aA


„Mažeikiuose man dabar sunku: mane bando sutapatinti su knygų herojais, ieškoma knygos prototipų. Tikiu, kad po kiek laiko viskas nusistovės, knygos bus skaitomos tik kaip romanai“, – sako Mažeikių mero patarėjas Vygandas Ostrauskis, pristatydamas savo romaną apie meilę KGB karininkei.
© Shutterstock nuotr.

DELFI pateikia ištrauką iš Vygando Ostrauskio knygos „Pasroviui“.

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Kai Vidas, sėkmingai išlaikęs žiemos sesijos egzaminus, atėjo į rektoratą ir paprašė pervesti vėl mokytis į stacionarą, prorektorius mokymo reikalams kiek abejojo, kaip čia pasielgus. Priėmimas į aukštesnius kursus vykdavo pavasarį, tad standartiškai pasiūlė pabaigti neakivaizdiniame skyriuje trečią kursą, tada išlaikyti egzaminus, kurių trūks norint mokytis stacionaro ketvirtame kurse, ir rudenį vėl tapti tikru studentu.

Vidas buvo nusprendęs kitaip: į Mažeikius jis negrįš, pinigų buvo užsidirbęs, studentiško gyvenimo pasiilgęs. Būti pakviestu į KGB skyrių nebebijojo. Tad padėjo prorektoriui ant stalo kandidato į partiją bilietą: gerbiamas prorektoriau, aš turėjau finansinių problemų, teko išvykti, dirbau ten sąžiningai, buvau komjaunimo organizacijos sekretorius, dabar vėl noriu siekti žinių stacionare, tapti geru specialistu, skolų neturiu, pavasarį išlaikysiu visus stacionaro trečio kurso egzaminus.

Prorektorius pasimuistęs užrašė pareiškime teigiamą rezoliuciją Radioelektronikos fakulteto dekanui. Tada Vidas pasuko į studentų profsąjungos komitetą, kur labai įtaigiai ne paprašė – pareikalavo bendrabučio. Vieta tuoj atsirado viename naujausių pastatų.
Tiesa, stipendijos iki pavasario sesijos rezultatų jis gauti negalėjo. Dekanas pasakė:

– Baigsi trečią kursą be skolų, skirsime pagal bendrąją tvarką.
Vidas nesiginčijo; uždirbtų pinigų keletui mėnesių turėjo užtekti ir dar likti.

Kitas galvos skausmas (po prorektoriaus) kilo instituto partinės organizacijos sekretoriui. Studentų partinės organizacijos nebuvo. Neseniai pradėjusiame veikti Radioelektronikos fakultete net darbuotojų partinė organizacija dar nebuvo įkurta.

Teko Vidą įrašyti įskaiton į Elektrotechnikos fakulteto partinę organizaciją. Studentų partijos narių ar kandidatų, kaip Vidas, beveik nebuvo – tik fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius, dar pora penkto kurso studentų. Tad posėdžiavo dabar Vidas kartu su garbiais profesoriais ir docentais.

Jau pirmame partiniame susirinkime fakulteto komjaunimo organizacijos sekretoriaus vos neapėmė šoko būsena, kai pamatė Vidą. Prisiminė, kaip jį svarstė už tvistą.

– Na, kaip, – ironiškai paklausė Vidas, – jau leidžiate šokti tvistą? Žinau, kad leidžiate. Dabar su šeiku kovojate.

– Kaip tu atsiradai partijoje?.. – pralemeno sekretorius.

– Kaip ir visi – norėdamas aktyviau dalyvauti komunizmo statyboje, gavęs tris rekomendacijas, pripažinęs partijos programą ir įstatus.

– Ir pridūrė: – Tam, kad partijoje mažiau būtų tuščiagalvių, kovojančių su vėjo malūnais...

– Na, tu toli eisi... – sekretorius, be abejo, jį palaikė karjeristu, geresniu negu pats buvo.

Nors ir gana atsitiktinai patekęs į partiją, Vidas tai vertino kaip didelį pasitikėjimą ir įpareigojimą. Pirma, jis turėjo daug ir gerai mokytis, kad pavasarį neliktų skolų. Antra, jis turėjo taip elgtis, kad, kai baigsis kandidato laikotarpis, jį priimtų į partijos narius. Gyventi tapo gerokai sunkiau ir iš tiesų ne tvistas ar šeikas tuo metu jam rūpėjo.

Su Kotiku dabar retai susitikdavo, nes mokėsi skirtingose grupėse, o nuo rudens jau mokysis net skirtinguose fakultetuose, buvo kuriamas dar vienas naujas – Automatikos fakultetas. Pagaliau valdžia suprato, kad technikos pažanga neįmanoma be naujausių specialybių, o ir institutas garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje kaip vienas prestižinių. Vis daugiau jame neakivaizdiniu būdu mokėsi kariškių, daugelis buvo lietuviai.

– Štai kaip įdomiai išėjo: pradėjau mokytis ETe1 grupėje, dabar mokausi RTe grupėje, o baigsiu mokslus ATe grupėje, – juokėsi Kotikas. – Buvom teliukai, po to tapom vilkiukai, dabar jau – ate, ate...

O sužinojęs, kad Vidas tapo partiniu, tik pasakė:

– Nuo vilko bėgai, ant meškos užbėgai... Žinai paskutinį anekdotą apie partiją? Vienas gudruolis, atsibodus įkalbinėjimams stoti į partiją, pasislėpė beprotnamyje, kad nuo jo atstotų. Ir išties išprotėjo – nuo siaubo, kai grupė tikrų bepročių ten „įkūrė“ partinę organizaciją ir vėl ėmė jį įkalbinėti... Mūsų valstybėje nuo partijos pasislėpti neįmanoma.

– Man reikalinga patirtis, – bandė teisintis Vidas; ne tiek prieš Kotiką, kiek prieš save.

– Patirtis – išminties motina, – mąsliai tarė Kotikas.

– Būtent! Bet jei nebūtų klaidų, nebūtų ir patirties, – bandė nepasiduoti Vidas.

– Klaidos tampa išmintimi tada, kai jos nebedaromos dėl to, kad suvokiamos kaip priežastys, o ne todėl, kad jų atsikratoma kaip pasekmių. Neeliminavus priežasčių, pasekmes galima šalinti visą gyvenimą ir išmintingesniu netapti... – Kotikas nebuvo linkęs nusileisti.

Vidas suprato, kad jų santykiai artėja prie dėsningos pabaigos.

