aA
Jau trečiąjį sezoną TV3 seriale „Pasmerkti“ („Nemylimi“, „Svetimi“) mafiozą Makarą įtaigiai vaidinantis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Vytautas Kupšys nė nemirktelėjęs išdrožė, kad tarp jo ir jo personažo nėra nė kruopelytės panašumo.
Daiva Rudokaitė, Vytautas Kupšys
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

– Kai paskambinau dėl šio interviu, pasiguodėte, kad iki vėlumos užtrunkate teatre. Ką šiuo metu kuriate?

Statau spektaklį „Misis Mark Hem miegamasis“. Tad dabar intensyviai repetuojame.

– Gal žinote, kelintas šis jūsų spektaklis?

J. Miltinio teatre – penkioliktas, o iš viso – jau arti trisdešimties.

– Esate daugiau vaidmenų sukūręs ar spektaklių pastatęs?

Gal vaidmenų sukūręs... Nors buvo periodas, kai spektakliai „sekė“ vienas paskui kitą. Dabar – atvirkščiai: daugiau vaidinu, nei statau.

– Kuris iš jūsų vaidmenų yra labiausiai išgyventas?

Nenoriu sumenkinti nė vieno, nes visus kurti miela... Tačiau jei labai reikėtų minėti, tai būtų Vaska Pepelas M. Gorkio „Dugne“, o iš naujesnių – labai puikus Stefeno vaidmuo „Beprotiškame savaitgalyje“.

– Jums, teatre įsimintinus vaidmenis kuriančiam aktoriui, spektaklius statančiam režisieriui, pjesių, dainų kūrėjui ir atlikėjui, nepasirodė, kad vaidmuo seriale – „ne lygis“?..

Tikrai taip negalvojau. Viskas priklauso nuo požiūrio į darbą, nuo komandos, su kuria dirbi. Šiuo atveju man pasisekė – ir dėl režisieriaus, ir dėl visos grupės, ir dėl darbo. Jokios „chaltūros“ čia nėra, visi dirbame labai rimtai ir atsidavę. Nemanau, kad serialas – antrarūšis darbas. Jei taip galvočiau, nevaidinčiau.

– Vis dėlto, nors teatre daug nuveikėte, labiausiai išgarsėjote seriale...

Be jokios abejonės. Nieko nepadarysi – teatras nėra toks populiarus kaip televizija. Visi tai žino ir visi supranta. Į tai reikia žiūrėti šiek tiek su humoru – kiekvienas, kuris turi bent šiek tiek proto, suvokia, kad televizinis populiarumas – laikinas dalykas ir tai nėra gyvenimo esmė. Esmė – tik tai, kas tau teikia malonumą. Man didelis malonumas – darbas, o ne populiarumo siekis.

– Kaip reagavote, kai jus pakvietė suvaidinti mafiozą?

Gana normaliai. Neigiami personažai turi netgi daugiau pranašumų, nes jie – spalvingesni. Aš net nežinojau, koks tai vaidmuo, žinojau tik tiek, kas yra režisierius. Į serialą mane pakvietė Sigitas Račkys. Panevėžio teatre jis statė M. Gorkio pjesę „Dugne“, kur ir aš vaidinau. Tad jį pažinojau. Žinojau, kad jis daryti „chaltūros“ neleis. Jam už šį vaidmenį esu dėkingas. Dirbti – man tikras malonumas.

– Ar mafiozas Makaras – jums įdomus tipas?

Pabaigoje – nelabai. Tačiau užuomazga man patiko. Man pasirodė, kad tai vienas įdomesnių serialo personažų. Vėliau jis tapo nuobodokas. Matyt, tai visų serialų bėda. Kai ieškoma naujų personažų, senesniems dėmesio tenka mažiau.

– Kokia Makaro savybė jums labiausiai patinka ir kokia labiausiai atstumia?

