Ne kartą su Raimonda teko bendrauti telefonu ir elektroniniu paštu. Žinojau, kad ji puiki šeimininkė, kurią ruošti puotas kviečia ne tik į mūsų rajoną, bet ir Vilnių bei Kauną. Be to, moters sukurtus receptus spausdino kulinariniai žurnalai "Kviečiu prie stalo“ ir "Paragaukime“.
Vaišių stalas vestuvėse
© Fotolia

Kai pagaliau susitikti su Raimonda nuvykome į rajono pakraštyje esantį kaimą, duris mums atvėrė jauna, smulkutė, daili mergaičiukė.

Pasodino už stalo, paprašė luktelėti. Tikėjomės išvysti solidžią, nemenką šeimininkavimo patirtį turinčią brandaus amžiaus moterį. Netrukus mergina grįžo ir mūsų nuostabai pareiškė: ,,Dabar jau galime kalbėtis“.

Išvaizda klaidina

– Tiesą pasakius, su fotografu važiuodami pas Jus tikėjomės išvysti vyresnę moterį. Kaip į jaunatvišką išvaizdą reaguoja Jūsų užsakovai?

– Ne jus vienus suklaidino mano išvaizda. (Šypsosi)

Mano klientai irgi neretai suabejoja ar pas šeimininkę atvyko. Tai genai kalti, kad taip atrodau. Todėl žmonėms savo darbais turiu įrodyti, kad esu gera gaspadinė.

– Kas Jus išmokė ruošti maistą?

– Gyvenimas privertė. Esu gimusi gretimame kaime. Dabar gyvenu kartu su broliu ir močiute. Mano tėtis mirė prieš šešerius metus, mama gyvena Kaune.

Dėl tam tikrų priežasčių mane ir brolį užaugino seneliai. Maistą pradėjau ruošti būdama penkerių metų. Pamenu, kad tuomet pirmąkart savo gyvenime pati papjoviau vištą.

Nuo to laiko ir pradėjau gaminti. Be to, daug maisto gamybos subtilybių mane išmokė senelė ir tetos iš tėčio pusės. Augau tokioje aplinkoje, kur buvo gardžiai gaminama.

Galbūt žmonėms keista, kad mane – 26-erių metų, moterį kviečia ruošti pobūvius. Tačiau visa tai pasiekiau tik savo ,,juodu“ darbu.

Pirmas užsakymas… dvylikos

– Ar pamenate pirmąjį savo užsakymą?

– Pirmą kartą teko ruošti gedulingus pietus mūsų kaime. Man tuomet buvo… dvylika. Matyt patiko mano gamintas maistas, be to, vietinių žmonių negąsdino mano amžius, todėl jie ėmė kviesti mane šeimininkauti.

Pamenu ir dar vieną atvejį, kai kito kaimo gyventojas atvyko manęs parsivežti ruošti gedulingus pietus. Kai nuvykome, jo žmona vyrą aprėkė, kam „piemenę“ atgabeno. Puoliau aiškinti, kad aš ir esu toji kviesta šeimininkė. Tačiau moteris nesileido į kalbas ir tikino žinanti kaip tikra šeimininkė atrodo. (Juokiasi). Pagaliau susitarėme ir paruošiau gedulingus pietus.

Per ilgą mano šeimininkavo laiką visokių kuriozų yra atsitikę.

Kai mokiausi Vilniuje, itin turtinga šeima mane pakvietė ruošti iškilmes. Dėstytoja stebėjosi, kad turiu daug drąsos ir labai pasitikiu savo jėgomis. Atsakiau, kad nenoriu savo karjeros baigti valgyklos virtuvėje.

– Iš kur toks pasitikėjimas savo jėgomis?

– Niekur nematau kliūčių. Turiu tikslą ir jo siekiu.

– Gyvenate atokiai. Nesireklamuojate. Kaip klientai Jus atranda?

– Geriausia reklama „iš lūpų – į lūpas“. Mane rekomenduoja vieni kitiems. Kiti būna dalyvavę mano ruoštame pokylyje. Matyt, patiko, tai kviečia kitur.

Po baliaus – tik kiaušinienė

– Gal turite padėjėją, kuri šeimininkauja kartu su Jumis?