– Žinai, po įvykių Čekoslovakijoje2 man bloga darosi išgirdus apie Komunistų partiją, – tiesiai pasakė Kotikas.

– Aš nepritariu tokioms priemonėms, bet Maskvoje galvojama kitaip...

– To dar betrūktų, kad pritartum tokiai „internacionalinei pagalbai“...

„Ką aš galiu pasakyti Kotikui? Jo akyse esu susipainiojęs žmogus, nuėjęs lengviausiu keliu. Pasakyti, kad įvykiai Čekoslovakijoje galutinai sugriovė mano idealizmą ir atskleidė sistemos totalitarizmą? Sulauksiu dėsningo klausimo – tai kodėl tu su jais?

Atsakyti, kad vis dar tikiuosi padaryti įtaką sistemos demokratėjimui? Pasakyti, kad, nesant partijoje protingų žmonių, visiems bus blogiau, demokratinį socializmą teks pamiršti? Arba atvirai pasakyti, kad neturiu kitos išeities...“

– Kiek prisimenu, tu mėgai Jevgenijų Jevtušenką? – jau nueidamas paklausė Kotikas. – Štai ką jis parašė apie save po „internacionalinės“ karinės invazijos į Čekoslovakiją: „Русский писатель раздавлен русскими танками в Праге.3“ Negi tu nematai, kad ta atskirtis nuo pasaulio baisi realybė? – stabtelėjo tarsi norėdamas paskutinį kartą suprotinti Vidą. – Realybė, ne užsienio propaganda. Socializmo stovykla – įsiklausyk į šio žodžio prasmę...

– dar niekad Kotikas nebuvo taip kalbėjęs. Vadinasi, ir jis gavo smūgį kartu su čekoslovakais; ir jo slapta vilties kibirkštėlė užgeso: mes – lagerio gyventojai; ilgam.

Vidas gerai prisiminė tą partinį susirinkimą, kai buvo kalbama apie įvykius Čekoslovakijoje. Jis, kaip kandidatas į partijos narius, turėjo būti labai atsargus, bet svečiui iš partijos miesto komiteto keletą klausimų pateikė.

– Vis dėlto nesuprantu, kodėl reikėjo užkirsti kelią naujai krypčiai socialistinėje sistemoje? Juk draugai čekoslovakai už socializmą?

– Ne visi, kurie už socializmą žodžiais, tikrai nori jį kurti... Buvo ruošiama dirva vadovaujančiam komunistų partijos vaidmeniui panaikinti, netgi ketinta nutraukti Varšuvos paktą...

– O visuomenės palaikymas, žmonių nuomonė? Ar mes ne jėga primetėme savo liniją?

– Visuomenei pametėjo saldainiuką – spaudos laisvę. Vieši debatai, pažadėtos ekonominės reformos, šalies federalizavimas – tai tik išorė. Tikrasis tikslas buvo panaikinti socializmo iškovojimus, vesti šalį buržuazinės demokratijos keliu. Čekoslovakija dėl savo geografinės padėties yra svarbi grandis socializmo sistemoje, ir jei būtume leidę susilpninti šią grandį ar visai iškristi iš sistemos, pasekmes sunku prognozuoti. Revizionistų yra visose šalyse... Tai gera pamoka ir kitoms socialistinės sistemos šalims.

Paskutinis atstovo sakinys ypač įstrigo Vidui. Visi turi žinoti ribas, nuo pagrindinės linijos, kurią reguliuoja tik Maskva, nukrypti nevalia, visi gaus per nagus... Dubčekas4 buvo toleruojamas, kol vykdė vien ekonomines reformas, o kai panoro politinių reformų, kad ir socializmo rėmuose, buvo nušalintas, nors liaudis jį palaikė.

Vidui magėjo diskutuoti su atstovu, bet suvokė kandidato statuso trapumą, todėl tik mintyse pasakė: „Jeigu jau savarankiškos šalies Komunistų partija neturi politinio pasirinkimo teisės, ko norėti mūsų vadinamajai Lietuvos komunistų partijai – tik įgyvendinti TSKP nutarimus... Socializmas negali turėti nacionalinio veido; įdomu, kai Afrikoje susikurs kokia socialistinė valstybė, ten galios tie patys kanonai kaip pas mus? Tiesa, dar yra savaip suprantančios socializmą Jugoslavija, Albanija, Kinija, kurias Maskva toleruoja, o gal negali netoleruoti...“

Įvykiai Čekoslovakijoje Vido pasaulėžiūrai, ypač po to, kai grįžę kariai papasakojo apie čekų ir slovakų ašaras Prahoje, sudavė didesnį smūgį negu patirtis Karelijoje ir Pečioroje. „Jeigu aš ten būčiau buvęs ir Prahos gyventojas verkdamas man sakytų „jūsų tėvai mus išvadavo, o jūs mus okupavote“, kaip būčiau jautęsis? Kas davė teisę mūsų politiniam biurui manyti, kad yra neklystantis – juk jame tik žmonės, kai kurie gana senyvi, konservatyvūs; ar tai ne žala visai socializmo sistemai pasaulio akyse? Ar norės kas daugiau įsitraukti į tokią sistemą?“

Vidas buvo įsitikinęs, kad KGB išsiaiškino apie jo partiškumą ir išbraukė iš savo sąrašų, taigi, nebeieškos jo. Apsiriko, nes nežinojo, kaip veikia sistema. KGB, nors ir būdama valstybė valstybėje su savo didžiule informacine baze, neturėjo galimybės tiesiogiai patekti į TSKP duomenų bazę. Kiekvienu atveju norint sužinoti, ar juos dominantis asmuo yra partijos narys, reikėjo kreiptis į TSKP įskaitos sektorių – Maskvoje buvo visų partijos narių kortelės su nuotraukomis ir asmens duomenimis.

Kandidatų į partiją, tokių kaip Vidas, kortelių Maskva nekaupė, nes ne visi kandidatai buvo priimami į partiją. Maskvą pasiekdavo tik priimtų iš kandidatų į narius kortelės. Taigi, KGB žinojo, kad nėra prasmės domėtis, ar Vidas tapo kandidatu į partiją, ar ne. Kas kita – pasų registracijos duomenys. Apie tai, kad Vidas laikinai registruotas Pečioroje, buvo sužinota greit, lygiai taip pat buvo sužinota, kai jis grįžo į Kauną. Netrukus jis gavo atvirlaiškį su koduotu pranešimu, kada turi atvykti į konspiracinį butą.

