Kai kurių žymių žmonių tikros meilės istorijos, pagardintos aistros, išdavystės, pasiaukojimo ir tragedijos prieskoniais, nepamirštamos šimtmečiais ir jaudina vis naujas kartas.
Didžioji Kleopatros istorija
Lemtinga Kleopatros ir Marko Antonijaus sąjunga
Didingoji Kleopatra neabejotinai buvo viena paslaptingiausių ir įdomiausių senovės pasaulio asmenybių. Gražiosios Egipto karalienės meilės istorija po daugiau kaip dviejų tūkstantmečių tebėra viena populiariausių literatūros, teatro ir kino temų.
Williamo Shakespeare‘o pjesė „Antonijus ir Kleopatra“ buvo pastatyta kone visose didžiosiose Europos teatrų scenose. Holivudo filmas „Kleopatra“, kuriame vaidino tokios įžymybės kaip Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas, ilgam pakerėjo žiūrovus ir buvo didžiosiomis raidėmis įrašytas į kino istoriją. Ką jau kalbėti apie dailininkų ir skulptorių darbus, kuriuose skirtingomis perspektyvomis įamžinta žavingoji Egipto valdovė.
Istorijos tyrėjai neranda bendro atsakymo į klausimą, kuo Kleopatra taip pakerėjo žmones, kad netgi šiuolaikiniame pasaulyje tebėra tiek daug aliuzijų į jos grožį, aistrą, didybę, stiprybę politikoje ir silpnybę meilėje. Neabejotina tik tai, kad Kleopatros ir Marko Antonijaus jausmai vienas kitam bei tragiška lemtis yra viena didingiausių visų laikų meilės istorijų.
Romanas su Julijumi Cezariu
Kleopatra VII gimė 69-aisiais metais prieš Kristų, Aleksandrijos mieste. Ji buvo paskutinė Senovės Egipto faraonė, priklausiusi Ptolemėjų dinastijai, valdžiusiai Egiptą Helenistiniu laikotarpiu, po Aleksandro Didžiojo mirties.
Kleopatra visus žavėjo ne tik savo kerinčiu grožiu, bet ir valdymo stiliumi bei politinėmis strategijomis. Būtent šie jaunos moters bruožai pavergė didįjį Romos karvedį Julijų Cezarį. Jis tapo jos sąjungininku ir mylimuoju. Cezario ir Kleopatros santykiai niekada nebuvo įteisinti santuoka, nes tai prieštaravo romėnų teisei.
Metus pagyvenusi drauge pora susilaukė sūnaus, kurį pavadino Cezarijumi. Iki pat Julijaus Cezario žmogžudystės Kleopatra ištikimai vykdė visas žmonos pareigas. Po Cezario mirties iškilo grėsmė ne tik Romos valstybei, bet ir Egipto žemėms.
Netrukus Romoje kilo dideli politiniai neramumai, kuriuos kurstė tarpusavyje dėl valdžios kovojančios frakcijos. Viena jų buvo valdoma Julijaus Cezario ištikimo draugo, pasekėjo ir įsūnio Oktaviano, kitai vadovavo žymus Romos karvedys Markas Antonijus.
Pažintis su Marku Antonijumi
Prasidėjus kovai dėl valdžios Romos valstybėje, Kleopatra kurį laiką stebėjo įvykius iš šalies. 41-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus pasikvietė karalienę susitikti Tarse. Pasakojama, kad valdovė miestą įplaukė nuostabiu laivu violetinėmis burėmis, pati buvo išsipuošusi kaip graikų deivė Afroditė. Antonijus, tapatinęsis su graikų dievu Dionisu, buvo akimirksniu užkariautas Kleopatros žavesio.
Tiek Markas Antonijus, tiek Kleopatra vienas kitame įžvelgė tai, ko jiems reikėjo – aistrą, galią, stiprybę ir išmintį. Visų pirma jiedu rado bendrą kalbą politikoje. Markui Antonijui reikėjo Egipto palaikymo kovoje dėl valdžios Romos valstybėje. Mainais už tai Kleopatra paprašė, kad būtų nužudyta jos įseserė Arsinojė, kuriai suteiktas prieglobstis Efese, Artemidės šventykloje.
Politinė sąjunga netrukus peraugo į aistringą romaną. Kleopatra vėl atsidūrė Romos karvedžio glėbyje. Po metų, praleistų Tarse, Kleopatra į Aleksandriją sugrįžo kartu su Marku Antonijumi. Čia jie suformavo „nepakartojamų gyventojų“ visuomenę, kuri garbino dievą Dionisą, linksminosi ir elgėsi taip, lyg rytojus būtų paskutinė diena žemėje.
