aA
Kiekvieno ketvirtadienio rytą ją matome LTV ekrane. Rimta, retai besišypsanti, prikabinusi paprastam žmogui beveik nesuvokiamų, visaip išbraižytų, įvairiomis spalvomis nudažytų orų žemėlapių.
© Shutterstock nuotr.

O ji vaikšto tarp jų kaip sava tarp savų ir dėsto naujausias žinias apie tai, ką artimiausiu metu gali mums, žemės gyventojams, iškrėsti orai.

Jau septynerius metus Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikų skyriaus viršininkė kiekvieną ketvirtadienį yra televizijos žiūrovų viešnia.

Audronė Galvonaitė
Audronė Galvonaitė
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

„Nežinau, ar manimi pasitiki, – šypsosi Audronė Galvonaitė. – Tačiau tikrai klausosi, nes aš stengiuosi kalbėti taip, kad žmonės suprastų. Kartą vienas profesorius sakė: jei tu kalbėsi močiutei, tai supras visi, o jei pasakosi mokslininkams, tai močiutė nieko nesupras. Tad ir stengiuosi televizijoje pasakoti taip, kad suprastų ir močiutė, ir mokslininkas.“

Rašomuosius rašydavo sapne

Audronė, kilusi iš gražiųjų Anykščių, jau maža mėgdavo žiūrėti į dangų, stebėti žvaigždes, domėjosi žemės turtais. Tad ir būsimą specialybę rinkosi ne standartinę, o norėjo įdomios, retos, kuriai galėtų skirti savo gyvenimą. Tačiau išsirinkti jaunai mokinukei buvo sunku.

Tada, baigusi vidurinę, nutarė parašyti tuomečiam žurnalui „Moksleivis“ ir paprašyti patarimo.

„Rašiau, kad mane domina astronomija, archeologija, ir aš nežinau, ką pasirinkti. Žurnalo darbuotojai atsakė, kad abu mane dominantieji mokslai yra daugiau vyriški. Pasiūlė rinktis meteorologiją. Esą tai moterims tinkanti specialybė. O ir mokslas sudėtingas, įdomus“, – prisiminė Audronė jaunystės ieškojimus.

Baigusi studijas ji ketino dirbti sinoptike: operatyviai sudarinėti prognozes laivams – kada jie gali įplaukti į uostą ir išplaukti į jūrą. Tačiau gyvenimas pakoregavo jaunos specialistės norus, ir ji pateko į Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą, o po kelerių metų buvo paaukštinta – nuo 1992 metų A. Galvonaitė dirba šiandienį darbą. Audronė juokauja, kad savo ateitį gali numatyti ir sapne.

Dar besimokydama vidurinėje susapnuodavo rašomųjų darbų temas. Pabudusi viską užsirašydavo, mat prie lovos buvo pasidėjusi pieštuką ir sąsiuvinį, kad ko nors iš sapnų nepamirštų. Panašiai sapnuodavo ir mokydamasi universitete: kartais susapnuodavo, kokį bilietą ištrauks per egzaminą, ir sapnas dažniausiai studentės nenuvildavo.

„Ir dabar, kai nuvarginta nesibaigiančių dienos darbų užmiegu, tai sapnuoju, ką reikia padaryti. Ir mokslinius darbus susapnuodavau. Svarbiausia – sapnus užsirašyti, kad pabudusi neužmirščiau“, – ir viliūkiškos kibirkštėlės sužiba moters akyse.

Priduria, kad, gerai nusiteikusi arba kai sunku užmigti, ji skaito poeziją, ir tik prasmingus kūrinius. O prie ryškiausių sapnų dar neužmiršta paminėti vieno svajonių sapno: „Sapnavau, kad nuvažiavau į Australiją ir ten pasakojau, jog noriu parašyti pietinę šios įdomios šalies istoriją. Noras viską pamatyti jau yra mano profesinė liga. Sakau, kad kuprotą tik karstas ištiesins.“

Išsigandusi močiutė nuo lango traukdavo

Audronė nuo mažens mėgsta žaibus. Rodos, žiūrėtų ir žiūrėtų į juos. Sako, kad ir jos gyvenimas didžia dalimi su žaibais susijęs. Prisimena, kai vaikystėje žaibuodavo, įsibaiminusi močiutė anūkėlės negalėdavo atitraukti nuo lango. Dėl to draudimo žiūrėti į žaibuojantį dangų mergaitė išgyveno. Jai labai gražu, tad kodėl močiutė neleidžia?