Išsisukinėti, nevykti Vidas nematė prasmės: vis tiek neduos ramybės. Tuo geriau – reikia vieną kartą viską išsiaiškinti ir baigti. Vidas buvo nusiteikęs ryžtingai. Paskirtą dieną ir valandą jis drąsiai atidarė dar nepamiršto konspiracinio buto duris.
Danguolė buvo viena. Ji pasitiko jį šaltai, oficialiai.

– Sėsk, pasakok, ką veikei metus laiko. Paskui viską išdėstysi raštu.
Vidas ir nesitikėjo, kad jį pasitiks kaip anksčiau – su šypsena ir kava.

– Susidarė tokios asmeninės aplinkybės, kad turėjau išvykti. Susipykau su Leda, susinervinau, mečiau viską ir išvykau.

– Na, ne taip jau viską metei ir išvykai – tvarkingai įsiforminai perėjimą į neakivaizdinį skyrių, – priminė Danguolė.

– Tai va... Tiek proto man dar užteko, – Vidas toliau bandė vaidinti. – Bet buvau visai sutrikęs...

– Reikėjo užeiti pasitarti. Žinojai, kaip ekstra atveju mane susirasti.

– Per vėlai apie tai pagalvojau. Jau buvau traukinyje į Pečiorą, kai pradėjau blaiviau mąstyti. Betgi aš nieko blogo nepadariau?! Dirbau statybininku, po to – elektriku, išlaikiau dvi neakivaizdinio skyriaus sesijas, buvau aktyvus visuomenininkas, mane išrinko komjaunimo organizacijos sekretoriumi, priėmė kandidatu į partijos narius...

Pirmą kartą jis matė taip nustebusią Danguolę. Ši moteris, kuri visada puikiai tvardėsi, dabar tik didelėmis valios pastangomis sugebėjo susivaldyti.

– Tu įstojai į partiją?!

Vidas išsitraukė iš kišenės ir parodė pilką kandidato į partiją bilietą.

– Manau, kad būsiu naudingesnis visuomenei būdamas partijos narys. Ir save sudrausminsiu, laikas subręsti.

– Dabar paklausyk manęs, – piktokai tarė Danguolė. – Kandidatas į partiją – dar ne narys. Juo dar reikės tapti. Ne tik pirminėje organizacijoje, bet ir miesto komiteto biure. Turėtum žinoti, kad partijos miesto komiteto biuro narys yra mūsų skyriaus viršininkas. Tu pažeidei mums duotus įsipareigojimus, galima traktuoti – net bandei dezertyruoti. Tokiems žmonėms partijoje ne vieta.

Vidas tylėjo. Jis suprato, kad ginčytis neverta. Gal ir be reikalo jis grįžo į Kauną, reikėjo vykdyti pirminį planą ir važiuoti į Mažeikius, toliau mokytis neakivaizdiniu būdu. Yra kaip yra, tiesiog reikia išlikti ramiam ir pabandyti susigaudyti situacijoje.
Matyt, susigaudyti situacijoje reikėjo ir Danguolei.

„Nejaugi tas pienburnis, taip lengvai sutikęs bendradarbiauti, mane apgavo? Ar ten, Rusijoje, tokia netvarka, kad į partijos kandidatus priima pusmetį pažintą žmogų? Dėl kompromituojančios medžiagos, be abejo, užklausė, ir gavo teisingą atsakymą, kad jos nėra. Nieko jiems daugiau ir nereikėjo. Gal priėmimo į partiją planas degė, gal buvo nuostata, kad komjaunimo sekretorius būtinai turi būti partinis...“

Ji minutėlę pamąstė ir nenorėdama parodyti, kad turi pagalvoti, išėjo į virtuvę.

Grįžo su puodeliais ir arbata. Vėl buvo ta pati, kaip prieš metus, šilta, graži (kas be ko, Vidui ji patiko) moteris.

– Situacija tavo nepavydėtina, bet turiu vilties, kad tu nenorėjai ir ateityje nenorėsi mums, taigi ir sau, pakenkti. Daug ko tu neįvertinai. Tavo kandidatinis laikotarpis bus pratęstas, nes niekas, nepažindamas tavęs – kandidato į partiją – bent metus, negalės tau duoti rekomendacijos tapti nariu. Priėmimas į partiją galės vykti tik kitų metų kovo mėnesį. Taigi, dar metus galime draugauti. O draugai vienas nuo kito paslapčių neturi. Pasakok, kas gi iš tiesų atsitiko?

Vidas tylėjo. Jis nežinojo, ką sakyti – viskas, ką jis dabar išgirdo, buvo jam netikėta. Gal jis ir apsiskaičiavo, per greitai atsipalaidavo.

– Pirmiausia, tu turėtum manęs atsiprašyti, kad privertei atsidurti nepatogioje padėtyje; kaip ne kaip – aš tavo kuratorė ir manęs klausė, kur tu dingai, – dabar Danguolė kalbėjo taikiai. – Ką aš galėjau atsakyti?

– Atsiprašau, aš tikrai kaltas. Patikėkit, tikrai nenorėjau, kad dėl manęs turėtumėt nemalonumų. – Vidas buvo nuoširdus ir Danguolė tai pajuto. – Visą tą laikotarpį, kai bendravome, jūs buvote man kaip vyresnė sesuo, visad įsiklausydavau į jūsų nuomonę...

– Tuo labiau man buvo skaudu, nes aš pasitikėjau tavimi. – Danguolė neleido jam gražbyliauti.

Vidas nuleido akis. Jis išties jautėsi nepatogiai. Jis nenorėjo pakenkti Danguolei, jis niekam nenorėjo pakenkti... Tik išsivaduoti iš dviprasmiškos, bjaurios padėties, psichologinio diskomforto.

– Tu nepatogiai jauteisi savo vaidmenyje? Žinau, daug kam taip būna. Negalime būti švarutėliai, jei dirbame didelės svarbos darbą; neišeina kol kas tokiais būti. – Danguolė, kaip ne kartą būdavo, atspėjo jo būseną. – Galėjai pasidalinti su manimi savo abejonėmis.

– Netinku aš tokiam darbui. Taip, man artimos marksizmo-leninizmo idėjos, jūs puikiai tai žinote, bet agento darbas ne man. Supraskite mane teisingai... – jis su viltimi pažvelgė į Danguolę.

– Suprasti galima, pateisinti – ne. Tu bandei gudrauti – o aš tave buvau įspėjusi...

