Nekreipdamas dėmesio į amžių, A. Jucevičius kasmet siaurais kalnų keliukais veda kelias dešimtis žmonių. Kalnų mėgėjas, prodiuseris Simonas Naudžius nusprendė, kad šio žmogaus entuziazmas ir veikla verti didžiųjų ekranų. Šį rugpjūtį kartu su A. Jucevičiumi į kalnus išsiruošė ir filmo komanda.
Keliautojo S. Naudžiaus suburta filmo „Išeiti iš namų“ kūrybinė grupė kopė į Tian Šanio kalnuose, daugiau nei 4 kilometrų aukštyje esančią Gedimino Akstino vardu pavadintą viršukalnę.
Tian Šanio kalnynas dar vadinamas „dangaus kalnais“, driekiasi per Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Kinijos teritorijas.
Žino būdą nuraminti pernelyg skubančius žygeivius
Pats filmo herojus, Algimantas Jucevičius sako, kad kalnai yra tiesiog gamtos muziejus.
„Kitais atvejais reikia nukeliauti tūkstančius kilometrų iš pietų į šiaurę, kad pastebėtum gamtos kaitą. O čia viską matai iškart: ir žaliuojantys miškai, ir uolos, ir ledynai. Žmogus visuomet nori save kažkaip aukščiau pakylėti, į viską iš aukščiau pasižiūrėti, kalnai suteikia tokią galimybę. Tik reikia suprasti, kad kalnų nenugalėsi, jiems nepasipriešinsi – gali nugalėti tik pats save“, – kalbėjo A. Jucevičius.
Keliautojas taip pat pabrėžė, kad kalnuose turi pasikliauti ir priimti kitų pagalbą – geriausia yra susitelkti visiems kartu.
„Kalnai labai sutelkia žmones. Čia gimsta stipri draugystė, bendradarbiavimas. Kadangi pats patyriau tai per daugelį metų, šiandien noriu perduoti ir parodyti jaunimui“, – sako pašnekovas ir skaičiuoja, jog į Karpatus pirmą kartą išvyko 1959-aisiais. Tai buvo pirmoji jo kelionė, vėliau nulėmusi tolimesnę karjerą, kuri visuomet siejosi su žygiais, kelionėmis, ekspedicijomis.
Algimantas visuomet pasidžiaugia, kad iš turiados sugrįžo lygiai tiek pat žmonių, kiek ir išėjo.
„Kokių nors incidentų pasitaiko retai, nes mes su kalnais draugaujam, o ne mėginam juos nugalėt“, – sako A. Jucevičius.
Paklaustas, ar žygiuojantiems jo ekspedicijoje galioja kokie nors amžiaus ar kiti apribojimai, A. Jucevičius atsako: „Man jau ir pačiam 75-eri metai – neprilakstysi kalnuose. Kita vertus, ten lakstyti ir nereikia. O jeigu yra koks stipresnis žmogus, uždedam jam daugiau svorio, kad labai nesireikštų“, – rimtai dėsto keliautojas.
Kalnai kartais atstoja ir piršlius
Prieš ekspediciją dalyviai treniruojasi, laipioja sienelėmis su atbrailomis, mokosi užrišti virvių mazgus, ruošiasi fiziškai.
„Svarbiausia, kad žmogus išmoktų save apsaugoti ir kitu pasirūpinti. Tada vykstame ir žiūrime, kokios ten sąlygos – ar oras palankus, ar ne“, – pasakoja A. Jucevičius.
55-eri metai kalnuose – įspūdingas skaičius! Per tiek metų jau apžiūrėti visi užkaboriai, slėniai ir viršukalnės ir vargu, ar liko dar kažkas, kas A. Jucevičių nusebintų. Ar kalnai jam – rutina?
„Man didžiausias atpildas matyti žmones spindinčiomis akimis, matančius gamtos grožį ir besididžiuojančius savimi. Kad nugalėjo save. Kas juos traukia į tuos kalnus? Žmogus yra smalsi būtybė ir turi potraukį pažinti. Žmonės gyvena, skundžiasi dėl nepritekliaus, bet jei išeina į kalnus su kurpine: ir ten yra viskas, ko reikia... Tokie žygiai žmogų grūdina ir jis tampa laimingesnis, gražesnis (bent jau savo vidumi), grįžęs jau lengviau įveikia ir priima gyvenimo iššūkius “, – sako pašnekovas.