Tada mergaitė dar nenujautė, kad analizuoti žaibus teks tolesniame gyvenime ir tai jai suteiks daug pažinimo ir dar daugiau ieškojimų. Ji negalėtų sakyti, kad bijo žaibų ar kitų pavojingų gamtos reiškinių.

„Aš jaučiu, kad mane kažkas saugo, – sako garsi mokslininkė, kuri ne sykį buvo atsidūrusi pavojingose situacijose. – Teko ir su mirtimi susidurti. Bet vis likdavau gyva. Kartą lėktuvas ore užsidegė. Greitkelyje nukrito automobilio ratas, vos nesivertėme, bet nieko nesusilaužiau, – prisiminė vieną kitą savo gyvenimo ir kelionių epizodą. – Tikiu, kad kažkas mane saugo.

Gal saugo iš ano pasaulio mano krikšto tėvas, gal tenai esanti mano sesė, seneliai... Mano tėvai jau susitaikydavo su mintimi, kad aš neišgyvensiu. Būdavo sudėtingų ir lemtingų gyvenimo situacijų, bet aš tebesu gyva. Jaučiu, kad mane kažkas saugo. Gal mano angelas sargas.“

Audronė prisipažįsta esanti fatalistė.

„Aš tikrai tikiu likimu, – sako. – Jei taip skirta likimo, gyvenimas taip ir klostosi.“

Jai būna labai liūdna, kai suserga artimieji, kai būna neteisingai apkaltinta ir nieko negali pakeisti. Tikina, kad dabar jaustis saugiam niekur negalima. O ir ne visais draugais galima pasitikėti.

„Susitinki su žmogumi, sėdi pas mane, o paskui išduoda. Tai baisiausia. Sakoma: „Dieve, saugok mane nuo draugų, o nuo priešų aš pats apsisaugosiu“. Kartais aš pagalvoju, kad sunkiausias išgyvenimas yra pats žmogaus gyvenimas“, – samprotavo nemažai patyrusi žinoma mokslininkė.

Klausiu, ar ji, būdama tokia santūri, stipri, verkia. Pasirodo, ašaros nesvetimos ir jai, išmanančiai apie visatą, pavojus bei mus supančius žmones.

Audronė atvira ir šį sykį.

„Jei ko nepadarau, tikrai neverkiu, – prisipažįsta. – Verkti galiu klausydamasi muzikos, žiūrėdama filmą, išgirdusi kokią graudžią istoriją. Galiu apsiverkti ir tada, kai vaikas padaro ką nors gražaus. Susigraudinu, kai reikia daryti dešimt darbų.“

Mokslininkei viskas gražu: ir dangus, ir dienos. „Jei jūsų nuotaika gera, jos nesugadins jokie orai, – sako ji. – Tačiau jei nuotaika bloga, kad ir kokie būtų orai, bus negerai: erzins ir lietus, ir saulė...“

Per lietų atsirado draugas

Audronei nėra blogo oro. Ji gali naktį išeiti iš namų ir pabraidžioti po balas. Gali džiaugtis lietumi ir saule. Ir neatitrauks žvilgsnio nuo žvaigždėto dangaus. Begalę galimybių pažinti pasaulį jai teikia ir orų studijavimas, kelionės, kurioms negaili pinigų, gilinimasis į savo specialybės literatūrą ir daugybę kitų dalykų, kurie padėjo ateiti jai į žinomų meteorologų gretas.

