aA
Pagiežinga, bejausmė, valdinga, jokių moralės normų nepripažįstanti senelių globos namų direktorė, prostitucijos verslo matrona Rita – tokia aktorės Adrijos ČEPAITĖS-PALŠAUSKIENĖS herojė TV3 seriale „Širdys paklydėlės“. Tačiau, pasak aktorės, neigiama nereiškia neįdomi.
Adrija Čepaitė

– Pakalbėti apie populiarųjį serialą pakvietėte į Muzikos ir teatro akademiją. Ne tik vaidinate, bet ir dėstote?

– Jau penkiolika metų čia dėstau scenos kalbą. Šiuo metu darbas su studentais užima netgi daugiau mano veiklos nei aktorystė. Tiesiog taip susiklostė. Ne visada gali rinktis...

– Ar su studentais tenka diskutuoti, tarkim, apie jūsų darbą seriale?

– Žinoma, tenka. Iš pirmakursių sulaukiau komplimentų, pasakojau jiems apie darbo seriale specifiką. Su ketvirtakursiais esame diskutavę, ar verta vaidinti serialuose, ar tai aktoriui yra garbė, kiek jėgų tai reikalauja... Dalis studentų yra nusiteikę prieš serialus, kiti mano, jog tai darbas kaip ir visi.

– O jūs pati kaip manote?

– Jeigu Lietuvoje būtų daugiau kino, būtų kita kalba, bet kadangi kino turime itin mažai, aktorius, atsisakydamas dirbti seriale, save labai apribotų. Čia juk kalbama apie tą pačią profesiją. Tad arba ją atlieki garbingai, arba – ne.

– Dažnai sakoma, kad jei aktoriaus nėra televizijoje, jo visai nėra...

– Taip yra iš tikrųjų, bet tai – žurnalistikos problema, o ne aktorių. Tavimi žurnalistai susidomi, kai pasirodai ekrane.

– Nenorėdami išnykti nežinioje dabar įvairių kartų aktoriai taip aktyviai rodosi TV ekrane?

– Manau, kad ne dėl to. Pirmiausia todėl, kad atsirado serialai ir garbė tiems, kurie juos kuria. Juk nusipirkti meksikietišką serialą yra kur kas pigiau nei savą, lietuvišką. Džiugu, kad televizijos perka lietuviškus serialus ir suteikia peno savo žiūrovams, o kartu duoda darbo ir aktoriams. Manau, daug įdomiau žiūrėti į savus nei į plastinių operacijų išgražintus meksikiečių aktorius.

– Kas jus nuvedė į „Širdis paklydėles“?

– Vienas svarbiausių kriterijų – režisierius Balys Latėnas. Su juo esu dirbusi seriale „Neskubėk gyventi“. Jaučiu, kad mes lengvai randame bendrą kalbą. Šis režisierius suteikia daug laisvės, o man tai yra darbo pagrindas. Smagu, kai tavimi pasitiki, tu gali siūlyti savas idėjas, nesi tik vykdytojas.

– Įkūnijate pagiežingą, bejausmę ir kitokių neigiamybių kupiną heroję...

– Manau, jog tai – didelis pranašumas. Vaidinti neigiamus personažus įdomiau. Jie turi daugiau spalvų.

– Jums nesvarbu, kad dalis teatro žiūrovų, išvydę jus scenoje, mintyse pagalvos apie prostitucijos verslą sukusią Musę?

– Manau, kad žmonių, tapatinančių aktorių su įsiminusiu personažu, yra nedaug. Rimo Tumino „Maskarade“ aš vaidinu tobulo gėrio merginą, bet tai nereiškia, kad pati tapau ideali ją vaidindama. Atvirkščiai, kai vaidini neigiamą personažą, daugiau pamąstai, gretini save ir tą žmogų, galiausiai supranti, kad tau į galvą nešautų tai, kas tam personažui šauna. Tiesiog prapleti savo suvokimo ribas. Tam tikros savybės, kurias turi mano personažas, man patinka.

– Kuo jus žavi jūsų Rita?