– Niekada neturėjau padėjėjų. Visada dirbu savarankiškai – ruošiu maistą vestuvėms, kitoms progoms, laidotuvėms.

Penkiasdešimt žmonių kompanijai maistą pradedu ruošti prieš dvi dienas. Trečiadienį kartu su šeimininkais važiuojame į prekybos centrą, kur pagal mano pageidavimą nuperkami visi būtini produktai. Taip darau todėl, kad neretai žmonės dėl nežinojimo įsigyja netinkamas prekes. Pirkdami kartu sutaupome pinigų, laiko ir nervų, nes nereikia antrąkart apsipirkti.

Ketvirtadienį ir penktadienį ruošiu maistą. O šeštadienį – šventės dieną, man reikia poros pagalbininkų, kurie į stalą neštų patiekalus.

– Ar ragaujate savo gaminamą maistą?

– Viską ragauju pati, juk turiu žinoti ką valgys svečiai. Tačiau pagaminusi patiekalus jau nieko nebevalgau. O grįžusi namo noriu tik paprastos kiaušinienės.

– Kada turite daugiausiai užsakymų?

– Žiemą sulaukiu mažai kvietimų, jų antplūdis prasideda pavasarį ir baigiasi rudenį. Beje, pastebėjau, kad pastaruoju metu vis dažniau žmonių, gimusių žiemą, gimtadienių šventimą nukelia į vasarą.

Atsibodo „sintetika“

– Kokiems patiekalams lietuviai teikia pirmenybę?

– Mes esame lietuviai, todėl turime valgyti tik mums įprastą maistą. Tokia mano nuomonė. Esu tradicinio lietuviško maisto šalininkė, todėl gaminu mėsos kepsnius, kotletus, įdarytus vyniotinius, ruošiu žuvį, pyragus, tortus ir t.t.

Beje, pastebėjau, kad mėsa su egzotiškais vaisiais tautiečiams nusibodo, nes pasibaigus iškilmėms tokių patiekalų lieka nemažai.

Lietuviai jau „atsikando“ sintetinių saldumynų. Žmonės, ypač miestiečiai, kaimišką medaus tortą „sušveičia“ akimirksniu. Jie pasiilgo tikro, gero ir natūralaus maisto. Todėl puotoms kepu įvairius sausainius, pyragus ir tortus.

– Dabar tapo tradicija pirmiau patiekti karštą patiekalą, o tik po to skanaujama šaltųjų užkandžių. Kodėl taip ,,apsivertė“ lietuvių valgymo kultūra?

– Žmonės ėmė taupyti. Jeigu svečiai pirma valgys šaltus patiekalus, tuomet karštus teks išmesti. Juk pusės kepsnio nei pats valgyti, nei kitam duosi… Todėl dabar pirmiausia siūlomas karštas maistas, o tik po užkandžiai.

Apie receptus

– Ar žurnalai tebespausdina Jūsų sukurtus receptus?

– Dabar savo receptų nebesiunčiu į spaudą. Tiesiog nebeliko laiko, kurį visą skiriu savo ūkiui. Pavasarį, vasarą ir rudenį neretai jo pritrūksta net normaliam poilsiui.
Gal dar ir būčiau bendradarbiavusi su žurnalais, bet „Kviečiu prie stalo“ ir „Paragaukite“ jau nebeleidžiami.

Pamenu, kai man buvo šešiolika metų, kaip receptų autorė buvau pakviesta į Vilnių, kur vyko žurnalo „Paragaukite“ penkerių metų gimtadienis. Smagu, kad buvau įvertinta kaip jauniausia, gera šeimininkė.

– Kaip gimsta Jūsų patiekalų receptai?

– Receptus kuriu pati. Pastebėjau, kad neretai iš senų receptų, įdėjus pastangų ir išradingumo, gimsta naujas puikus patiekalas. Pasitaikydavo, jog gaminu vieną patiekalą, o išeina – kitas. Taip ir gimsta nauji „kūriniai“.

Prieš pažinčių portalus

– Skaniai gaminate. O liaudies išmintis sako, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Turbūt jaunikių neatsiginate?