Populiarų liaudies posakį būtų galima performuluoti į „draugą kalnuose pažinsi“.
„Patenkame ir į ekstremalias situacijas – gi ne visada tie kalnai spindi saulėje. Yra ir rūkai, ir ūkai, ir lietūs. Kaip tokioje situacijoje elgsis tavo draugas? Ar padės, ar tik tupės kur nors nulindęs, kai tarpusavyje daliniesi kiekvieną svorio gramą? Kokie nors lepūnėliai ar ištižėliai pabando ir daugiau į kalnus nebegrįžta. Tačiau yra žmonių, kurie tokioje situacijoje pajunta draugo petį. Užsimezga draugystės, kurios pasibaigia net šeimos sukūrimu“, – sako A. Jucevičius.
Šiam keliautojui turiados – tai socialinė iniciatyva. Jis nėra kelionių organizatorius ir pats keliauja tik oficialių atostogų nuo pagrindinio darbo metu. A. Jucevičius veda žmones į Altajaus, Tian Šanio, Kaukazo, Gruzijos kalnus. Čia keliautojai patiria tikros, nepaliestos gamtos grožį. Alpės ir kiti Europos kalnai A. Jucevičiaus netraukia.
„Aš dar per jaunas Europos kalnams“, – pokalbį netikėta fraze užbaigia keliautojas.
Galėtų į kalnus nuvesti net karvę
Filmo režisierė Miglė Satkauskaitė, taip pat dalyvavusi ekspedicijoje sako, jog filmo herojai yra du: Algimantas Jucevičius ir magiška kalnų gamta. Dar prieš ekspediciją ji daug skaitė ir apie Gedimino Akstino viršūnę ir apie Tian Šanio kalnus, su operatoriumi diskutavo apie filmo viziją. Tačiau ji pripažįsta, jog realus filmas nuo numatyto scenarijaus skirsis. Vien todėl, kad ekspedicija – ne filmavimo aikštelė ir netikėtumų čia nei suplanuosi, nei nuspėsi.
„Ekspedicijoje gerąja prasme nustebino žmonės: bendrakeleiviai labai padėjo, iškart įsileido į savo būrį filmavimo komandą. Mums vertingiausios buvo jų mintys apie kalnus, papasakotos istorijos“, – sakė M. Satkauskaitė.
M. Satkauskaitės teigimu, žygio vadovas Algimantas Jucevičius pagrindiniu šio filmo herojumi pasirinktas todėl, kad turiadomis įkvepia daugybę žmonių.
„Algimantas ištraukia žmones iš namų, iš jų komforto zonos. Jo mėgstama frazė: „Net ir karvę gali užvesti į kalno viršukalnę, jeigu tik šalmą pritaikysi“, – juokėsi M. Satkauskaitė. Filmo režisierės teigimu, savo entuziazmu šis žygių vadovas užkrečia visus keliautojus – dauguma tik jo dėka sužino, ką reiškia užkopti į kalno viršūnę.
Rugpjūčio mėnesį Algimanto organizuota turiada truko apie tris savaites, joje iš viso dalyvavo apie 70 žmonių. Tačiau jie į kalną kopė kiek skirtingais maršrutais – susitikdavo stovyklose ir vėl išsiskirdavo.
Režisierė teigia, kad filme siekiama didžiąją dalį istorijos papasakoti vaizdais, emocijomis, o ne kalba. Kodėl žmonės eina į kalnus? Kiek žmonių – tiek atsakymų.
„Gamta kalnuose kelia daug iššūkių ir žmonės čia ugdo savo asmenybę, apriboja savo ego. Atsijungę nuo bet kokio ryšio, jie gali daugiau laiko skirti apmąstymams, kur ir su kuo jie yra, kokie yra jų tikslai. Kartu praleidus porą savaičių palapinėje, ekstremaliomis sąlygomis supranti, kad žmonės šalia jau yra daugiau nei draugai“, – sakė režisierė.
Saulės energijos panaudoti nepavyko
Filmo operatorius, daugybėje tarptautinių kino festivalių apdovanojimais įvertintas Saulius Lukoševičius, filmavęs „Plaukikę“, „Mes už Lietuvą“ bei rusišką trumpametražį filmą „Zima“ Sibire, pripažįsta ne iš karto priėmęs pasiūlymą filmuoti kalnuose – tačiau iššūkių troškimas nugalėjo.