Gal kartais vieniša moteris užsimiršta esanti mieste ir nusiavusi batus basa teškena po balsas. Braidžiojo ji ir tą dieną, paklusdama savo dar nuo vaikystės atėjusiam įpročiui. Juokiasi, kad kartais, atvažiavusi į Vilnių, užsimiršta, kad ji ne Anykščių miške, upėje ar savame kieme. Gal todėl nesupranta, kodėl praeiviai su nuostaba nužvelgia inteligentišką moterį, kuri basa žingsniuoja po prilytas ant šaligatvio balas. Ir tik pastebėjusi nustebusius žmonių žvilgsnius Audronė susigriebia žingsniuojanti basa per miestą.

„Ne toj vietoj esu“, – šypteli pati sau. Čiumpa batus ir skubiai aunasi. Sako, dar gerai, kad pažįstamų nepasitaiko ir nepasišaipo iš išsiblaškėlės. „Dar kažin ką pamanytų.“

O vieną kartą gatvėje ji susirado bendramintį – mažą, gal ketverių ar penkerių metų, berniuką. „Einu, – pasakoja Audronė, – ir matau po balas taškosi toks mažiukas... Klausiu, ar malonu. O balų mėgėjas jai iškart pasiūlo: „Prisijunk!“ Suprato vaikas, kad ir man norisi pabraidyti. Gal ir būčiau prisijungusi prie jo, bet mieste kartais labai sudėtinga nusiauti batus.“ Ir priduria, kad kiekvienas žmogus turi keistumų. „Apie mano keistumus gali kalbėti kiti, – tęsia. – Na, o kuris susijęs su manimi, mano nuomone, tam visą laiką atrodau protinga“, – šypsosi.

Tolimi žvaigždynai tikrina regėjimą

Audronė visada norėtų pasaulį matyti iš aukštai. Tai – profesinė liga.

„Skrendu lėktuvu, matau, kad čia kažkas formuojasi. Debesys keičiasi, esame tokiame ir tokiame aukštyje...“

Metai energingos moters neslegia. Tik pačiai keista, kad nenorėtų vėl būti maža ar jauna. „Aš nugyvenau ganėtinai įdomius metus, tai yra mano amžius. Metų buvo įvairių: ir linksmesnių, ir liūdnesnių – toks gyvenimas. Esu laimingiausia, kai padarau darbus ir niekas nesuka man galvos.“

„Ar turite nepaprastų svajonių?“ – klausiu.

“Pirmiausia mano specialybės žmogui reikia turėti geras akis. Mane sudomino Didieji Grįžulo Ratai. Tai žvaigždynas, matomas Lietuvoje visus metus. Didieji Grįžulo Ratai primena vežimą su iena arba samtį. To samčio uodegoje yra mažutė žvaigždutė. Tvirtinama, kad žmogus, įžiūrintis tolimame žvaigždyne tą mažulytę žvaigždutę, turi gerą regėjimą. Aš įžiūriu ir galiu džiaugtis geromis akimis. Tą žvaigždutę aš išsirinkau.“

Gal esame bandomieji triušiai? Sakau, esu kažkur skaičiusi, kad žemės gelmėse, gal kokių 25 kilometrų gylyje, egzistuoja kažkokios būtybės, kurios kada nors gali iškilti į paviršių ir mus valdys.

Maniau, kad iš tokių mano samprotavimų Audronė ims juoktis. Tačiau ji sureagavo gan rimtai.

„Hipotezių yra įvairių, – sako. – Jų atsiranda kiekvieną dieną. Kadangi aš iš tikrųjų esu radusi labai įdomių hipotezių, negaliu nei patvirtinti, nei paneigti kažkokių būtybių egzistavimo. Nežinau, ar tai materialios būtybės, bet kažkas tikrai yra. Atskleidžiami vis nauji dalykai. Gal kada nors susitiksime su tokiais pačiais, dar protingesniais už mus. Gal iš tikrųjų esame nuleisti iš kosmoso tokie eksperimentiniai triušiai. Norėtųsi, kad kas nors būtų viršuje ar apačioje. Būtų įdomiau gyventi.“

A. Galvonaitė turi nepaprastą svajonę: sužinoti, kodėl susidaro kamuolinis žaibas.

„Aš du kartus mačiau tą paslaptingąjį kamuolinį žaibą. Teoriškai tą žaibą galima būtų apibūdinti taip: tai yra ypatinga žaibo rūšis. Kamuolinis žaibas – švytintis, kartais kibirkščiuojantis dešimties–dvidešimties centimetrų skersmens ugnies kamuolys, kuris atsiranda dažniausiai po linijinio žaibo.