Vidas suprato, kad artėja lemiama akimirka, jis turi pasakyti ką nors reikšmingo, pasakyti taip, kad ji suvoktų – nebus iš jo naudos. Ir kad ji nejaustų neapykantos jam, juk ji geras žmogus, kodėl ji nenori jo suprasti, padėti jam?

– Mes vienoje barikadų pusėje. Jaučiu savo kaltę dėl daugelio padarytų dalykų ir daugelio nepadarytų, kai tuo galėjau pakeisti savo padėtį; aš pasiruošęs išpirkti savo kaltę, dirbsiu ten, kur siųs partija, ką tik man patikės... Bet agentu aš nebūsiu. Kad ir kas grėstų – nebūsiu. Esu apsisprendęs. Netikiu, kad dėl kelių klaidelių galima laužyti žmogaus gyvenimą, jo ateitį; žmogaus, kuris ištikimas sistemai. Jei taip – tai tikrai kažin kas yra ne taip...

– Na, tą ištikimybę dar reikės įrodyti...

– Tik jau nežiūrėkite į mane kaip į priešą, – karčiai tarė Vidas. – Jūs – puiki psichologė, nejaugi nematot, kad aš nuoširdus?

– Viską aš matau, ką reikia matyti, bet savo pojūčių prie ataskaitos negaliu prisegti.

– Darykit, ką norit, – pavargusiu balsu tarė Vidas.

– Ištižai, – vėl piktokai pasakė Danguolė. – Man svarbu žinoti, kaip tu ten, Pečioroje, įstojai į partiją.

– Taip jau gavosi, – Vidas stengėsi net mintimis neišsiduoti, kad yra kita tiesa. – Aš dirbau gal kiek geriau kaip visi, mažiau gėriau negu kiti, pats dalyvavau ir padėjau organizuoti komjaunimo renginius, buvau įtrauktas į aktyvą. Kai sėkmingai baigiau antrą kursą, pasiūlė geresnį darbą, administracijoje. Taip pat paklausė, ką manau apie ateitį partijoje. Atsakiau tai, ką galvojau – anksčiau ar vėliau būsiu partijos nariu, abejonių neturiu. Tik vėliau sužinojau, kad mane planavo rinkti kolonos komjaunimo organizacijos sekretoriumi, tad partiškumo klausimas buvo svarbus. Kiek supratau, administracijos darbuotojus sunkiai priima į partiją, yra kažkokie limitai, tad pasiūlė stoti, kol esu darbininkas. Užpildžiau reikiamus dokumentus, tik po gero mėnesio, – Vidas padarė pauzę, – matyt, vyko patikrinimas, pakvietė į partinį susirinkimą. Rudenį išrinko komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Dirbau, viskas sekėsi gerai... Atvažiavau į Kauną, į žiemos sesiją, susitaikiau su Leda, jokio noro grįžti atgal nebuvo... Ir taip vos ne metus praradome kvailiodami... – jis melavo ir bijojo, kad Danguolė to nesuvoktų. – Paprašiau prorektoriaus, kad leistų mokytis stacionare.

– Labai jau sklandžiai tau viskas gavosi... – pakraipė galva Danguolė. – Įtartinai sklandžiai...

Pagalvojusi pridūrė:

– Laiko turim... Pamąstysim...

„Kad tik nepaminėtų Tanios, kad tik... Šnipelių būta ir ten, kaip nebus... Žiopliškai atsipalaidavau. Galvojau, kad susitikimas su Danguole bus kitoks, o gal jo visai nebus. Kvailys... Kad tik nepradėtų šantažuoti dėl Tanios, juk pasakiau, kad susitaikėm su Leda...“ Lukterėjo. Danguolė tylėjo. Vidas lengviau atsiduso: ne, neturi ji informacijos apie jo buvimą Pečioroje. Ir neieškos – partinis bilietas juk reiškia tašką jo, agento, karjeroje. Negali būti kitaip.

– Tai aš galiu eiti?

– Neskubėk. Pirmiausia, ką tu turi atsiminti, jei daugiau nesusitiksim, kad tavo byla bus archyve neterminuotai saugoma. Ten tavo sutikimas bendradarbiauti, kvitai už pinigus, ataskaitos ir visa kita, kas būna agento byloje. Antra – viską, kas vyko čia, o ir patį butą – privalai užmiršti. Nei girtas, nei blaivus turi neprarasti savikontrolės. Trečia, jei gausi kvietimą – atvyksi. Ir svarbiausia – nepamiršk, kokius dokumentus dėl valstybinių paslapčių esi pasirašęs, nevykdant įsipareigojimų gresia rimta baudžiamoji atsakomybė ir, patikėk, teis ne civilinis teismas, o karinė kolegija. Tikriausiai žinai, kad mes kartais užsivelkame uniformas su antpečiais.

„Taip, įdomu būtų tave pamatyti su uniforma, įdomu, koks tavo laipsnis... Turbūt niekad to nepamatysiu ir nesužinosiu...“

– Taigi, reziumuoju: jeigu kam išplepėsi ar tiesiog prasitarsi apie tai, kad buvai KGB agentas, atskleisi mūsų veiklos formas ir metodus, na, ir visa kita, ką spėjai sužinoti, laukia baudžiamoji atsakomybė, besąlyginis pašalinimas iš partijos, o paprasčiau sakant – dar neprasidėjusios karjeros pabaiga.

Danguolės balsas jau ne aksominis – valdiškai kietas.

– Ir nuo savęs pridursiu – tavo ateitis tavo rankose. Jeigu toliau taip blaškysies, viską prarasi... – šiek tiek švelniau baigė ji.
– Klaidžiojimo laikas baigėsi.

Ji nepadavė jam rankos, vis dėlto buvo įsižeidusi. O ar galėjo būti kitaip?

Vidas ėjo Soboro link, skubėjo į Laisvės alėjos žmonių srautą. Jis vėl toks pat kaip kiti! Alsavo lengvai, norėjo atsisegti striukę, nors oras dar buvo šaltokas, o vėjelis žvarbokas. Žmonės, jūs nieko nematot – aš laisvas! – norėjosi šaukti. Jis linksmai žvelgė į atsitiktinių praeivių veidus ir staiga jį nusmelkė mintis – o kiek tokių, koks buvo jis, čia, alėjoje, ir kitur? Kiek tokių konspiracinių butų? Kiek tokių danguolių ir nedanguolių? Jis suprato, kad to, ką sužinojo, jam užteks visam gyvenimui – jis jau nebetikės žmonėmis.