Man nepatinka, kad iš jo gyvenimo yra „iškirptas“ bet koks žmogiškumas. Man sunku su tuo susitaikyti. Tačiau jei atmestume jo žiaurumą, man patinka jo užsispyrimas, ta vidinė jėga, su kuria jis siekia tikslo.

– Ar jūs kuo nors panašus į savo herojų?

Esu absoliuti priešingybė Makarui. Viskuo. Nežinau, ar galėčiau vadintis „geriečiu“, bet širdyje visada stengdavausi atleisti, atjausti. Todėl Makaro charakteris – man visiškai svetimas.

– Jau žinote, kaip susiklostys Makaro likimas?

Dabar jau žinau. Tačiau nesakysiu... Tikrai ne taip, kaip galėjau tikėtis...

– Ar tokių makarų kitados nusikaltimais garsėjusiame Panevėžyje yra ir šiandien?

Manau, kad yra... Deja, deja... Nors gal ir ne tiek, kiek anksčiau, tačiau jie – neišnykę.

– Makaras – jūsų pirmasis vaidmuo serialuose?

Serialuose – pirmasis. Tačiau man yra tekę kurti ryškesnius epizodus norvegų, rusų režisierių filmuose. Prieš porą metų filmavausi Audriaus Juzėno filme „Ekskursantė“, tačiau iki šiol šis filmas dar nepasirodė...

– Ar darbas seriale turi pranašumų, palyginti su darbu teatre?

Turi. Seriale gali pakartoti dublį, atitaisyti klaidą. Scenoje to nepadarysi – pasakei ir jau nesugrąžinsi. Teatras – labai žiaurus: išėjai prieš žiūrovą, ir tą akimirką tavo kūryba numirė. Niekas neperteiks to, ką tu atidavei tą minutę. Skirtingai nei dailininko, skulptoriaus ar rašytojo kūryboje. Teatras – žiauriausias menas.

– Seriale pelnytas populiarumas jums labiau padeda ar trukdo?

Kai kur ir kai kada. To nė kiek nesureikšminu. Galbūt dėl to, kad man jau seniai ne dvidešimt ir žvaigždžių liga manęs „nekabina“. Negaliu pakęsti, kai jauni žmonės „sužvaigždėja“ dėl juokingo pasirodymo. Man tai svetima.

– Dažnai susiduriate su „sužvaigždėjusiais“ kolegomis?

Pasitaiko... Tačiau mūsų teatre tokių nėra daug. Tarp serialo aktorių visokių buvo, bet labiausiai džiaugiuosi, kad per tuos trejus darbo metus čia sutikau daugybę paprastų ir nuoširdžių žmonių, be jokių žvaigždžių ligos simptomų. „Sužvaigždėję“ kolegos – labai reta išimtis.

– Ar dainų kūrimas – tokia pat nuosekli jūsų veikla kaip ir aktorystė?

Nuoseklaus iš viso nieko nėra. Greičiau tai nevaldomi proveržiai, įvykę tam tikrais periodais. Taip nutiko su dramaturgija, kai sukūriau septyniolika vaikiškų pjesių ir gal septynias suaugusiesiems. Taip ir su dainomis buvo. Jos susikaupė, išsiveržė, ir viskas nurimo. Tiesą sakant, norėčiau koncertuoti ir dabar, bet neturiu žmogaus, kuris padėtų organizuoti koncertus. Pats nesuspėju. Dabar noriu tik vaidinti. Tikiuosi, kad spektaklis, kurį dabar statau, bus paskutinis mano gyvenime.

– Kas išprovokuoja tuos minėtus proveržius?

Negaliu to paaiškinti. Dainos išsiveržė kaip vulkanas. Iš nieko. Buvo kažkokia beprotybė. Visas dainas, kurias sudėjau į kompaktines plokšteles „Likimų dėlionės“ ir „Pasivaikščiojimas po dangų“, sukūriau per pusantro mėnesio. Tuo metu neturėjau darbo teatre, buvau pamišęs dėl dainų.

