Kaip teigia statistikai, žmogus iškreipia tiesą kas 10 minučių. Psichologai iš esmės sutinka su statistikų nuomone ir pripažįsta, kad meluoti žmogui yra gana natūralu. Hm, tai taip išeina, kad mes visi – melagiai?
Žmonės meluoja iš godumo ar egoistinių ambicijų: versle, politikoje, moksle ir net religijose rasite apgaulės, suktybių, klastos. Apgaule norima iškilti, praturtėti, neteisėtai įgyti valdžią ar aukštą padėtį. Senovės Izraelio karalius Saliamonas perspėjo: „Kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės“. Dar viena melo priežastis – baimė. Žmonės nesako tiesos bijodami sau pakenkti ar rūpindamiesi, ką pagalvos kiti. Natūralu, kad kiekvienas nori būti vertinamas ir mėgstamas. Kai kas iškreipia tiesą smulkmenose, kad pridengtų savo trūkumus ar nuslėptų nemalonias detales, o gal tiesiog, kad paliktų gerą įspūdį.
Trojos arklys. Visi žinome mitą apie Trojos arklį. Senovės Graikų mituose Odisėjas, norėdamas užimti Troją, sugalvojo klastingą planą – senovės graikai pagamino milžinišką arklį, kurio viduje tilpo kareivių būrys. Trojėnus įtikino, kad tai – dovana, siekiant taikos. Trojėnai neklausė pranašiškų įspėjimų ir įsitempė dovanotą arklį į miestą – dovanotam arkliui į dantis juk nežiūrima. Naktį iš Trojos arklio išėjo kareiviai, išžudė sargybinius, atvėrė miesto vartus ir užėmė Troją.
Viduramžiais meluoti buvo labai lengva. Viduramžių žmogaus pasaulio pažinimas buvo gan menkas. Taigi, bet kokia „gera nesąmonė“ galėjo susilaukti dėmesio. XIV a. buvo labai populiari knyga „Sero Džono Mandevilio nuotykiai“, kurioje pasakojama apie anglų riterį, kuris atsidūrė Persijoje, Kinijoje ir kt. menkai žinomose šalyse.
Knygoje greta tiesos pateikiama daug nebūtų dalykų: „Nakumeros sala didelė ir graži. Visi salos vyrai ir moterys turi šuns galvas ir vadinami kinokefalais. Visi jie gana protingi, bet tiki Dievą buliaus pavidalu“. Riteris sutikęs ir ciklopų ir vienakojų žmonių genčių, ir begalvių tautų. Na, begalvių, kurie patiki melagystėmis visais laikais apstu. Knyga buvo gan linksma ir labai perkama.
Melagystės menas buvo ypač populiarus XIX a.: visuomenė troško linksmybių ir žmonės, sugebėdavę pralinksminti nuobodžiaujančią publiką, galėjo neblogai užsidirbti. Vienas iš žymiausių juokdarių buvo anglų rašytojas ir dramaturgas Theodoras Huckas. Juokų ir šunybių istorija neabejotinai susijusi ir su spauda: laikraščiai buvo pasirengę pranešti skaitytojams bet kokią naujieną, neapsunkindami savęs patikrinti jos tikrumo.
Baronas Miunhauzenas. Vienas žymiausių viso pasaulio melagių – baronas Miunhauzenas. Už šio literatūrinio personažo slypi realus žmogus – Karlas Friedrichas Hieronymus von Münchhausenas (1720-1797). Kai kurios knygoje papasakotos istorijos priskiriamos šiam realiai gyvenusiam žmogui – kelionė ant patrankos sviedinio siejama su karu Turkijoje. Karlas mėgo pasakoti pačias netikėčiausias istorijas ne tik mažam klausytojų ratui – giminaičiams, medžioklės draugams, bet ir platesnei auditorijai – visiems, kurie vakarais rinkdavosi smuklėje.