Vygandas Ostrauskis 1977 m.
Vygandas Ostrauskis 1977 m.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Trisdešimt penktas skyrius

Danguolė Vytautui nedaug pasakojo apie savo vaikystę, jis pajuto, kad ši tema jai net nemaloni: internato vaiko sindromas dar nebuvo išnykęs, nors praėjo tiek daug metų. Tik atsitiktinai jie persimesdavo keliais žodžiais apie tolimą pokarį. Vienintelį kartą pasisekė abiem prisiminti ryškiausiai įstrigusius momentus.
Kai jie Vytauto bute jaukiai susėdę gardžiavosi tortu, Vytautas nusijuokė:

– Žinai, tiksliai neprisimenu, kada pirmą kartą valgiau tortą, bet pirmąsias bandeles iš parduotuvės puikiai pamenu. Net kainą – keturios kapeikos už vieną.

Danguolė susidomėjusi sukluso.

– Kai pirmą kartą mūsų miesto parduotuvėje atsirado bandelių, mama davė du rublius (na, tuos senuosius5) ir aš išskubėjau į eilę. Kaip aš bijojau, kad bandelių pritrūks! Nupirkau penkias bulkutes (taip tada vadino bandeles), tokias mažytes, lengvai suspaudžiamas, jos nuostabiai kvepėjo. Aš suvalgiau vieną, po to antrą, po to trečią... Negalėjau sustoti. Vis dėlto parnešiau mamai dvi bandeles... Nesibarė, matyt, suprato mane. Po to niekad gyvenime tokių skanių bandelių nebevalgiau...

– O mano mama iškepdavo ragaišio namie, kai parvykdavau iš internato. Miltus maldavome malūne, visi trys – mama, aš ir brolis – karučiu veždavome grūdų maišą iki malūno, po to ilgai ilgai stovėdavome eilėje, kol dėdė malūnininkas, baltas baltas, paims mūsų maišą...

– Veždavome miltus malti ir mes... Malūnas stovėjo prie Ventos upės, eilės, kaip tu sakai, būdavo milžiniškos. Kol tėvai pasikeisdami vargo eilėje, aš stovėdavau ant upės kranto ir žiūrėdavau į žuvytes. Jų buvo tiek daug – galėdavau valandų valandas žiūrėti. O kai atsibosdavo, šokdindavau akmenukus vandens paviršiumi. Paskui, eilei priartėjus, laukdavau, kada pradės byrėti miltai. Tas miltų kvapas – būsimos duonos kvapas... Ilgai nesupratau, kaip, grūdus pakėlus į antrą aukštą, po kurio laiko, iš viršaus pabeldus, pirmame aukšte atidaromas medinis kaištis ir miltai pradeda byrėti į maišą. Iki šiol liko atmintyje – visur balta balta: sienos, lubos, grindys, malūnininkai...

– O mes virdavome muilą!.. – net šūktelėjo Danguolė. – Labai įdomi procedūra, kurioje dalyvaudavo kaimynai, mat muilas buvo sudėtinis, visi pasidalindavo. Rodos, virdavo visą dieną ir svarbiausias komponentas buvo mėlynasis akmenėlis, kurio reikėjo nedaug, bet gauti buvo sunku...

– Tikriausiai, vario sulfatas... Prisimenu miglotai, kartą buvo toks įvykis ir pas mus. O labiausiai įstrigo ir nelabai malonias pasekmes turėjo išdaiga su vištų kiaušiniais. Mama laikė vištas, tai kartą mes su draugu įsigudrinome nukniaukti keletą kiaušinių ir suvalgėme juos žalius... Visai lengvai išsisiurbia, tik būtinai reikia atsargiai adata pradurti abu galus. Po to daug metų negalėjau valgyti nei keptų, nei virtų kiaušinių.

– O aš negaliu gerti ožkos pieno. Mama laikė vieną, po to net dvi ožkas. Dabar suprantu – gal todėl mes ir išgyvenome. Vieną kitą litrą pieno parduodavo. Bet ir šiandien negerčiau ožkos pieno...
Vytautas pamatė, kaip apsiniaukė Danguolės veidas, ir greit užbaigė kalbą. Pokaris jai – skaudi tema. Tik tas, kas naktį atsibusdavo nuo alkio, įkyriai raižančio vidurius, kai skrandyje kniaukia tuntas kačių, nenori prisiminti vaikystės; tik tas, kuris žino, kad duona, paprasta ruginė duona, gali būti visų skonių, visų kvapų ir net visų svajonių įsikūnijimu. Vytautas tai žinojo. Žinojo ir tai, kad sapnai turi kvapus ir būtent turguje pirktos, ne forminės, kaip parduotuvėje, duonos kvapas liko vaikystės sapnų prisiminimuose.

– Išsiaiškinome – ant mūsų stalo niekad nebus žalių kiaušinių ir ožkos pieno. – Abu nustebo, kai nesitarę kartu pridūrė: – Ir žuvies taukų!

Vitaminizuoti žuvų taukai, geriami valgomais šaukštais iš butelio, buvo visų pokario vaikų siaubas ir vienintelis išsigelbėjimas nuo rachito, džiovos ir kitų baisių nelaimių. Ilgai, jau jų nebegeriant, dar persekiojo tas kvapas; vaikystės prisiminimai kvepėjo ne tik žemuogėmis ir šiltu karvės pienu...

Jis priglaudė Danguolę prie savęs, nes pajuto, kad jai to reikia. Neapsiriko – Danguolė kuo greičiau norėjo užmiršti alkaną, skurdžią vaikystę. Geriau jau prisiminti speigus, kai nuo šalčio pokši tvoros, kai apšerkšnija, o po to visai užšąla langai ir, norėdamas pamatyti kiemą, turi ilgai pūsti burna orą, kad lange atšiltų ovaliukas. Dūmai iš kamino vinguriuoja stačiai į vaiskų dangų; jokio vėjelio. Net šunys neloja, tik spengiančią tylą kartsykiais sutrikdo tas tvorų pokšėjimas. Vakarojama virtuvėje, mirksint žibalinei lempai; jaukiai spragsi malkos krosnyje. Įkaitę krosnies rinkiai6 prietemoje parausvėja ir skleidžia malonią šilumą. Daug abiem širdžiai mielų prisiminimų, bet kad tie nepritekliai neužsimiršta...

