aA
„Išvažiuoju – grįžtu, išvažiuoju – grįžtu... Ir paskui tai jau apima kaip sindromas, kuriuo užsikreti, kai pamatai pasaulio ir supranti, kad ten gali jaustis saugus ir gali oriai užsidirbti pinigus“,- pasakoja Elvyra Davainė, savo emigracijos patirtį sudėjusi į dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą „Airija: tolima artima sala“. Tolima, nes ten išvykus neapleidžia kaltės jausmas, kad namuose palikai savo šeimą. Artima, nes ten tiek daug pasilikusių mūsų artimųjų...
Elvyra Davainė
Elvyra Davainė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jau penkerius metus emigrantės duonos ragaujanti moteris mano, kad jei emigrantai susikabintų rankomis, tai ta grandinė būtų nuo Lietuvos iki Airijos. Savotiškai simboliškas Baltijos kelias, po kurio dalis Lietuvos staiga pralobo, o dalis su terbom turėjo iškeliauti po pasaulį. Buvo laikas, kai trėmė, o dabar išsitrėmėm tautą patys...

Išvažiuoti nebuvo lengva

„Tas išvažiavimas nebuvo lengvas,- prisimena 20 žurnalistinio darbo patirtį turinti Elvyra. – Reikėjo drąsos. Negali tiesiog viską mesti, vis tiek reikalingas parengiamasis laikotarpis. Turėjau šeimą, mano mergaitės liko čia. Bet norėjosi joms sukurti kažkokį gyvenimą. Moteris – viso gyvenimo variklis, ji drąsi. Juk sako, kai yra pinigų, tai vyrų pasaulis, o kai jų trūksta, moteris pasiraitoja rankoves ir pradeda ieškoti išeities. Galvoju, kad moterys į tas šalis - Angliją, Airiją - ir pramynė takus“.

Lietuvoje netekusi darbo ir supratusi, kad gyventi teks nesuduriant galo su galu, du aukštuosius baigusi moteris pasiryžo ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Nežinia baugino mažiau negu skurdas pasilikus. Namuose liko vyras su dviem dukromis, jaunėlė tebuvo dešimties.
Susiradusi tokį pat tikslą turinčius pažįstamus vaikinus, Elvyra įsiprašė į jų automobilį.

„Mes skrodėm automobiliu kiaurai visą Europą, nuo Lietuvos iki pat Airijos. Kėlėmės keltu ir prie pasienio gavome raklaminius lankstinukus su V.Adamkaus nuotrauka - Lietuva ruošėsi tapti ES nare. O mes, aplenkdami laiką, lėkėm į Airiją, iš čia ginė skurdas ir mes jau negalėjom laukti. Vienas vaikinas turėjo leidimus, tai jis mus tiesiog prasivežė kaip savo svečius“,- savo pirmosios „tremties“ įspūdžius pasakoja E.Davainė.

Žmogus gali dirbti bet ką

Moteris nesiskundžia, sako, kad juos priėmė kaip lygius tarp lygių. Gal tik tas kalbos nemokėjimas sudarė barjerą. Bet sukaupusi visą drąsą, mokėsi kalbos, lankė vakarinius kursus koledže. Taip užpildė savo laisvus vakarus, kad nejaustų intelektualinės veiklos stygiaus. Išmokusi kalbą, įsidarbino vienos iš didžiausių Airijos firmų prekių kontrolės administratore. Kita vertus, žinojo, kad yra ten laikinai, kad užsidirbs pinigų ir išvažiuos. Neketino ilgam apsistoti. Tada grįžusi metus praleido namuose. Bet tas sindromas jau gyveno viduje, kai pabuvęs ten pajunti, kad gali užsidirbti pinigų ir daugiau sau leisti. Tada atsiranda kitoks mąstymas.

„Kitais metais, kai jau įstojome į ES, prasidėjo jau kitoks gyvenimas,- prisimena Elvyra. - Atsirado daugiau galimybių ir vietiniai kažkaip pradėjo žiūrėti kitaip. Vieni žiūrėjo kaip į šąlančios šalies nevykėlius, kurie veržiasi į turtingesnes šalis dėl socialinių pašalpų, manė, kad nenusipelnę laukiam gero gyvenimo. Kiti žiūrėjo normaliai. Jie irgi patyrė emigraciją – 8 milijonai airių gyvena svetur ir supranta, ką tai reiškia“.