– Man patinka, kad ji žino, ko nori, ir ryžtingai siekia savo tikslo. Tai žmogus, kuriam nebaisios jokios kliūtys – jeigu jau sugalvojo, žūtbūt pasieks. Man gyvenime dažniau nutinka kitaip: pabandau ir, jei pamatau, kad aplinkybės nesiklosto, metu, einu prie kitų dalykų. O ši persona nesustoja. Serialo pradžioje ji – mergina prostitutė, aiškiai pareiškianti, ko pasieks gyvenime: ištekės už daktaro ir bus gerbiama visuomenėje, o pinigų uždirbs – pinigai ją myli. Kodėl nesieks užsieniečio rankos? Jai reikia padėties visuomenėje. Ir ką gi mes matome vėliau – ji turi vyrą daktarą ir padėtį visuomenėje, nors ir nesupranta, kas yra meilė.

– Manote, tokių šeimų yra daug Lietuvoje?

– O jūs manote, kad ne?..

– Ar žiūrovams tenka aiškintis, kodėl jūsų herojė tokia negera?

– Gal ir keista pasirodys, bet sulaukiu daugiau pagyrų nei kritikos. Žmonės dažniau pagiria už gerą vaidybą, nei pasako, kad vaidinu blogą moterį. Jie skiria personažą nuo aktorės.

– Kur serialo „Širdys paklydėlės“ stiprybė?

– Manau, kad mūsų garbieji teatro veteranai. Į juos visada įdomu žiūrėti. Jų rutuliojamas įvykis senelių namuose turi realų pagrindą. Merginų pardavimo istorija – taip pat reali.

– Ar randate kokių nors pateisinimų savo herojei?

– Manau, kad tokie žmonės, kokia yra Rita, atstovauja tiems, kuriems gyvenime labai nepavyko, galbūt juos kažkas nuskriaudė, ir jie netiki, kad galima gyventi iš meilės. Ji galbūt yra kilusi iš kaimo, neturėjusi prieglobsčio, staiga įstumta į prostitucijos liūną. Tapusi tokia, ji kapanojasi taip, kaip išmano. Ji nežino, kaip mylėti, nesupranta, kas gali jai padėti, per gyvenimą žengia įsikibusi nagais ir kojomis, tikėdama, kad tik kovodama gali kažką gauti. Ji nėra labai protinga, bet gudrumo jai netrūksta.

– Koks jūsų požiūris į jaunus žmones, manančius, kad tik užsienyje galima rasti tikrąją laimę?

– Galbūt aš jus nuliūdinsiu, bet iš tiesų manau, kad tikroji gerovė yra užsienyje, o ne savoje šalyje. Jei dirbčiau dėstytoja užsienyje, gyvenčiau normaliai.

– Ar su savo vaikais yra tekę diskutuoti šiuo klausimu?

– Taip. Mano 23-ejų sūnus Vytis sukasi versle, ir jam neblogai sekasi, bet bijau, kad tai truks neilgai. Jo tikslas – įstoti į prestižinį universitetą Danijoje. To universiteto diplomas atveria kelius į visą pasaulį. Nesakau, kad jis savoje šalyje nemato jokios perspektyvos, tačiau suvokia, kad norint užsidirbti tą pačią sumą Lietuvoje reikia suktis trigubai greičiau nei, tarkim, Jungtinėse Valstijose. Dukra Monika dabar studijuoja pirmame kurse. Ji – pianistė, taip pat turi savo slaptų planų. Kažkada šnekėjau šia tema su vaikais ir sakiau, jog man skaudu, kad mano darbo diena prasideda aštuntą valandą ryto ir baigiasi septintą vakare. Tiek dirbantis žmogus turėtų būti patenkintas savo sąskaita banke.

– Darbas seriale – savotiška atgaiva nuo įtampos kupinos kasdienybės?

– Serialas taip pat yra darbas su savomis taisyklėmis. Čia negali atsipalaiduoti. Tačiau aš čia gerai jaučiuosi. Apskritai visi mano darbai yra geri, tik užmokestis nedžiugina.

– Jei teatre uždirbtumėte pakankamai, kitur neitumėte?

– Eičiau. Man patinka dėstyti, aš labai myliu studentus, mūsų santykiai – draugiški. Dėstydama kitiems ir pati daug išmokstu, nes nuolat turiu skaityti, domėtis, lyginti save su užsienio kolegomis. Bendraudama su jaunimu sužinau, kuo jie kvėpuoja, pagaliau kokia muzika domisi.

– Aktorystė buvo jūsų siekis ar gyvenime atsirado po ilgų dvejonių?

