- Spalio 24 d. pakviesite žiūrovus į savo kūrybinės veiklos dvidešimtmečio koncertą, kuriame kartu su jumis dainuos teatro solistai, svečiai. Kuo šis koncertas bus kitoks ir kokie atlikėjai pasirodys scenoje kartu su jumis?

Nenoriu atskleisti visų paslapčių. Galiu tik pasakyti, kad koncerte man talkins tokie scenos meistrai, kaip Gediminas Maciulevičius, Laimonas Pautienius, Raimondas Baranauskas, Vladimiras Prudnikovas, Ligita Račkauskaitė, Vaidas Vyšniauskas, Merūnas Vitulskis, Larisa Kalpokaitė, Rytis Cicinas....

- Kaip atsitiko, kad tokio gražaus balso savininkė, galinti papuošti ne vienos operos sceną, pasirinko operetę Kaune?

Dar studijuodama Muzikos akademijoje vis mėgdavau pabrėžti - kur kur, o į Kauno muzikinį teatrą tai jau tikrai nevažiuosiu. Tačiau likimas iškrėtė pokštą pritaikydamas smagią gyvenimo taisyklę - niekada nesakyk niekada – panorėjęs, kad šio teatro scenoje dainuočiau net 20 sezonų. Mane traukte įtraukė įvairiausi vaidmenys, pasipylę tarsi iš gausybės rago, vienas už kitą įdomesni...

Nuoširdžiai tikėjau, kad po pirmojo vaidmens W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas”, grįšiu į Vilnių. Tačiau ratas įsisuko ... Ir pamilau šį teatriuką kartu su visais jo „gyventojais“, nuostabiu kolektyvu, rūpestinga vadovybe, reikliais režisieriais, kurie visi kartu sukūrė ypatingą teatro atmosferą, padedančią ne tik kurti, bet ir tobulėti. Labai greitai suvokiau, kad Kauno muzikinis teatras – unikalus. Tokių teatrų nei Europoje, nei pasaulyje nėra daug, nes po vienu stogu čia telpa trys tokios pačios kokybės žanrai - opera, operetė ir miuziklas...

- Ne paslaptis, kad vis dar neturime daug operetės gerbėjų. Kodėl taip yra?

Operetės gerbėjų visada buvo, yra ir bus. Sutinku, buvo metas, kai nemėgti operetės buvo lyg ir “madinga”, ir toji “mada” ne vienerius metus buvo savotiškai propaguojama gal dėl to, kad operetė - ne kiekvienam įkandamas riešutas? O gal ir mes, dainuojantys operetėje, ne viską padarėme, kad išlaikytume gerą jos vardą... Tačiau nežiūrint į nieką, garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja ir patys traukia šio žanro arijas pripažindami, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos.

Pasižiūrėkime, ką dabar dainuoja Triumfo arkos dalyviai? Operetę, miuziklą - ir tai žavu. O koncertuose, kuriuose tenka dainuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje salėje iš karto pajunti pagyvėjimą, kai pasigirsta melodijos iš operečių.....Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų teatras labiausiai žinomas kaip operetės žanro propaguotojas, visada turintis savo žiūrovą. Net ir per įvairias krizes publika savo plojimais dėkoja mums už spektaklius ...

- Kodėl daugelis dar ir šiandien galvoja, kad dainuoti operetėje ar miuzikle tiesiog nerimta, „juokų darbas“?

Tik iš šalies žiūrint atrodo, kad dainuoti operetėje - „juokų darbas“. Dainuojant operetę reikia derinti dainavimą su kalbėjimu, vaidyba. Tai reikalauja didelių fizinių pastangų - juk kartais reikia dainuoti ir besisukant valso ritmu. Be to, dauguma operetinių partijų parašytos taip sudėtingai, kad norint gerai ir tiksliai jas atlikti tenka gerokai smarkiau paplušėti nei dainuojant operoje. Operetė man davė labai daug – visų pirma - sceninę laisvę, gebėjimą improvizuoti, galų gale šokti – kokia gi operetė be šokių! O klausytojui smagu girdėti melodijas, kurios lengvai įsimenamos, o dekoracijos, kostiumai labai puošnūs...

Nesumeluosiu sakydama, jog žiūrovui operetė lyg desertas, tačiau, nežiūrint į tai, daugelis operetėje dainuojančių aktorių man pritars, jog šis žanras toks pat rimtas, kaip ir opera. Dainuojant mūsų teatre reikalingas ne tik puikus operinio dainavimo pasirengimas, bet ir begalinė balso ištvermė – manote paprasta per savaitę sudainuoti po 4 - 5 skirtingo žanro spektaklius? Va, kodėl mėgstame švelniai pajuokauti, sakydami, kad operetė yra tik sunkus lengvasis žanras.

- Stereotipas, kad operoje dainuojančios moterys turi būti daugiau nei apkūnios, vis dar gajus. Tačiau jūs šitų standartų neatitinkate. Kaip atsitiko, kad...

