aA
Kaip ir visos moterys, jos šypsosi, kai mes, vyrai, dažniausiai vyriškai negrabiai dovanojam gėles ar sakom šiltus žodžius. Kaip ir visos moterys, jos jaukiai tvarko savo būstą, rūpinasi šukuosenomis ir apdarais. Kaip ir kitos moterys, jos eina į parduotuvę pirkinių...
Lietuvos kariūnė Afganistane Kontrimavičiūtė
© KAM
Tačiau joms dovanojamos gėlės – plastmasinės, jų būstas – tik mažutis palapinės kampelis, o jų apdarai – dykumos maskuojančios uniformos. Jos „segi“ karinius laipsnius. Šukuosenos jų – trumpos, griežto statutinio kirpimo. Išvažiuodamos į miestą pirkinių jos prijungia dėtuvę prie automato. Tik šilti žodžiai šioms moterims, kuriuos taip droviai ir užsikirsdami ištariam mes, vyrai, yra tokie patys kaip ir tariami Lietuvoje...

Jos – tai moterys ir merginos, atliekančios tarnybą Afganistane. Tarnybą be jokių privilegijų ar nuolaidų dėl to, kad jos moterys. Jų neperšaunamos liemenės, automatai ir kovinis komplektas sveria tiek pat kiek ir vyrų. Jų kuprinės ne ką lengvesnės. Kartu su vyrais jos šlapo poligonuose, mėtė kovines granatas ir varpė kulkomis taikinius besiruošdamos misijai. Ne ką mažiau už vyrus jos praleidžia bemiegių naktų sargybos bokšteliuose ar patruliuodamos visureigiais Čagčarano apylinkėse.

Vis dėlto jos išlieka moterimis net ir Afganistane. Jų palapinėje jauku kaip namie, kiekvienas kampelis išpuoštas mielais rankdarbiais, pakabukais ar artimųjų nuotraukomis. Jos pasitempę, visad švariomis, išlygintomis uniformomis ir šypsosi... O tos šypsenos priverčia mus, vyrus, irgi pasitempti, išpūsti krūtines, kiek dažniau apsilankyti skalbykloje, nuryti stipresnį žodį vienas kitam ar „sūresnį“ anekdotą. Dėl tų šypsenų mes, vyrai, jaučiamės vyrais.

Marytė. Ši žavi, juodbruva, žaliaakė – tikras juokų ir pokštų virusas stovykloje. Aprūpinimas – jos rūpestis, todėl kasdien įsiveržia ji su neblėstančia šypsenėle veide į kiekvieną palapinę ir griežtai klausia: „Na, vyrai, ko jums dar trūksta?“. Vyrai yra vyrai – „Moterų!“, dažniausias atsakymas. „Alaus!“, „Dešros!“. Marytė kaip visad atidžiai išklauso, pasižymi savo užrašų knygelėje ir rimtai atsako „Bus. Už penkių (keturių, trijų) mėnesių būtinai gausit!“. Nors ir žinai ką atsakys, vis tiek nusišypsai. Marytė visada suras šiltesnį žodį visiems. Užtat jos skyriaus kariai ją „teta Beta“ vadina. Ji nepyksta. Juokiasi. „Kas įstrigo šioje misijoje, Maryte?“. „Juokingiausia, kai prisimenu, kaip autobusiuku vežiau vietinį žmogelį, pasamdytą dirbti mūsų stovykloje. Pamatęs mane už vairo, o šalia padėtą automatą, jis puolė garsiai melstis ir meldėsi visą kelią. Jo pasaulio suvokime niekaip neišsiteko ginkluota, uniformuota moteris už vairo, vežanti jį, vyrą! Matyt, žmogelis tikėjosi greitos pasaulio pabaigos“.