– Gal dangus atsiunčia kūrybinius impulsus?..

Galbūt viskas iš ten... Tikiu, kad virš kiekvieno iš mūsų gyvenimo yra tas likimo pirštas. Pats esu tai patyręs ir visada tuo tikiu.

– Kas turėjo didžiausią įtaką tam, kad šiandien esate teatre?

Mano vyresnis brolis Edvardas. Jis mokėsi J. Miltinio teatro studijoje, vėliau su juo ir dirbo. Paskui išvažiavo į Rusiją ir dabar dirba Jakutsko dramos teatre. Edvardas – Jakutijos ir Rusijos nusipelnęs artistas. Tiesą pasakius, vaikystėje man artimesnė buvo muzika nei teatras, tačiau penkiolikos metų stipriai susižeidžiau pirštus ir turėjau padėti gitarą. Tada pasukau į teatrą.

– Tačiau jūsų dukroms Ramunei ir Eglei teatras neatrodė toks patrauklus...

Aš buvau toli nuo teatro, gyvenau Kretingos rajone netoli jūros. Brolis išvažiavo pas J. Miltinį. Visą laiką kliedėjo teatru. Tai žadino mano smalsumą. O mano dukros teatrą matė iš arti. Teatro romantika joms pasirodė visai kitokia. Šiuo metu jos abi gyvena Italijoje.

– Ar jau visiškai atsitiesėte po sudėtingos širdies operacijos, kurią patyrėte?..

Birželį bus jau dveji metai... Šiuo metu jaučiuosi neblogai, bent jau teatre dirbu visa jėga. Visada labai mėgau sportuoti. Ir dabar sportuoju, tačiau ne taip, kaip anksčiau.

– Gyvenate pagal griežtesnes taisykles?

Visą laiką gyvenau pagal griežtą režimą, kad visur galėčiau suspėti.

– Kuri veikla suteikia daugiausia pasitenkinimo?

Labai sunku atsakyti... Galbūt aktorystė man arčiausiai širdies, nors ir dainavimas teikia daug pasitenkinimo. Sunkiausia – statyti spektaklį. Tai žinau tikrai. Tai pragariškas darbas, kuris vyksta visą parą. Dėl kiekvieno personažo skiemens eini iš proto... Ir svarbiausia, kad niekada nesi patenkintas. Net ir padaręs.

– Tačiau juk dabar statote jau penkioliktą spektaklį!..

Vis norisi pabandyti... Vis dėlto šiame darbe reikia ramesnių nervų... Gal ta aktorinė prigimtis kiša koją... Man tai išties labai sunku...

– Kokiais malonumais mėgstate pasilepinti?

Knygos liko tik vasarai, nes žiemą nėra kada. Turiu savo kiemą. Man patinka fizinis darbas. Mėgstu tuos savotiškai egzotiškus darbus: malkas skaldyti, dalgiu žolę pjauti... Esu gamtos vaikas. Užaugau miške vienkiemyje, nors labai ūkiškas ir nebuvau.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Naujų technologijų era: piršto antspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (56)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų antspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (179)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (556)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (46)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (98)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Johnsonas įpareigotas atidėti „Brexit“: tikisi, kad ši idėja nesužavės ES

Borisas Johnsonas teigė nesijaučiąs sužlugdytas, nors Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (23)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...

Užkalnis: kuo kvepia laukinė laisvė ir runkeliai iš kioskų? (108)

Bjaurieji amžiai, dar žinomi, kaip pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, viskas, kas prasideda...

Paaiškėjo pirmoji iš projekto „Šok su žvaigžde“ iškritusi pora ir favoritai (2)

LRT projekto „Šok su žvaigžde“ dalyviams šis vakaras tapo rimtu išbandymu. Laidos pabaigoje...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna (59)

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...