Magnetofonas grojo įvairius Vytauto darytus įrašus. Jie nebuvo geros kokybės, bet tuo metu įrašytų juostų nusipirkti buvo sunku, be to, Vytautas ir laiko tam neturėjo. Kai ką atnešdavo Danguolė.

– Palauk, neprasuk, – Danguolė ranka uždengė klavišus, kai Vytautas pakilo prie magnetofono, nuskambėjus fortepijono garsams. – Kodėl tu nori tai prasukti?

– Aš maniau, tau nepatiks.

– Tai juk „Elizai“ – nuostabus Bethoveno kūrinys.

– Žinau, – Vytautas minutėlę pamąstė. – Prieš šešetą metų Sonata jį ruošė egzaminams.

– Kiekvieną kartą klausydamasi „Elizos“, aš užsimerkusi matau baleriną, šokančią pagal nuostabiai lengvą, žaismingą muziką.

– Bethovenas lieka Bethovenu netgi šitoj trumputėj pjesėj. Sunkūs likimo dūžiai, klumpanti ir kartu trapi melodija – neužsimiršk, žmogau! – priminė Vytautas.

– Ir skaidrus finalas. Gėris vis dėlto nugali, – nenusileido Danguolė.

– Nugali? O gal tik paprasčiausiai pabėga?

– Vargu... Nors kai kurie pianistai finale imituoja kažkokį nuovargį, nebėra to nuoširdaus, paprasto skaidrumo, toje pačioje nesudėtingoje melodijoje kur kas daugiau rimties negu ekspozicijoje. Ir vis dėlto... nemanau, kad tai gali reikšti nuosaikumą.

– O Bethovenas!.. Niekad nepamiršiu, kaip jis pasakė: „Kunigaikščių buvo ir bus šimtai, o Bethovenas – tik vienas!“ – išraiškingai tarė Vytautas.

– Tai atitinka tavo charakterį? Ko gero, taip... Na, šiek tiek... – Danguolė iš tiesų nemanė, kad Vytautas turi didybės manijos ar perdėto savęs vertinimo požymių. – Privalo žmogus vertinti save, savo darbą – tai natūralu.

– Tu apie viską turi savo nuomonę ir man tai patinka. Iš kur tiek supratimo apie muziką? Aš tai draugavau su pianiste, domėjausi tuo metu muzika, kai kas liko atmintyje... Gal tu draugavai su kokiu kompozitoriumi?

– Ne. Man norėjosi suvokti, kodėl klasikinė muzika vertinama, jos klausytojai tartum aukštesnio lygio žmonės, tikri inteligentai. Pabandžiau nueiti į simfoninį koncertą – nepatiko. Gal tokie kūriniai pasitaikė, nežinau. Tada pradėjau klausytis paprastesnių, trumpesnių kūrinių: Šopeno, Vivaldžio, to paties Bethoveno, paskaičiau literatūros apie juos. Supratau – į klasikinę muziką reikia eiti pamažu, pripratinant save, prisijaukinant ją, palengva įgyjant suvokimą, lavinant jauseną, klausą. Dabar jau turiu mėgstamų simfonijų, na, o operą – tiesiog dievinu. Muzika leidžia patirti tokių pojūčių, kurie neįmanomi be jos: tai palaima ir kančia, apnuogintas, skaudus nervas ir svaigulys, dvasios pakylėjimas ir sukrėtimas vienu metu, tai padeda geriau suvokti save ir gyvenimą, gal net daro žmogų geresnį, tauresnį, atgaivina jo sielą, leidžia pailsėti...

Lyg prisiminusi, paklausė:

– Ar Bethoveno „Elizai“ tau primena Sonatą, todėl nenorėjai jos klausytis kartu su manim?

– Nežinau, – Vytautas nenorėjo meluoti. – Mane muzika kartais veikia neprognozuojamai. O gal yra muzika, kurios reikia klausytis vienam.

– Tai Sonata visą laiką stovės tarp mūsų?

Ji žiūrėjo į jį, nenuleisdama įdėmių akių, tarsi norėdama ne tik išgirsti, bet anksčiau, nei išgirs, jau perprasti jo mintis – toks keistas jausmas apėmė Vytautą. Nesumeluotų, net jei labai norėtų...

– O, ne!.. Tu ne taip supratai. Bet man labai svarbus tavo noras, kad tarp mūsų nestovėtų kita moteris. Drąsiai, tvirtai, nepakeičiamai atsakau – nėra ir nebus tarp mūsų kitos moters. Aš atgimiau tavo rankose – nebijau tai pripažinti ir esu be galo dėkingas tau. Aš vos nebuvau tapęs elektronine skaičiavimo mašina. Niekingai mažai nuo jos besiskyriau. Nebeskaičiau grožinės literatūros, nėjau į teatrą, koncertą, dailės parodą. Bijojau patekti į draugiją, kurioje kalbama apie meną, dvasinius dalykus... Buvau paskendęs tarp savo kibernetinių schemų ir pats vos netapau viena jų... Turėjau studentų pirmakursių grupę ir visiškai jais nesidomėjau. Man žmonės buvo tapę tik įrankiu įgyvendinti planus. Kai negyveni visaverčio gyvenimo pats, pradeda atrodyti, kad ir kiti tokie turėtų būti.

– Tu labai hiperbolizuoji, Vytai. Nors, ko gero, mokslas turbūt reikalauja viso žmogaus. Paskaityk mokslininkų biografijas – jie savo laimę rado tik tyrimuose, eksperimentuose, retas – šeimoje. Aš nenoriu, kad tu būtum mokslininkas teoretikas. Manau, kad tu eini teisingu keliu, jungi mokslą ir praktiką.

– Teisingu keliu aš einu nuo tos dienos, kai vėl sutikau tave. Aš supratau, kad turiu būti visavertis draugas, būdamas su tavimi turiu užmiršti savo darbą, bet kokias su juo susijusias problemas, reikalus. Ir, atrodo, pavyksta. Dabar ir darbe santykiai su kolektyvu normalizavosi. Pradėjau domėtis žmonėmis ne tik kaip darbuotojais ir sužinojau apie juos daug įdomaus. Pasirodo, vienas lanko plaukimo treniruotes, kitas šoka pramoginius šokius, trečias – žaidžia krepšinį. Turiu į ką lygiuotis. Buriu kolektyvą, nebe grupę darbuotojų. O dirba jie neblogai – dauguma nekeistų savo darbo į jokį kitą, nors atlyginimai nėra labai dideli, gamyboje galima uždirbti gerokai daugiau. Mūsų „dėžutėje“ dirba tie, kurie nemėgsta rutinos, monotonijos, nori kurti, eksperimentuoti.