Alma. Jos kietą ranką jau spėjo pajusti daugelis stovyklos vyrų. Bet ne blogąja prasme... Alma - ne mušeika, ji – medicinos skyriaus slaugytoja-masažistė. Surakins nugarą po sargybos ar naktinio budėjimo – tereikia Almai pridėti ranką ir skaudulį iš kart „nuima“. Dėl to rankų tvirtumo ir patikimumo kariai Almą praminė „tigro letena“. Ji irgi juokiasi. „Kas sunkiausia buvo, Alma?“. „Fiziškai labai sunku buvo Zokniuose su visa liemene, automatu ir dviem kuprinėm įsiropšt į lėktuvą, o Herate su visu tuo nuvėžlint iki palapinės. Net kojos linko... Morališkai? Morališkai sunku dar nebuvo. Čia turi būti stiprus dvasia. Silpniems misija – ne vieta, nes būsi našta ne tik pats sau, bet ir kitiems“. „O kas paliko malonų įspūdį?“. „Malonus ir kiek netikėtas buvo vietinės mergaitės, vieno iš Čagčarano gydytojų, dukrytės elgesys. Ją tėtis atvedė dantuką pataisyt, o po to ji, nė kiek nebijodama manęs, ginkluotos ir uniformuotos, mielai žaidė, kalbėjo ir atsisveikindama taip prisiglaudė... Vaikai yra visur vienodi. Jie jaučia, jei linki gera ir jiems nesvarbu, kad vilki kario uniformą“. Inga. Ši daili, simpatiška, šviesiaplaukė mergina be abejonės laimėtų originaliausios sužadėtinės prizą Lietuvoje. Jos pusmetinė kelionė į Afganistaną – priešvestuvinė. Sužadėtinis Darius liko Lietuvoje pusę metų laukti savo kovingos nuotakos. „Inga, o ką tau sakė Darius, kai pranešei jam, kad išvažiuoji į misiją Afganistane?“. „Ką sakė, nelabai prisimenu, o štai jo dideles akis išgirdus šią naujieną tai labai gerai...“, – juokiasi Inga. „O vyrų dėmesio čia ne per daug sulauki?“. „Kartais būna gal kiek per daug“, – prisipažįsta, „o ypač vyriškų juokelių“, – priduria besišypsodama. „ O tai kur, Inga, į povestuvinę kelionę važiuosi? Į Iraką?“. „Ne, ne, gal ir Palangos užteks“, – kvatoja Inga.

Kristina. Turbūt universaliausias karys visame PAG-2. Reikia – ji šaulys, lydintis mobiliąją komandą Afganistano kalnuose, o reikia – žavi barmenė karių klube. Sako, barmene dirbt sunkiau negu šauliu. „Kristina, o kaip tavo sūnus (11 metų) sureagavo, kai sužinojo, kad išvyksti į Afganistaną?“. „Paklausė ar ilgam ir ką ten veiksiu, o kai sužinojo, kad važiuoju padėti žmonėms, tai parašė mokykloje rašinėlį, kad ir jis nori užaugęs būti kariu kaip ir jo mama“. „O kas sunkiausia tau, Kristina, čia, misijoje – gal su vyrais susitvarkyt?“. „Ne“, – šypteli, „vyrai problemų nekelia, bet laukti, kada galėsiu apkabinti sau artimus žmones kartais būna tikrai sunku“, – atsidūsta.

Lina. Kiekvieno iš karių žvilgsnis pragiedrėja išvydęs medicinos skyriaus gydytojo padėjėją. Ką čia nuslėpsi, patrauklių veido bruožų moteris traukia akį ir paverčia karius „ligoniais“, norinčiais apsilankyti ligoninėje. „Ne, ne, ne“, – juokiasi ir mojuoja rankomis Lina, „neatsakinėsiu į jokius klausimus, nes po keturių mėnesių misijos vyrų kolektyve, man jau kartais prireikia „pyyyp“ pasakyti, paįvairinant kalbą“ Ach, tie vyrai!

Joana. Ji – štabo karininkė. Jai gal kiek lengviau „tvarkytis“ su namų ilgesiu, nes tiesiog paėmė ir atsivežė vyrą Egidijų kartu. Karingoji šeimyna darbuojasi PAG-2 štabe, bet nėra vienas kitam pavaldūs. „O kaip tavo namiškiai sutiko žinią apie misiją Afganistane?“. „Mama tai labai jaudinosi, sakė, kad aš šviesiaplaukė, tai mane ten iškart pavogs, o dukra išlydėdama mums abiems su Egidijumi žaislinių pistoletų ir granatų prikrovė į kuprines kai nematėm“. „Na ir kaip tie šviesūs tavo plaukai misijai nekenkia?“. „Dažniausiai tai vietiniai netiki, kad plaukai gali būti šviesūs, o akys mėlynos. Veržiasi prieiti, pačiupinėti, į akis pažiūrėti. Dar sunkiau jiems buvo patikėti, kad moteris kapitone gali būti. Net afganistaniečiai vertėjai iš pradžių visais klausimais mane ignoruodavo ir kreipdavosi tiesiai į mano viršilą, bet po to priprato. Dabar ir dovanų nuo jų dažnai sulaukiu“, – šypsosi Joana.

Diana ir Lina turbūt „ragauja“ čia rupiausią kario duoną lyginant su kitomis moterimis. Merginos yra apsaugos kuopos kariai. Jos lygiai su vaikinais patiria, kas tai yra bemiegės naktys sargybos bokštelyje, skaudantys pečiai nuo neperšaunamos liemenės svorio ir limpančios akys po naktinio patruliavimo visureigiais.