– Neturėjau jokių dvejonių, tuo metu atrodė, kad esu tvirtai apsisprendusi. Dvejonių atsirado vėliau, kai tapau aktore. Tačiau visą laiką kažką turėjau šalia vaidybos – dėsčiau, vis kažko mokiausi. Ir dabar mokausi psichologijos. Man atrodo, kad vien aktorystės yra per maža. Kita vertus, jei teatre būtų pakakę darbų, gal nieko kito ir nebūčiau ėmusis.

– Koks vaidmuo teatre labiausiai įprasmino jūsų profesiją?

– Joks. Abejoju, ar vaidmuo gali įprasminti. Kai dirbi, atrodo, kad tuo metu tas vaidmuo ir įprasmina. Vėliau jis baigiasi, pasensta, numiršta, tada reikia kito. Jeigu yra žmogus, kuris mano, kad vienas ar kitas vaidmuo yra jo veiklos įprasminimas, reikėtų susirūpinti, nes čia jau per daug susireikšminimo.

– Jei turėtumėte galimybę rinktis, kokį vaidmenį – populiarumą garantuojantį, bet nelabai įdomų ar labai įdomų, bet rizikuojantį tapti nepopuliariu – rinktumėtės?

– Turėčiau sakyti, kad man įdomų. Tačiau tiesa yra ta, kad dabar man taip atrodo. O kas būtų, jeigu būtų... Kai man pasiūlys, tada ir rinksiuosi. Kalbėtojams, kurie aiškina, kad serialuose vaidina blogi aktoriai, sakau, kad kai tau pasiūlys ir tu atsisakysi, tada ir kalbėk. Labai norėčiau suvaidinti filme gerą vaidmenį – įdomų, psichologinį, kuriam sukurti reikėtų nemažai pastangų. Deja, niekas tokio nepasiūlo...

– Pati neišdrįstumėte paragauti režisierės duonos?

– Pavydžiu dailininkui, kad jis gali ramiai atsisėsti ir dirbti. Jam nieko nereikia, tik pinigų dažams ir talento. Režisieriui – daug sunkiau: jam reikia daug pinigų ir didelio būrio talkininkų. Jei turėčiau burtų lazdelę, galėčiau statyti.

– Kokia, jūsų nuomone, yra didžiausia šių dienų teatro blogybė?

– Mums trūksta jaunų režisierių. Turime keletą grandų, bet neturime, kas galėtų pakeisti Oskarą Koršunovą ar Gintarą Varną. Norėtųsi, kad būtų dar bent keletas jaunų, kurie galėtų būtų lyginami su jais. Skaudu, kad trūksta ir idėjų. Tarkim, norėtųsi, kad tas pats žmogus galėtų sukurti medžiagą ir ją pastatyti. Scenarijaus autorius-režisierius – užsienyje labai populiari profesija. Dabar šioje srityje sėkmingai darbuojasi tik Cezaris Graužinis, bet daugiau užsienyje nei namie. Norėtųsi daugiau cezarių. O aktorių turime daug.

– Per daug?

– Aktorius – universali profesija. Baigę dar ir tarptautinių santykių mokslus, jie galėtų sėkmingai darbuotis ir kaip diplomatai. Aktoriai turi bendravimo įgūdžių, tad mokėtų puikiai vadovauti deryboms. Rasti aktorių bedarbį nelabai pavyks. Jie šiandien nebadauja.

– Lietuvos nacionalinį dramos teatrą dabar krečia skandalas – atėjo naujas vadovas, ankstesnis nenori trauktis. Ar manote, kad nurimus aistroms reikalai pagerės?

– Turiu vilties. Tikiuosi, kad ateina žmonės, kuriems rūpi teatras, o ne finansavimas. Pastaruosius ketverius metus, kai Nacionaliniam dramos teatrui vadovavo Adolfas Večerskis, nesukūriau nė vieno vaidmens. Viliuosi, kad teatras pagaliau turės rimtų režisierių, galės dirbti su aktoriais. Dabar aktoriai vaikšto su viltimi...

– Kas sunkiausia aktoriaus darbe?

– Sėdėti be darbo. Sunku, kai skelbimų lentoje kabo paskirstytų vaidmenų sąrašas ir jame nėra tavo pavardės, nors tu įsivaizduoji, kad gali sukurti vieną ar kitą vaidmenį. Skaudu, kai sutinki režisierių ir jis pasako, kad tau nėra numatyto vaidmens. Tu nesupranti kodėl, bet, kita vertus, neturi teisės jam priekaištauti, nes jis galbūt mato kitus žmones, atliekančius tuos vaidmenis.