Knygos autorės teigimu, jos, tos pirmosios emigracijos paukštės, buvo tarsi šalies ambasadorės. O požiūris yra toks, kokio nusipelnai. Juk nedažnai būna, kad apie emigrantes parašytų laikraštis, o visuomeninėje veikloje dalyvaujančios, koncertus rengiančios moterys sulaukė ir spaudos dėmesio.

Moteris prisipažįsta, kad teko išbandyti daug darbų, bet ji drąsiai ėjo iš vienos veiklos į kitą. Nes, jos manymu, žmogus iš tiesų gali dirbti bet ką.

„Ten tave gerbia, žiūri, kaip tu dirbi, ir jeigu tu šypsaisi, nesi akiplėša, tai tikrai ten visi tave gerbs. Man ten buvo gerai. Nors teko ir labai sunkių darbų dirbti. Bet ir Lietuvoje teko po 12 valandų dirbti, nebuvo lengva, o pinigai visai kitokie. Ir tu renkiesi. Tačiau lieka labai stiprus savigraužos jausmas. Jeigu visi išvažiuoja, gal kitaip, bet jeigu namuose lieka šeima, tu jauti kaltę. Kol pripranti, būni kaip nesavas, esi kaip duobėj“,- dalijosi išgyvenimais Elvyra.

Gerumas padeda išgyventi vienatvę

Knygoje atskleidžiama vidutinio amžiaus moters Emos patirtis emigracijoje, tačiau, autorės manymu, tikriausiai ne vienas galės atpažinti save, nes daugelis patyrė panašius jausmus – tą vienišumo ir susidvejinimo jausmą, kai savo namuose jautiesi tarsi nereikalingas, o ten irgi esi svetimšalis ir su savo vidumi lieki visai vienas.
Todėl labai svarbi lietuvių bendruomenė, kurioje gali pasidalinti savo išgyvenimais ir pasipasakoti savo istoriją. Dideliame mieste žmogus ištirpsta, o mažuosiuose, anot Elvyros, susikuria tarsi salos. Tenka padėti vienas kitam – tampi ir paguodos telefonu, ir psichologine tarnyba.

Moteris prisimena atvejį, kai Prahoje vienas lietuvis jos paklausė kelio, kaip iki oro uosto nusigauti, nes pirmąsyk lėktuvu skrido. „Išsikalbėjom su juo, padrąsinau jį ir nuraminau. Paprašė mano telefono, jeigu pasimestų. Vieną kartą jis man skambina, balsas jau atsigavęs, džiaugėsi, kad susirado gerą darbą. Bet, sako, mano svainis nori jums pagroti per telefoną. Ir jis man pradėjo groti, o paskui dar paklausė, ar negalėtų paskaityti savo kuriamų eilių, nes jis toks vienišas ir jo čia niekas nesupranta. Gerą valandą teko klausyti... O kitą sykį jis tiesiog atvažiavo su pilna pintine riešutų – tais metais buvo geras jų derlius. Sako, čia jums už kantrybę, kad tada mane išklausėt“,- šiltai pasakoja Elvyra ir džiaugiasi, kad jai teko sutikti tik gerus žmones.

Gimusi Sibire, didelius sukrėtimus patyrusioje tremtinių šeimoje moteris sako, kad jos mama visada melsdamasi prašo tik vieno dalyko – kad dukra gyvenime sutiktų daug gerų žmonių. Ir už juos meldžiasi. Nes žino, kad niekas kitas taip nepadeda, kaip sutiktas geras žmogus.

Tolima ir artima

Penkerius metus praleidusi emigracijoje Elvyra mano, kad Airijoje, nors ir su pyragais niekas nelaukia, yra visos galimybės tapti tuo, kuo tu nori tapti. Tai nelengva, bet tu turi galimybę nuo švaraus popieriaus lapo pradėti sąžiningą verslą, iš to pragyventi ir praturtėti. „Ten turi galimybę pasirinkti, nieks tavęs neengia, ten stiprios profsąjungos. Žmogus jaučiasi šio pasaulio piliečiu“,- sako Elvyra.