Istorikų teigimu, Kleopatra skatino palaidą gyvenimą, kad Egipto žmonės nepradėtų piktintis jos pačios nesantuokiniais ryšiais. Netrukus Kleopatra Markui Antonijui pagimdė dvynukus. Berniuką jie pavadino Aleksandru Helijumi (šis vardas buvo siejamas su saule), o mergaitę – Kleopatra Selene (jos vardas buvo siejamas su mėnuliu).
Sugrįžimas į Romą
Politiniai neramumai Romoje privertė Marką Antonijų palikti Aleksandriją ir grįžti į gimtąjį kraštą. Jis sudarė paliaubas su Oktavianu. Sutarties sąlygose buvo numatyta, kad Markas Antonijus privalo vesti Oktaviano seserį Oktaviją ir abi susigiminiavusios pusės turi baigti karą.
Nepaisant vedybų su Oktaviano seserimi, Markas Antonijus nuolat rašydavo savo dievinamai Egipto valdovei meilės laiškus ir kūrė planus apie Egipto ir Romos valstybės sąjungą. Kleopatra nematė mylimojo ištisus trejus metus, kol galiausiai jie susitiko Antiochijos mieste. Lemtingas susitikimas baigėsi aistringa naktimi, po kurios Kleopatra Markui Antonijui pagimdė trečiąjį vaiką.
Tais pačiais metais žymusis Romos karvedys užkariavo Armėnijos teritorijas ir perdavė jas Kleopatros valdžion. 34-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus paliko savo besilaukiančią žmoną Oktaviją ir sugrįžo į Aleksandriją, kur surengė paramos Aleksandrijai šventę.
Didžiulės minios žmonių plūdo pasižiūrėti į aukso sostuose sėdinčius Marką Antonijų ir Kleopatrą, apsuptus jų vaikų. Per šventę Markas Antonijus pripažino Cezarijų teisėtu Julijaus Cezario sūnumi, o rytines Romos ir Partos žemes padalijo Kleopatrai ir jų vaikams.
Šios žinios pasiekė ir Romos valstybę. Piliečiai ėmė piktintis, kad Markas Antonijus planuoja Romos imperijos sostinę perkelti į Aleksandriją. Įsiūčio apimtas Oktavianas įpareigojo Romos senatą atimti valdžios teises iš Marko Antonijaus ir paskelbė karą Kleopatrai, vadindamas ją pasileidusia kekše. Siekdamas išvengti dar vieno pilietinio karo, Oktavianas neskelbė karo Markui Antonijui, puikiai žinodamas, kad šis palaikys mylimosios pusę.
Tragiška baigtis
Egipto ir Romos valstybės karas pasiekė kulminaciją Akcijaus jūrų mūšyje. Oktaviano valdomas karinis jūrų laivynas sutriuškino jungtines Kleopatros ir Marko Antonijaus karines pajėgas. Tuoj po šio mūšio Oktavianas įsiveržė į Egiptą ir užėmė Aleksandriją.
Sutriuškinta Marko Antonijaus vadovaujama kariuomenė pasidavė Oktavianui, o pats karvedys, pagal garbingas romėnų tradicijas, nusižudė krisdamas ant savo kardo. Po Marko Antonijaus mirties Kleopatra buvo nuvesta pas Oktavianą. Šis pranešė, kad ji bus nugabenta į Romą ir parade bus vedama kaip didžiausias Oktaviano triumfo simbolis.
Sukrėsta mylimojo mirties, nepakeldama minties apie viešą pažeminimą, Kleopatra grįžo į savo apartamentus, apsivilko karališkus apdarus, pasipuošė aukso diadema ir, atsigulusi ant auksinės sofos, pasirinko mirti nuo gyvatės įkandimo. Kartu su ja nusižudė ir ištikimiausi jos tarnai.
Kleopatrai tebuvo trisdešimt devyneri metai. Du dešimtmečius ji buvo Egipto karalienė, o keturiolika – Marko Antonijaus mylimoji ir sąjungininkė. Kleopatra pasirinko itin dramatišką būdą mirti.
Remiantis egiptiečių mitologija, gyvatės įkandimas simbolizuoja karališkųjų dievybių amžiną gyvenimą. Praėjus daugiau kaip dviem tūkstantmečiams, Kleopatros atminimas ir jos meilės istorija vis dar gyva visų rūšių meno kūriniuose.