Juda be garso, įlekia pro atvirą langą, plyšį, dūmtraukį. Patalpoje sprogsta. Tas kamuoliukas rieda, spragsi ir šnypščia. Labai noriu sužinoti, kodėl susidaro tas kamuolinis žaibas. Yra jau 50 hipotezių, bet niekas iki šiol to nežino. Galiu pasakoti apie tą žaibą visą dieną, bet kodėl susidaro ir ar jis iš tikrųjų yra žaibas, – nežinia.

Valgiai, vasariniai akiniai ir panašūs dalykai

Audronė – vieniša dama. Ištekėti neturėjo laiko, kliudė ekspedicijos, o gal to skirtojo nesutiko.

„Taip greitai lėkiau į priekį, kad vyrams nebelikdavo laiko“, – atvirai sako.

Šiuolaikinius vyrus Audronė apibūdina įvairiai. Vienus ji gali pavadinti taip, kad tas žodis net pribloškia. Pasak jos – visi vyrai – rupūžės. Bet su jais vis tiek įdomiau. Ir gal pamačiusi mano suglumusį veidą, vertinimus apverčia aukštyn kojomis.

„Be vyrų būtų liūdna, – tvirtina. – Myliu vyriškus vyrus. Patikimus. Tariančius svarų žodį, neverkšlenančius sudėtingose situacijose“, – šypsosi moteris, sutikusi gyvenime įvairiausių žmonių.

Jai kartais liūdna, kai namie dengia stalą sau vienai. O ji moka gaminti skanius valgius, ypač mėgsta bulvių patiekalus. Stalą serviruoja sau kaip pačiame prabangiausiame restorane. Valgiai – skaniausi. Tik saldumynų nebūna, nes nemėgsta.

Pasidomiu, kokia šiemet bus vasara. Audronė ją įsivaizduoja lietuvišką, įvairią. Ji nemėgsta vadinamosios turkiškos vasaros, tų karščio bangų.

„Pati saulėje nesikepinu. Karštą vasaros dieną patariu prisidengti galvas. Gerti daug vandens. Vaikščioti su tamsiais akiniais. Klimatas šiltėja, keičiasi, atsiranda įvairių meteorologinių reiškinių. Būna, kad karščiai dabar tęsiasi savaitę ar ilgiau. Tad geriau saugoti sveikatą ir karštą vasaros dieną.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (11)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Gaisras Alytuje: dūmai apima miestą ir naujus kaimus Išskirtinis Cesiulio ir Mažeikos interviu iš gaisravietės. Papildyta 19:55 (435)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...

Ekspertas: Šiaurės Korėja situacijos nebekontroliuoja, gresia badas (78)

Oficialiais duomenimis, Rytų Azijoje siaučiantis kiaulių užkratas praktiškai aplenkė Šiaurės...

Mitybos specialistė Tulčina perspėjo kavos mėgėjus ir įvardijo, ko pati niekada nevalgo (43)

Jei norite būti sveiki, kiekvieną rytą valykite dantis su soda, išgerkite stiklinę šilto vandens...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (603)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Globėjų pasakojimas griebia už širdies: mama neaugina nė vieno vaiko, nors laukiasi jau septinto (80)

„Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime...

Paslaptingoji sala tokia pavojinga, kad oficialiai draudžiama į ją kelti koją (5)

Apie 40 km nuo Brazilijos pakrantės yra sala, į kurią nedrįstų kelti kojos nė vienas brazilas....

Balsavimas dėl „Brexit“ atidėjimo: Johnsonas delsti nenori, ES reikalauja aiškumo Papildyta 18:27 (157)

Šeštadienį Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmų deputatai balsavo dėl pataisos,...

Kiek produktų pardavimui bus galima pagaminti savo virtuvėje

Patvirtinti supaprastinti reikalavimai maisto tvarkymo subjektams, maistą gaminantiems mažais...