- Neturiu didelio užpakalio ir didelės krūtinės? (juokiasi). Dėl to greičiausiai kalti genai. O stereotipas, kad operos solistė turi būti didelė ir apvali, manau, gerokai senstelėjęs. Nemėgstu savęs storos, nors gyvenime ir buvo toks periodas, kai svėriau gerokai daugiau nei dabar. Tačiau į tą laikotarpį grįžti nenorėčiau, nes jaučiausi ne tik sunkiai, bet ir nepatogiai.

Be to, būti lieknai ir gražiai nieko nekainuoja. Kur kas brangiau už viską moka apkūnūs, nes jie suvalgo daugiau maisto, jų drabužiams reikia daugiau audinio ir t.t. Tuo tarpu lieknas žmogus nevalgo ir taupo pinigus. Va, čia tai juokauju, nes ir man visko būna. Kai kada atsikeliu naktį užkąsti. Ir persivalgymo dienų būna. Beje, pastebėjau, jei protas būna neramus, jei kažkas negerai, būtinai reikia suktis apie šaldytuvą. Ištikus stresui, dažniausiai ne tik valgau, bet ir persivalgau, tad keli kilogramai ima ir prisiklijuoja.

– Vaidinate beveik visuose teatro repertuaro spektakliuose. Kaip jums pavyksta scenoje išbūti tokiai aktyviai?

Nežinau. Tiesiog dirbu, dainuoju ir gyvenu vaidmeniu scenoje... Beje, aktyvi scenoje ne tik aš viena. Mūsų teatre visi aktyvūs ir labai gyvybingi – juk mus supa puiki muzika, judesio lengvumas, žaismingumas, šventiška pakilių jausmų banga, nesibaigianti elegancija, grakštumas, švelni ironija, emocingas ir gražus dainavimas kaskart vis pavergiantis žiūrovus.

- Jūsų darbo įrankis - balsas. Ką darote, kai užkimstate ar peršąlate, o reikia dainuoti?

- Nedainuoju. Mane keičia dublerė, bet jei ir ji taip pat serga, „vežam“ ta, kuri sveikesnė. Kartais tenka su savimi elgtis drastiškai - tiesiog eiti pas gydytoją. Bet dažniausiai gydo magiškų galių turinti scena. Iš ryto negali prakalbėti, bet užlipus ant scenos, užkimimas dingsta. Beje, jei temperatūra neviršija 38 laipsnių, vaistų visai nevartoju. Neatsimenu, kiek metų negėriau antibiotikų....

- Ar po šitiek metų dingo scenos baimė? O gal turite savo metodą kaip suvaldyti vis dar apimantį jaudulį?

Visuomet drąsinu save sakydama, jog reikia žiūrėti baimei tiesiai į akis ir stengtis greičiau užlipti ant scenos, kur visos baimės tą pačią minutę kažkur pradingsta. Žinoma, dar ir dabar kartais šiurpuliukai kūnu nubėga prieš kiekvieną spektaklį – juk esu gyvas žmogus....

- Už atliktus vaidmenis ne kartą esate pripažinta geriausia metų operetės ir miuziklo atlikėja, pelnėte daugybę scenos apdovanojimų ir ... Kaip atsitiko, kad iki šios dar neapsikrėtėte „žvaigždžių“ liga?

Tai, kad mūsų teatro šis virusas niekada nebuvo užpuolęs. Be to, neturėjau ir laiko tokiom ligom sirgti, nes mintys sukosi tik apie spektaklius, koncertus. Kaip geriau suvaidinti, geriau padainuoti...

- Ar nesunku plėšytis tarp dviejų miestų, dviejų gyvenimų? Ypač dabar, kai ne vienas jūsų kolega guodžiasi, kad sumažėjo darbo, reikia taupyti... Jūs gi dalinate save Vilniui ir Kaunui, kasdien skaičiuodama šimtus kilometrų...

Aš nesiplėšau, o gyvenu. Ir nieko nereikia taupyti, nepritaupysi... Tokį gyvenimo būdą pasirinkau pati ir dėl to nė kiek nesigailiu. Teisybės dėlei reikėtų patikslinti, kad dalybomis čia net nekvepia. Tiesiog tuo metu, kur būnu, būnu visa savo esybe, visomis savo dalimis.

O sudėtinga buvo tik pradžioje - 100 kilometrų nuo Vilniaus ir šeimos atrodė nepamatuojamai daug. Tačiau po 20 tokio gyvenimo metų to atstumo net nepastebiu, kaip ir dalybų, kurių kaip ir neliko dukrai užaugus. O dėl nuvažiuotų kilometrų... niekada negalvoju, jog mano kelionė į Kauną kainuoja daugiau pinigų nei talonėlis troleibusui tam, kuris į darbą važiuoja, tarkim, Vilniuje...

Šaltinis
Kauno muzikinis teatras
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją