– Ar mažosios aktorės su entuziazmu kibo į vaidybą?

Taip, su entuziazmu. Iš karto nelabai supratom, kas laukia, o kai supratom – išsigandom, tačiau tas entuziazmas neišblėso.


– Labiau tryško entuziazmu jos ar jūs?

 Žinoma, kad jos. Aš buvau nusiteikusi prieš.

– Kodėl?

Todėl, kad filmavimai vyko vasarą – vasara tapo išblaškyta, susigadino vaikų atostogos. Dar ir dėl to, kad tai bus rodoma per televiziją. Apsvarsčiusi visus gerus ir blogus dalykus, blogų suskaičiavau daugiau, tačiau nugalėjo tai, kad jos labai norėjo vaidinti. Pamaniau, juk įgis kažkokios patirties, susipažins su tuo, ką ir aš pati darau.

– Joms visuomet būdavo smalsu tai, ką jūs darydavote TV ekrane?

Kai galėdavo, žiūrėdavo. Bet ne visada.

– Kas jūsų mažosioms aktorėms teikia daugiausia džiaugsmo ir kas yra sunkiausia?

Jas labiausiai džiugina pats filmavimo faktas. O sunkiausia, kai reikia laukti – kai nori valgyti, bet dar negali, kai nori daryti, bet dar reikia laukti. Žodžiu, sunkiausia suprasti, suvokti, kad ne viskas iš karto.

– Ar stebite savo dukrų darbą?

Kai turim laiko, pasižiūrim.

– Jos klausia jūsų nuomonės?

Apie vaidybą jos nieko nekalba, neklausia ir nuomonės. Mes stengiamės pagirti. Man atrodo, kad joms neblogai sekasi.


– Ar charakteriais Justina ir Gabija labai panašios?

Kardinaliai nesiskiria, tačiau nėra visiškai panašios nei išvaizda, nei charakteriu.

– Ar jūsų dukros nepažįstamųjų draugijoje jaučiasi taip drąsiai, kaip jausdavosi „Tele bim-bam“ laidoje?

Dabar nepažįstamų žmonių jos drovisi. Gal ir amžius dabar toks...

– Kelintoje klasėje jos mokosi?

Dabar jau trečiokės.

– Dažnai aktoriai sako nenorintys, kad jų vaikai eitų tėvų pėdomis. Ar jūs manote taip pat?

Visą laiką sakiau, kad kiekvienas pats turi pasirinkti sau kelią. Jeigu jos norės tapti aktorėmis, manau, gerbsiu jų pasirinkimą, nors man, mamai, norėtųsi, kad dukros rinktųsi lengvesnę profesiją – aktorystė nėra tokia.

– Ar pastebėjote, kad mergaitės būtų užrietusios nosytes, kai jas pradėjo rodyti per televizorių?

Nepastebėjau, kad jos imtų keistis. Bent prie mūsų neriečia nosies. Į tai labai jautriai reaguoju ir, jei pastebėsiu, kad tai vyksta, labai stengsiuosi nugesinti. Jeigu tik iš šalies sulauksime žinių apie jų pasikeitimą, iškart imsimės auklėjamųjų priemonių.

– Kokias viltis siejate su dukrų filmavimusi?

Aš neturiu jokių vilčių. Neturiu iliuzijų, kad, išbandžiusios kamerą, jos taps aktorėmis ir sieks karjeros. Tik manau, jeigu yra tokia galimybė, reikia ją išnaudoti. Galbūt ta patirtis joms liks kaip smagus prisiminimas.

Šaltinis
„Savaitė“