– Kai gyvenau Vilniuje, turėjau miestietį draugą. Tačiau jis nenorėjo gyventi kaime ir nesuprato manęs, kad kiekvieną savaitgalį ir atostogas leidžiu kaime.

– Ar bendraamžiai supranta Jūsų norą gyventi kaime?

– Esu laiminga gyvendama kaime, nors to daug kas nesupranta... Netgi mano geriausia draugė, su kuria augome šiame kaime, stebisi mano gyvenimu čia. Jaunus žmones traukia miestas, kaimas jiems tik vieta – vasarą išsikepti šašlykų.

Savo gyvenimo neįsivaizduoju be virtuvės ir gyvuliukų. Kaimas – tai mano gyvenimo būdas. Jame gyventi man reiškia – jį labai mylėti.

– Ar nebandėte laimės interneto pažinčių portaluose?

– Esu prieš tokį pažinties būdą. Artimą žmogų noriu susirasti gyvai.

Reikėjo kaimo ir ūkio

– Mokėtės Vilniuje, kodėl nelikote sostinėje?

– Prieš aštuonerius metus baigiau gretimame rajone esančią vidurinę mokyklą, po to Vilniaus aukštesniojoje verslo mokykloje mokiausi kulinarijos – konditerijos specialybės. Trejetą metų gyvenau Vilniuje.

Nors Vilniuje virėja – konditere dirbau geruose restoranuose, turėjau ir kitų darbo pasiūlymų, tačiau kaip oro man reikėjo kaimo.

Kasdien galvodavau apie kaimą ir ,,dusau“ sostinėje. Todėl kiekvieną savaitgalį bet kokiu oru lėkdavau namo. Net dėstytojai pastebėjo, kad penktadieniais atrodau laiminga, nes tądien važiuosiu į kaimą.

– Kokio dydžio Jūsų ūkis?

– Auginu daugiau kaip šimtą kelių rūšių triušių, tris karves, dvidešimt vištų. Rudenį mano ūkis buvo dar didesnis – turėjau ožkų ir avių. Kadangi ūkis yra tik mano, todėl viską darau pati – kasdien šeriu, vasarą jiems maistą ruošiu. Jeigu reikia pagalbos, samdau pagalbininkus.
Man ūkis – ne katorga ir prievolė, o malonus darbas. Todėl visa tai darau su meile.

Antena ir kapinių tvora

– Išgarsėjote kaip kovotoja už tai, kad kaime nebūtų pastatyta mobiliojo ryšio antena.

– Užpernai balandžio mėnesį sužinojome, kad kaime ant vandens bokšto stato mobiliojo ryšio anteną. Ėmiau organizuoti kaimo žmones, kad jos nebūtų.

Nustatytą dieną popiet prie bokšto susirinko visi kaimo žmonės, kurie labai jaudinosi dėl antenos įtakos jų sveikatai. Pakviečiau Lietuvos televizijos laidą ,,Gamtos patruliai“. Surinkome parašus, kad anteną nukeltų. Taip ir buvo. Nebijau pakovoti. Juk gyvename tik vieną kartą, tai dėl savęs ir aplinkinių reikia padaryt viską kas įmanoma.

– Ar po šio įvykio žmonės Jus išrinko kaimo bendruomenės pirmininke?

– Taip. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms po poros metų šį postą palikau.

– Jūsų iniciatyva buvo sutvarkytos gretimo rajono kapinaitės. Kodėl ėmėtės šio darbo?

– Buvo baisu, kad mano artimi žmonės ilsisi kapinėse, kurios aptvertos diendaržiu. Jose gulėjo šieno rulonai, vešėdavo pusmetrinė žolė, tad neretai čia pasiganyti užsukdavo paklydusios ūkininko karvės. Toks vaizdas mano kėlė asociacijas, kad savo gimines esu palaidojusi už tvarto.

Nors vietiniai žmonės ir bambėdavo dėl vyravusios netvarkos, tačiau rimtai dėl to niekur nesikreipė. Todėl vieną dieną man trūko kantrybė ir ėmiau ieškoti tiesos.

