mokslininko biografijoje lieka apmaudžių „baltų dėmių“, kurias bandoma užpildyti mitais. Ypač tai tinka kalbant apie asmeninį šio didingo žmogaus gyvenimą.
Didysis praėjusiojo amžiaus fizikas-teoretikas gimė devynioliktojo amžiaus pabaigoje, 1879 metų kovo keturioliktąją. Pirmieji keturi jo žemiškosios egzistencijos dešimtmečiai mažai ką domino. Mažai kam iš biografų pavyko atkurti tikslų jo gyvenimo portretą tais metais. Kai 1919 metų lapkričio septintąją Einšteinas prabudo savo Berlyno bute - jo gyvenimas visiškai pasikeitė.
Didžiausių Europos ir Amerikos laikraščių antraštės tą dieną rėkte rėkė apie mokslo revoliuciją ir reliatyvumo teorijos kūrėjo triumfą. Kabinetinis mokslininkas vienu akimirksniu virto kultine figūra. Kažkuria prasme A. Einšteinas ėmė panėšėti į pop-kultūros dievaičius - o kur jau kur, bet pop-kultūroje mokslininkams nebuvo vietos. Ir šia prasme žydų kilmės vokiečių fizikas taip ir liko vienišius. Tačiau to negalima pasakyti apie jo gyvenimą.
Mokslininkas visada turėjo gyvenimo palydovių. Teoretiku Albertas buvo fizikos srityje, o moterų srityje - pačiu tikriausiu praktiku. Dalis biografų pasakoja apie berniuką vunderkindą: dvylikametis paauglys savarankiškai ir, svarbiausia, sėkmingai išstudijavo geometrijos vadovėlį, o būdamas trylikos, perskaitė Kanto „Grynojo proto kritiką“. Septyniolikos metų jis jau buvo perkrimtęs aukštąją matematiką ir teorinės fizikos pagrindus.
Kiti gi biografai ieško jo biografijoje pikantiškų dalykų. Šie vaizduoja A. Einšteiną kaip gašlų satyrą, kuris nepraleisdavo nė vieno sijono. Prieita iki to, kad jis neva miegojo su žmonos dukterimi ir viliojo kolegų žmonas. Apskritai, žmogus be jokios moralės.
Pirmoji Einšteino žmona buvo Mileva Marić. Prieš motinos valią Albertas susituokė su ja 1903 metais Berne. Jų pirmagimis, Hansas Albertas, gimė 1904 metais, antrasis sūnus, Eduardas, gimė 1910. Po dvejų metų Einšteinas ėmė slapta susirašinėti su savo pussesere Elza, kuri vėliau tapo jo antrąja žmona. 1914 metais A. Einšteinas su pirmąja žmona išsiskyrė. Iki gyvenimo pabaigos Mileva rūpinosi jų sergančiu šizofrenija sūnumi Eduardu.
1987 metais buvo publikuotas A. Einšteino ir Marić susirašinėjimas 1897-1903 metų periodu, iš kurio paaiškėjo, kad sutuoktiniai turėjo dar vieną dukrą, vardu Lieserl, kuri gimė 1902 metų sausį. Apie mergaitės likimą iki šiol nieko nežinoma, kadangi apie jos egzistavimą tėvai niekam nepasakojo. Tikėtina, kad ji mirė 1903 metais nuo skarlatinos arba buvo įdukrinta.
Antroji Alberto žmona buvo Elsa Einštein, kuri jausmų įsižiebimo metu turėjo pirmojo vyro pavardę Löwenthal. Dviejų dukrų mama paliko savo vyrą Maksą 1908 metais, tačiau pasiliko jo pavardę, kol ištekėjo už A. Einšteino.
Jų susirašinėjimas tiek juos žavėjo, lyg jų meilės istoriją buvo ruošiamasi skirti kinui. Beje, Holivudo perdirbinys „Jums žinutė“ su Meg Ryan ir Tomu Hanksu, kur herojai susipažįsta elektroniniu paštu, buvo trečioji populiaraus siužeto apie pažintį susirašinėjant ekranizacija. Ne, niekas, kas žmogiška, šiam fizikui nebuvo svetima.
A. Einšteino reputacija gerokai apjuodinta ir Polo Karterio bei Rodžerio Haifildo knygoje „Einšteinas. Asmeninis gyvenimas“. Biografai, pavyzdžiui, pateikia tokį pasakymą apie šį pasaulinės šlovės mokslininką: „A. Einšteinas mylėjo moteris, ir kuo purvinesnės, kuo primityvesnės jos buvo, kuo daugiau nuo jų trenkė prakaitu, tuo labiau jos jam patiko.“ Arba cituoja tokią A. Einšteino daktaro ir biografo Janoso Plescho frazę: „Jis nebuvo pernelyg išrankus moterims, tačiau sveikas gamtos vaikas jį traukė labiau, nei rafinuota aukštuomenės dama.“
Medikas Janosas Pleschas, gimęs Vengrijoje, pasižymėjo nekokia reputacija tarp savo kolegų. Pažįstami apie jį atsiliepdavo kaip apie tarpinį variantą tarp genijaus ir šarlatano. 1928 metais daktaras diagnozavo A. Einšteinui perikarditą ir išrašė gydymąsi naminėmis priemonėmis, lovos režimą ir bedruskę dietą.
A. Einšteinas dažnai dalyvaudavo kompanijose, kurios rinkdavosi pas daktarą, tačiau apie savo moteris nieko jam nepasakodavo. Taigi daktaras baltas dėmes užpildė savo nežabota fantazija. Vėliau netgi tvirtino, kad A. Einšteinas neva galėjo mirti nuo sifilio pasekmių.
Visų mitų apie A. Einšteiną neįmanoma suskaičiuoti. Ir jų vis daugėja. Matyt, toks visų žinomų žmonių likimas.