Diana. Iš pažiūros trapi ir smulki mergina tokia tikrai nėra. Sportininkė lengvaatletė ji seniai svajojo apie kario duoną. Stojo į generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, fizinis parengimas buvo tvarkoj, bet balų pritrūko... Užsispyrusi, po šaulio ženklu gimus. „Diana, o kaip tavo skyriaus kariai į tave žiūri – kaip į merginą, ar kaip į karį?“. „Iš pradžių skyriaus vaikinų požiūris buvo truputį kritiškas. Gal net nelabai pasitikėjo, bet dabar jau įsitikino, kad galiu lygiai su jais tarnauti ir priima normaliai.“ „O kokios nors tarnyboje nuolaidos tau taikomos?“. „Ne, ir neturi būti taikomos, nes mane pačią sąžinė užgraužtų“, – nukerta Diana. „O ką patartum merginoms, kurios gal atvažiuos pakeisti jus?“. „Tegu jos neskuba įsižeisti ant vaikinų, jeigu šie ką nors kritiškai pasakys, o ypač misijos pradžioje. Vyrams reikia duoti laiko suprasti, kad mes už juos galim būti ne ką blogesnės“, nusišypso ir Diana.

Lina. Tikra kvatoklė. Ten kur Lina, visada sklinda juokas. Lina vos ne viena prikepė PAG-2 kelis padėklus Užgavėnių blynų. „Nesunku buvo?“, – klausiu. „Ne, tik labai namus tas blynų kvapas priminė“. „Gal ką linksmo galėtum papasakot iš savo misijos įspūdžių?“. „Linksmiausias įspūdis tai yra mūsų kapelionas, tik neseniai atvažiavo, o pokštus „skaldo“ ir juokina kiauras dienas“. „Kaip vietiniai vyrai žiūri į tave, kai su automatu patruliuoji Čagčarano gatvėmis?“. „Šiaip tai stengiuosi labai neatkreipt jų dėmesio tuo, kad esu mergina. Stovykloje dirbantys vietiniai iš pradžių negalėjo patikėti savo akimis pamatę mane su ginklu, bet dabar jau sveikinasi, net dovanas dovanoja“. „Na, o kokios merginos turėtų važiuot į misijas, kaip manai?“. „Turėtų būti gerai fiziškai pasirengę, ne silpnos ir nebijančios naujų iššūkių, naujovių.“

Pabaigoje belieka tik pridurti, kad kalbinamos moterys ir merginos visos kaip viena tvirtino, jog galimybė papildomai užsidirbti nebuvo pagrindinis motyvas važiuoti į Afganistaną. Joms paprasčiausiai nepatiko nuobodžiai gyvent, jos tiesiog troško įspūdžių ir išbandyti save. Va, tokios tos mūsų karės!

Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG-2) atstovas spaudai majoras Albertas Dusevičius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Albinas Januška: klysta manantys, kad Šimonytė pralaimės Nausėdai (511)

Jei prezidento rinkimų antrame ture susirungs Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda , bent dalis...

9 kiaušinių pakuotės ir krentantis Putino reitingas: kaip rusai gyvena 2019 metais (359)

Vietoje įprastos dešimties kiaušinių pakuotės – dėžutė su devyniais. Tokį vaizdą Rusijos...

Prezidento rinkimų kampanijai Skvernelis žada imti nemokamų atostogų užsiminė apie kandidates į Aplinkos ministro postą (3)

Prezidento rinkimų kampanijai vykdyti premjeras Saulius Skvernelis teigia pasinaudosiantis galimybe...

Svarbiausia Europos upė džiūsta: pasekmes jaučia milijonai gyventojų (34)

Kevino Kilpso automobilių keltas skrodžia Vokietijos Reino upės vandenis, jam sukant į krantą...

Landsbergis: Lietuva prarado Meką taip ir nesupratusi, ką iš tikrųjų turėjo (336)

Trečiadienį mirė vienas garsiausių lietuvių kilmės kino menininkų Jonas Mekas . Jam buvo 96-eri.

Prie Lietuvos priartės ciklonas: po stingdančio šalčio – pokyčiai jau netrukus (32)

Artimiausiomis dienomis šalyje orus lems anticiklonas, kuris sklaidys debesis, o pragiedruliai atneš...

4 esminiai kriterijai, pagal ką pasirinkti pensijų fondą

Nuo 2019 metų Lietuvoje kiekvienas iki 40 metų gyventojas buvo priskirtas antros pakopos pensijų...

Sulaukta dar vieno „Sandros Grafininos apsireiškimo“: mįslė ramybės neduoda ir jos artimiesiems, ir Nigelo Westo advokatui (44)

Detektyvu virtusi Sandros Grafininos dingimo istorija iki šiol nėra išnarpliota. Naujienų apie...

Sabonio klubo pergalę prieš Valančiūno komandą aptemdė sunki Oladipo trauma (10)

NBA pirmenybėse trečią pergalę iš eilės iškovojo Indianos „Pacers“ (32-15) ekipa. Domanto...

Didžiulės permainos Venesueloje: prieš Maduro stoja vis daugiau valstybių (30)

Jungtinės Valstijos ir didžiosios Pietų Amerikos valstybės trečiadienį pripažino Venesuelos...