– Per teatre praleistus metus išgyvenote daug tokių situacijų?

– Pakankamai, kad užsiauginčiau storą odą.

– Sakoma, kad baleriną gali pažinti iš eisenos, futbolininką – iš kreivų kojų, o aktorių – iš... storos odos?

– Pradedantįjį galbūt galima pažinti iš to, kaip jis reiškiasi, norėdamas atkreipti į save dėmesį. Vėliau aktoriaus niekaip neatpažinsi. Tu tiesiog nesistengi patraukti dėmesio, nes suvoki, kad esi toks, kaip ir visi kiti.

– Ko jums šiandien trūksta, kad gyvenimas būtų dar gražesnis?

– Nieko man netrūksta...

– Juntate pilnatvę?

– Pilnatvė nepriklauso nuo gyvenimo situacijos – arba ją junti, arba ne. Jeigu žmogus jaučia, jog kažkas turi atsitikti, kad būtų laimingas, jis niekada toks nesijaus, nes likimo dovanų jam niekada nepakaks. Galima jaustis laimingam ir valgant grikių košę, gyvenant vieno kambario bute ar kaime. Retsykiais man atrodo, kad to aš jau esu išmokusi, retsykiais – kad nieko nemoku. Visaip būna. Man labai patiko, kai Eimunto Nekrošiaus kažkas paklausė, ar jis galėtų gyventi be teatro. Režisierius atsakė, kad negalėtų gyventi tik be duonos ir vandens. Visi mes galime be teatro.

– Galite save įsivaizduoti savo herojės Ritos vietoje – vadovaujančią senelių namams?

– Na, aš gal nebūčiau tokia bjauri. Kita vertus, tai man nebūtų pats įdomiausias darbas. Gal būtų geriau vadovauti vaikų darželiui... Tačiau kai reikia, mes galime padaryti viską.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Klausiamas dėl pažymų Skvernelis įkando Grybauskaitei, konservatoriams ir prisiminė dešimtmečio įvykius (325)

Klausiamas dėl mįslingo kreipimosi į specialiąsias tarnybas ir pareiškimų apie galimą Kremliaus...

200 tūkst. eurų iš biudžeto – maldos namams: LLRA sako, kad biudžetą palaikė ne dėl to (13)

Svarstant kitų metų biudžetą Seime antradienį pasiūlymų netrūko – parlamentarai prašė...

Ekonomistas: išlaidaujant Kalėdoms nereikėtų pamiršti, kad kitąmet tokios geros nuotaikos nebus (62)

Pastaruosius trejus metus gruodį mokėjimo kortelėmis apyvarta būdavo 20 proc. didesnė negu...

Briuselyje viešinti Grybauskaitė pasidalijo ironišku kalėdiniu palinkėjimu (15)

Briuselyje viešinti prezidentė Dalia Grybauskaitė pasidalijo ironišku kalėdiniu palinkėjimu...

Dėl Kim Jong Uno – gandų banga Seule

Pietų Korėją užliejo spekuliacinių gandų banga: spėliojama, ar Kim Jong Unas apsilankys šį...

Neringa Zeleniūtė: dirbanti moteris yra bendro šeimyninio projekto dalis

Šiuolaikinės moterys – veiklios, savarankiškos ir pasitikinčios savimi. Spėti prižiūrėti...

Du iš trijų kandidatai į ministrus tikrinami: vieno dar ieško (91)

Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad dvi iš trijų ministrų kandidatūros yra tikrinamos, o...

Skvernelis: taršių automobilių apmokestinimo sprendimai – jau kitąmet neatsisako NT mokesčio idėjos (171)

Kitas metais Vyriausybė grįš prie siūlymų apmokestinti taršius automobilius ir nekilnojamąjį...

Pūsta žaliaskarė užima ketvirtadalį Saugirdo Vaitulionio svetainės: nenoriu girtis, bet ji – gražesnė už miesto eglę (77)

Vilniaus senamiestyje gyvenantis viešųjų ryšių specialistas Saugirdas Vaitulionis buvo vienas...

Prastūmė iš antro karto: Seimas po svarstymo pritarė tyrimo dėl LRT išvadoms (37)

Po daugiau nei dvi valandas trukusio žodžių mūšio Seimas svarstymo stadijoje pritarė...