Sunkiai sekėsi, du metus kovojau su įvairiomis institucijomis, tačiau savo pasiekiau – nuo 2008 metų kapinaitės yra aptvertos tvora ir prižiūrimos. Beje, tuo metu buvau tapusi ,,žurnaliste“. Mano laiškus apie minėtas problemas spausdino keli laikraščiai.

Aktyvi parapijietė

– Kaip į kaimą Jums pavyksta pakviesti garsius dvasininkus?

– Parapijos kunigas į titulinius Šv. Ignoto atlaidus man leidžia pakviesti garbingų svečių. Todėl pas mus kasmet atvažiuoja vis kitas žymus dvasininkas: kun. Robertas Grigas, Artūras Kazlauskas ir Ričardas Doveika. Garsūs kunigai mielai atvyksta, reikia tik juos pakviesti.

Iš pradžių kaimo žmonės iš manęs pasišaipydavo, kad nesugebėsiu į kaimą pakviesti žymaus kunigo. Tačiau įrodžiau, kad galiu tai padaryti. Po atlaidų įprastai savo namuose ruošiu šventinius pietus, kuomet prie bendro stalo susėda apie dvidešimt žmonių. Pietus ruošiu kaip auką bažnyčiai.

Pabaigai – apie šalies prezidentą

2008 metais liepos 27 dieną vietinėje bažnyčioje prasidėjo iškilmės. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė Lietuvos vyskupų sekretoriato pagalbininkas, buvęs Vilniaus katedros klebonas kun. Ričardas Doveika.

Dvasininko teigimu, apie šv. Ignoto atlaidus žino šalies prezidentas Vladas Adamkus. Jo patarėjai kunigui sakė, kad iš parapijos kažkas jam parašė laišką. Šalies prezidentą nustebino tai, kad laiškas – kvietimas, į atlaidus buvo parašytas ranka. Pasirodo, jei prezidentas nebūtų išvykęs į Meksiką, jis dalyvautų mažo kaimelio atlaiduose.

Turbūt atspėjote kas ranka parašė laišką šalies prezidentui. Netrukus mūsų heroję pasiekė prezidento V. Adamkaus prisiminimų knyga su autografu.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Karbauskis atrėžė Grybauskaitei: į prezidentūrą iki rinkimų kojos nekels (384)

„Valstiečių žaliųjų“ lyderis Ramūnas Karbauskis užbrėžė raudoną liniją santykiuose...

„Žalgirį“ premijomis motyvavęs Motiejūnas paslapčia pildo galimų naujokų sąrašą (13)

Neįtikėtinai sėkmingas „Žalgirio“ sezonas suteiks klubui tvirtą finansinį pagrindą, kuris...

Dalia Grybauskaitė – apie „paskolas dėžutėse“, VSD pažymas ir „Agroverslo“ susiliejimą su politika išskirtinis interviu (564)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad teisėsauga turi labai atsargiai galvoti, kokius slaptus...

VSD kreipėsi į prokuratūrą „dėl neteisėtai paviešintos žvalgybos informacijos“ (20)

Valstybės saugumo departamentas ( VSD ) trečiadienį kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl...

Medeina Čijauskaitė: gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje (162)

Justės ašaros byra ant kompiuterio klaviatūros. Aplink sėdintys kolegos nejaukiai muistosi, kelios...

Pasitikrinkite: išskyrė 5 neįprastus simptomai, išduodančius širdies ligas

Pagal mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuva užima labai aukštas pozicijas, o ir...

Siūlo lygiuotis į Vokietiją ir Šiaurės Italiją: jei gali jie, kodėl negalėtume ir mes? (9)

Praėjusią savaitę nevyriausybinės organizacijos VšĮ „Žiedinė ekonomika“ ir...

Šimašiaus ultimatumas Skverneliui: arba pritariat, arba nacionalinio stadiono nebus (278)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad per porą savaičių negavus Vyriausybės pritarimo,...

Ar reikalingi vaikams akiniai nuo saulės?

Vasara - saulėtų dienų laikas. Todėl automatiškai daugiau būname lauke, dažniau keliaujame ir...

Pamatytas vaizdas sukrėtė skaitytoją: ar tik vaistinės darbuotojai nesityčioja iš neįgaliųjų?

Į DELFI redakciją kreipėsi moteris, kurią papiktino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ( LSMU...