Airijoje didelę įtaką turi rekomendaciniai laiškai. Netgi banke, kai neturi savo sąskaitos ir ją gali atidaryti tik darbdavys, gali atsinešti rekomendacijas iš mokytojo, kunigo arba šiaip gerbiamo žmogaus, ir juo bus pasitikėta. Svečioje šalyje moteris sako pajutusi šiltumą ir žmogaus pagarbą žmogui. Ne dirbtinę, o plaukiančią iš širdies. Ten nieks nepraeina kaip pro stovintį, nepastumia tavęs, neužlipa ant galvos, o pasiteirauja, kaip jautiesi, kai tau sekasi.

„Airija iš tiesų yra toli, bet artima tuo, kad ten pasiliko daug mūsų artimųjų. Ir dar nežinia, kiek dar jų pasiliks. Ir tas jų šokis džigas, pasirodo, savo akordais yra artimas žemaitiškam kadriliui. Gal mūsų tautos dar anksčiau kada buvo susitikusios? Net per širdį eina tas jų išsivadavimo ir laisvės šokis, kada vyrai sustoję eilėje su stiklapadžiais muša ritmą, o merginos iššoka kaip stirnos... Gal užtai ji mums ir artima, nes augina rūtas, mėgsta bulves, dainos jų irgi liūdnos“,- samprotauja E.Davainė.

Moters manymu, ne vieną emigraciją ištvėrusi Lietuva gal ištvers ir šitą. Skaudžiausia, kad nuteka jauniausi ir perspektyviausi - mūsų vaikai ir anūkai, mūsų kūnas ir kraujas. Emigracijos sindromu apsirgo ir dabar serga visa tauta. Tai gal nėra pats blogiausias variantas, nes suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi, bet šalis turėtų duoti šansą tiems žmonėms sugrįžti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vytenis Miškinis | D+

Po sovietinio kalėjimo klaipėdietis laisvėje nebeprisitaikė: atėmęs dvi gyvybes pats sulaukė negailestingos lemties

„Nuteisti išimtine mirties bausme“, - tokį nuosprendį 1993 metais išgirdo klaipėdietis...

Paini 66 m. moters byla: buvo rasta nužudyta intymumo reikalavusiu būdu

1975 metais Kanados Ontarijo provincijos Stratrojaus miestelis, esantis maždaug už 35 km į vakarus...

Netikėtai išaugęs mirčių nuo COVID-19 skaičius medikams užminė mįslę: kai kas gana stipriai „nesueina“ (473)

Lietuvoje šiuo metu fiksuojamas vienas didžiausių mirštančiųjų nuo koronaviruso rodiklis...

Roma Macijauskaitė | D+

Norvegijoje psichoterapiją studijuojanti Lina – apie garsiuosius vaikų atėmimus: valstybė pralaimėjo ne vieną bylą, bet žmonės bijo iki šiol

Prieš trylika metų sprendimas persikelti gyventi į Norvegijos sostinę Oslą Baltrukonių šeimai...

Poliklinikose – kritinė šeimos gydytojų apkrova: pacientai negauna vietų net būtinų vaistų receptui išrašyti (24)

Gali būti sunku ne tik patekti pas šeimos gydytojus , bet ir telefonu gauti kompensuojamųjų...

Kaišiadorių rajonas išties vertas dėmesio, tik ne visi tai žino: pramogų gausa nustebins net didžiausius skeptikus

Važiuojant tarp Vilniaus ir Kauno pravažiuojami Kaišiadorys , bet ar užsukate į šį miestą?...

Politologas: valdančiųjų vietoje, Vilniaus centre sudėčiau į vitriną politinį zoologijos sodą (33)

Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad daugėja demokratinių išraiškų – vyksta mitingai ir...

Apmaudu: tris kėlinius pirmavusi Utenos ekipa krito nuo estų ir liko be Čempionų lygos (31)

FIBA Čempionų lygos atrankos finale Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa penktadienį...

Jovita atrado nišą, kuri Lietuvoje – dar tuščia: Didžiojoje Britanijoje ši paslauga yra labai populiari (36)

Jovita Mikštė yra profesionali namų organizatorė. Mažai ką sako? Iš tiesų, Lietuvoje ši...

Mirė buvęs ministras Algirdas Vapšys (7)

Eidamas 88 metus mirė visuomenės veikėjas, buvęs statybos ir urbanistikos ministras Algirdas...