„Sutikau, nes tai buvo iššūkis man pačiam – išbandyti save kalnuose. Ir dar žygiuoti – nes prieš tai tebuvau kalnuose slidinėjęs. O kai jau sutikau, prasidėjo kruopštus planavimas: ką neštis, kiek baterijų, kokią įrangą – juk einant neturi galimybės jos pasikrauti. Turi apskaičiuoti, kiek galėsi filmuoti per dieną“, – pasakojo S. Lukoševičius.
Komanda taip pat nešėsi ir saulės baterijas.
„Tačiau kadangi daugiau nei pusę laiko lijo, baterijos tokiu būdu nepasikrovė“, – šypsosi pašnekovas.
Visas operatoriaus įrangos ir kitų daiktų svoris sudarė apie 25 kilogramus. Tačiau ekspedicijos dalyviai visus asmeninius Sauliaus daiktus ir įrangą pasidalino, visą kelią juos nešė. „Tai man labai padėjo – buvau lengvesnis, galėjau pabėgėti, pafilmuoti ir iš priekio, ir iš galo“, – sakė S. Lukoševičius.
„Davinys“ į miegmaišius
Operatorius prisiminė, kad su šalčiu teko kovoti ir filmuojant kitus filmus. Šiuo atveju filmo „Išeiti iš namų“ kūrybinės grupės merginos miegojo apsikabinusios baterijas – pakilus į kalnus temperatūra nukrito žemiau nulio, o esant šaltam orui baterijos greičiau išsikrauna.
„Visi vakarais gaudavo po „davinį“ į miegmaišius. Baterijų daug – kam drono baterijos, kam – kameros – visiems užteko“, – juokiasi filmo „Išeiti iš namų“ operatorius.
Tian Šanyje keliautojams teko paragauti ne tik lietaus, bet ir krušos. Tačiau pašnekovas geriausiai prisimena ne oro sąlygas, o tas akimirkas, kai priešais einančiam žygeiviui staiga iš po kojų išslysdavo didžiulis akmuo. S. Lukoševičius išmoko, jog kalnai kupini netikėtumų ir čia būtina greita reakcija. Operatorius apgailestauja, jog kalnų grožį tematė pro kameros akutę – todėl norėtųsi į viršukalnes sugrįžti jau be šūsnies baterijų ir kameros.
Premjera taikoma į „Kino pavasarį“
Filmo „Išeiti iš namų“ prodiuserės Rasos Miškinytės teigimu, A. Jucevičius yra kuklumo įsikūnijimas ir pats niekuomet nesigiria nuveiktais darbais, tad belieka jo ekspedicijų reikšmę ir poveikį atskleisti filmu.
„Aš nujaučiau, kad net filmavimo metu jis neprisileis kamerų, sakys: ne, kam čia, parodykite kalnus – maždaug taip ir buvo. Tačiau Algimantas ir kiti ekspedicijos dalyviai atskleidė, kas yra tos turiados ir kas yra tie kalnai“, – sako R. Miškinytė, atstovaujanti prodiuserinei kompanijai „Era Film“.
Šiuo metu orientuojamasi į pilnametražį dokumentinį filmą, tačiau realiausia, kad filmas turės ir ilgąją, ir trumpąją versijas, o didžiuosius ekranus, tikėtina, pasieks ir šiek tiek sniego nuo kalnų viršukalnių įpūs į artėjantį 2018-ųjų „Kino pavasarį“.
Prodiuserė teigė, jog kūrybinė komanda ypač daug dėmesio skiria filmo garsui, garso takeliui – tam suplanuoti keli mėnesiai pasibaigus montažui.
Tiesa, šiuo metu vis dar renkama parama filmui: Lietuvos kino centras visuomet skiria 75 proc. filmui reikalingo biudžeto – likusį reikia surinkti patiems filmo kūrėjams. Šis filmas finansuotas Lietuvos šimtmečio programos lėšomis.
Šiuo metu stinga dar apie 2000 eurų, kad filmas galėtų išvysti dienos šviesą. Kūrybinė komanda prisidėti pirmiausia prašo visų, keliavusių kartu su Algimantu Jucevičiumi, taip pat rengia iš verslininkų gautų paslaugų aukcionus. Šiuo metu, parėmę filmą 50 eurų auka, galite gauti dvigubą pakvietimą į filmo premjerą.