Patylėjęs pridūrė:

– Danguole, aš su tavimi iki galo nuoširdus. Nežinau, ar gerai visą laiką pabrėžti tavo vaidmenį mano gyvenime, kalbėti ir kalbėti, kokia tu man brangi. Gal aš negerai darau, gal nežinau žaidimo taisyklių. Kaip bus, taip bus. Jei gali, mylėk mane tokį – atvirą, pažeidžiamą, gal net vaikišką.

– Vaikuti, tu mano vaikuti... – ji paglostė Vytauto plaukus. – Tu net nežinai, koks esi tvirtas. Tikras žemaitis. Mūsų santykiai – ne žaidimas, gali būti tikras. Jei pralaimėsim, tai abu. Mes tikrai vienoje komandoje. – Danguolė žvelgė jam tiesiai į akis, o jos akyse buvo tiek švelnumo, atjautimo, supratingumo ir, kaip visada, įtaigos – jis negalėjo netikėti.

Vytautas žiūrėdavo į Danguolės lūpas ir jos niekad jam neatsibosdavo. Visuomet, kai ji kalbėdavo, jis žiūrėdavo į jas, žaismingas, besikeičiančias ir visad be galo traukiančias prie savęs. „Jeigu apkursčiau, suprasčiau ją vien iš lūpų judesių“, – netikėtai pagalvojo jis ir išsigando. Nors jos lūpos buvo nuostabios, bet tai, kas sklido iš jų, buvo svarbiau.

„Nebegirdėti jos balso?“ – jis net krūptelėjo. To nepakartojamo balso, kurio neturėjo jokia kita moteris, – sodraus ir švelnaus, kaip elektronikas galėjo pasakyti, – moduliuoto, todėl muzikalaus, psichologas pasakytų – įtaigaus. „Tie, kurie turi galimybę matyti vien jos išorinį grožį, gali susidaryti tik paviršutinišką nuomonę. Netgi nuostabus balsas dar ne viskas, svarbiausia – ji puiki pašnekovė, nepaprastai imli, jos žinios visapusiškos. Bet juk ir tai ne svarbiausia... Kas dar, ką taip sunku nusakyti? Šiluma, sklindanti nuo jos, dėmesys, tie netikėti prisilietimai...

Akys! Jos akys net hipnotizuoja: jos gali būti skvarbios ir švelnios, kviečiančios artyn ir svaiginančios, tamsėjančios iki begalinio juodumo ir su juoko kibirkštėlėmis... Panorės – žvilgsniu pervers kiaurai, panorės – švelniai paglamonės. Jos grožis subtilus, nerėksmingas: natūralūs, neišpešioti, vešlūs, nedažyti, bet ne per blyškūs antakiai, švelnūs, kai palieti juos lūpomis... Blakstienos ilgos, gal ir padažytos, bet juk niekada nemačiau jos tai darant; gal ir natūralios, kaip ji visa – nemėgstanti dirbtinai pabrėžti savo grožio.“ Tokios mintys neturėjo pabaigos, bet vis tiek Vytautas nebūtų atsakęs į klausimą, kodėl myli ją. Ji buvo optimali visuma. Tai jis siekė įgyvendinti savo „Pozitrone“ ir gailėjosi, kad negali jo pavadinti mylimos moters vardu – „Danguolė“ – Maskva nesupras.

Nelabai suprato ir Danguolės vyro viršininkas – pirmasis miesto komiteto sekretorius, kai nebe pirmos jaunystės, kiek praplikęs skyriaus vedėjas tuokėsi su ja. Dalyvavo vestuvėse ir po to per šventes ar kitokius susiėjimus vis nužvelgdavo: „Tokia nederamai graži žmona netinka atsakingam partiniam darbuotojui...“, bet niekad balsu to neištarė, nes žinojo, kur ji dirba. Kreipdavo mintį kita linkme: tokią žmoną turėdamas vyras nuotykių neieškos, sau, taigi ir darbovietei gėdos nepadarys...

Kartais Vytautas susimąstydavo apie tai, iš kur joje tiek elegancijos, gerų manierų, subtilaus skonio – juk ne iš kokių aristokratų giminės ji, mergaitė iš kaimo, užaugusi internate, net stacionaro studente buvusi tik porą metų. Įgimta tai? Be abejo, savišvieta... O kas daugiau?

Daugiau buvo tai, ko jis nežinojo – aukštoji KGB mokykla Maskvoje, rengusi naujos kartos žvalgus ir operatyvinius darbuotojus. Danguolės specializacija buvo darbas su inteligentija. Ji sėkmingai mokėsi neakivaizdinio skyriaus paskutiniame kurse.
Vytautui ji skyrė beveik visą laisvalaikį, tik jis to nenujautė ir vis jam buvo maža...

Vygandas Ostrauskis. R.Čergelienės nuotr.
Vygandas Ostrauskis. R.Čergelienės nuotr.

Trisdešimt devintas skyrius

Ta diena atėjo, nes ji turėjo ateiti. Tik atėjo anksčiau, negu Vytautas tikėjosi. Dar neįvykus darbų gynimui Visuomeninių mokslų akademijoje, absolventus imta skirstyti į darbovietes. Taip turėjo būti, tokia nukreipimų išdavimo tvarka, bet Vytautas to nežinojo, kai skaičiavo, kiek liko laimės dienų su Danguole. Nesvarbu, kas gins disertaciją, kas ne, – visi gaus akademijos baigimo diplomus, nes valstybiniai egzaminai išlaikyti. Respublikos, sąjunginės ministerijos atsiuntė savo pageidavimus dėl absolventų.

– Vytai, aš turėsiu išvažiuoti dirbti į užsienį, – vieną kartą pasakė Danguolė.

Ji ir pati nežinojo, kuri institucija taip nusprendė – KGB ar TSKP CK, o gal abi kartu. Jie abu su vyru dirbs ambasadoje Londone (tai, kad jos pareigos bus tik priedanga, Vytautui, aišku, ji nesakė).

– Taip sutapo – aš, anglų kalbos specialistė, galiu ne tik lydėti vyrą į užsienį, bet ir gauti darbą.

– O duktė? Kaip ji mokysis?

– Prie ambasados yra mokykla, tiesa, joje dėstoma rusų kalba. Nežinau dar – gal ji liks Lietuvoje su mano mama. Ambasadoje ilgai nedirbama, dveji treji metai...