Geriausias sukčius. Amerikietis Frankas Williamas Abagnale jaunesnysis (g.1948) režisierių S.Spielbergą įkvėpė sukurti kriminalinį trilerį „Pagauk, jei gali“. Pagrindinį vaidmenį jame atliko Leonardo DiCaprio. XX a. 6-ojo dešimtmečio Amerikoje 21-erių metų F.Abagnale iš tiesų sėkmingai apsimetinėjo avialinijų pilotu, advokatu, gydytoju, koledžo dėstytoju, išgrynindavo padirbtus čekius net 26 šalyse.
Netikra princesė. Iki pat savo mirties 1984 m. Anna Anderson (g.1896) visiems tvirtino, kad ji yra caraitė Anastazija Nikolaevna, vienintelė likusi gyva Rusijos caro Nikolajaus II duktė. Ji buvo neįtikėtinai panaši į tikrąją caro dukterį, be to, labai daug žinojo apie carų šeimą, tačiau po mirties atliktas DNR testas parodė, kad tai netiesa.
JAV prezidento romanas. Daugelis pamenate JAV prezidento Viljamo Džefersono „Bilo“ Klintono didžiąją melagystę. Jis tikino niekada su Monica Lewinsky neturėjęs seksualinių santykių. Visam pasauliui ir žmonai melavo, kad nebuvo užmezgęs romano su tuometine Baltųjų rūmų stažuotoja. Deja, praėjus keleriems mėnesiams po incidento, prezidentas buvo priverstas prisipažinti.
Trūkstama žmonijos evoliucijos grandis – Piltdauno žmogus. Po to, kai Č.Darvinas parašė apie rūšių atsiradimą, mokslininkai siekė surasti išnykusių žmonijos protėvių fosilijų. Tokie radiniai turėjo užpildyti trūkstamą spragą evoliucijos teorijoje. 1910 m. archeologas Č.Dawsonas tą spragą užpildė. Anglijoje netoli Piltdauno kaimo Sasekse buvo rasti žmogaus kaukolė ir skeletas. Šiandien jo „atradimas“ žinomas kaip „Piltdauno žmogaus“ apgaulė. 1953 m. paaiškėjo, kad Piltdauno žmogus – klastotė, sudaryta iš žmogaus ir beždžionės kaulų.
Išleido knygą, bet supirko visą tiražą, kad išvengtų patyčių. Vokietijos Viurcburgo universiteto profesorius Ioganns Beringeris kolekcionavo senovinius daiktus ir 1725 m. vietiniai vaikigaliai pasiūlė jam pirkti akmenis, ant kurių buvo išraižyti mįslingi ženklai. Profesorius buvo įsitikinęs, kad tie akmenys – senovės germanų palikimas ir juos visus nupirko.
Po metų jis išleido monografiją apie tuos akmenis, tačiau turėjo susipirkti visą tiražą, kad išvengtų patyčių, nes tie vaikigaliai galiausiai atnešė jam parduoti senovės germanų akmenį, ant kurio buvo išraižytas jo paties vardas. Pasirodo, akmenis padirbinėjo profesoriaus kolegos, norėdami sužlugdyti jo karjerą.
Atkeršijo biurokratui – beždžionė su žmogaus veidu. Ekscentriškas anglų natūralistas Charlesas Watertonas apmovė mokslinę bendriją. Jis norėjo atkeršyti žmogui, dėl kurio patyrė nemažų išlaidų. Kai 1821 m. mokslininkas iš Gvianos atsivežė turtingą zoologinę kolekciją, vietinis biurokratas Lašingtonas pareikalavo susimokėti didžiulį muitą. 1824 m. jis atsivežė į Angliją gyvūno, kurį jis neva sumedžiojo P.Amerikoje, iškamšą. Padaras atrodė tikroviškai, o beždžionės veidas buvo panašus į biurokrato Lašingtono. Nieko neįtarę britų mokslininkai iškamšą eksponavo muziejuje.