– Dveji treji... – pakartojo Vytautas. Pakartojo mašinaliai, ne dėl to – daug tai ar mažai. Jis buvo pritrenktas. Danguolė tai matė.

– O mūsų ateitis?.. Gal dabar ir yra tas momentas, kai galima viską išspręsti? Lik su dukra Lietuvoje.

– Tai neįmanoma, Vytai. Aš privalau vykti. Taip nusprendė partijos centro komitetas. Juk aš partijos narė, tu niekad nesidomėjai tuo, Vytai...

– Koks man skirtumas?! Aš myliu tave, žmogų, o ne profesiją, pareigas, partiškumą...

– Todėl tu man ir brangus.

Jie sėdėjo ir tylėjo. Pirmą kartą taip. Vytautas suvokė, kad tai pabaigos pradžia; suvokė ir protu, ir širdimi – tai baisiausia. Jis tiesiog jautė, kuo gyvena Danguolė – ji jau buvo ne čia, ne su juo, o ten, toli... Kaip anąkart Sonata. Tik Danguolė bus gerokai toliau – net norėdamas nenuskrisi.

– Vytai, jei mano gyvenime įvyks kokių pokyčių, atsiras menkiausia galimybė atvykti pas tave – aš tai padarysiu. Nieko brangesnio už tave, išskyrus dukrą, man pasaulyje nėra ir nebus... Aš ne maža mergaitė, žinau, ką kalbu. Tu nuostabus žmogus, bent su manim, nesvarbu, kaip su kitais. Aš tikiu, kad ir kasdieniame banaliame gyvenime mes suderintume charakterius, nes kai myli, gali daug kur nusileisti, daug ko atsisakyti. Aš nesu lepūnėlė. Daug patyriau vargo, skriaudų – tu žinai. Aš nelaidoju mūsų ateities – tiesiog atėjo išbandymų metas; gal atėjo laikas sumokėti už patirtą laimę, – Danguolė kalbėjo nuoširdžiai.

Ji daug galvojo apie jų ateitį. Įvertino tai, kad jie visą laiką, tuos pusantrų metų, buvo šventėje, ne kasdienybėje. Taip, buityje būtų sunkiau: juk grįžtų abu pavargę iš darbo, kartais suirzę, juk tektų ir susirgti – daug ko nemalonaus, neįdomaus, bet neišvengiamo būna realiame gyvenime. Vytautas užsispyręs, atsidavęs darbui – su tokiais vyrais nėra lengva šeimoje. Bet jis nepiktnaudžiavo alkoholiu, buvo stiprus, sveikas ir, svarbiausia, – be proto mylėjo ją; ji tai jautė ir tai buvo tiesa. Ne, ji tikrai nebijotų pradėti naują gyvenimą su juo. Duktė... Čia jau kas kita.

Ji neįsivaizdavo, kaip galėtų susiklostyti santykiai tarp dukters ir Vyto. Vargu ar būtų paprasta. Vytas neturėjo nei brolių, nei seserų, nebuvo pratęs bendrauti su vaikais. Tėvas dukrą lepino, mylėjo; ir ne todėl, kad žinojo – tai bus vienintelis jų vaikas (Danguolė buvo pasakiusi tvirtai ir aiškiai); jis apskritai buvo geras žmogus, daug metų dirbęs su pionieriais, po to komjaunimo organizacijoje, pirmoji jo profesija buvo pedagogas. Jis galėjo atsisakyti Danguolės, bet dukters – niekada. Šis mazgas buvo neatrišamas ir nenukertamas.

Danguolė žinojo, tik nesakė Vytautui, kad taps laisva tik tada, kai dukra baigs mokyklą, bus studentė. Ji mylėjo Vytautą, mylėjo taip, kaip mylima pirmą kartą, nes nebuvo mylėjusi anksčiau, – tai ji greit suprato po jų pažinties atnaujinimo. Bandymas patirti tikrą meilę tapo giliu, vis stiprėjančiu jausmu. Ši, gal net beviltiška meilė buvo jai būtina ir ji leidosi nešama pasroviui tiek, kiek galėjo. Racionalusis pradas sustabdydavo nuo neprotingų poelgių. Sustabdydavo, nes ji žinojo, kad negali kvailai prarasti to jų ryšio, kuris padėjo išgyventi, atgauti jėgas, galų gale – pasijusti mylinčia moterimi.

Moteris yra laiminga ne tada, kada ją myli, o tada, kai ji myli, – tik dabar ji suprato tą tiesą. Gal vėlai, bet tikėjo, – ne per vėlai. Ji ir iki susitikimo su Vytautu dažnai pagalvodavo, kad paskubėjo ištekėti, nėra iki galo laiminga, kad jai trūksta kažko, o ko – tada dar nebūtų galėjusi pasakyti, nes buvo tik vidinis nerimas, kylantis ir atslūgstantis nepasitenkinimas rutininiu gyvenimu. Dalį tuštumos užpildė darbas, mokslas neakivaizdiniu būdu, karjera – užimtumas buvo didelis ir ji džiaugėsi bent galėdama skirti pakankamai laiko dukrai.

Paskui, kai jie gavo didelį keturių kambarių butą ir atsivežė mamą, buitis palengvėjo. Gal tada, kai baigė institutą, paaugo duktė, namus tvarkė mama ir atsirado tas keistas jausmas, kad ne viskas gerai jai su vyru. Kai sunku, nebūna pašalinių minčių, laiko savianalizei – gyventi paprasčiau. O gal tam atėjo laikas – ji subrendo, pradėjo į viską žiūrėti kitomis akimis?

Kuo ją patraukė Vytas tą tolimą vakarą po brolio „teismo“? Jai nebuvo naujiena, kad vyrai ja susižavi, beria komplimentus, siekia artumo. Vytas tą vakarą buvo fantastiškas – slapti, drovūs žvilgsniai ir studentiškas humoras, jo virpėjimas šokant su ja ir pabrėžtinas atsipalaidavimas užstalėje – tokie kontrastai negalėjo nejaudinti. Net jo girtumas buvo ypatingas, ne kaip visų.

Danguolė pajuto, kad prieš ją tyras, nesugadintas jaunuolis, aukštas, stambokas, bet vaikiškomis akimis, įsimylėjęs ją iš pirmo žvilgsnio, ir neatsispyrė pagundai... Jo nedrąsios glamonės, neįtikėtinas nesuvaidintas švelnumas, pagarba jai ir noras, kad jai būtų gera – visa tai paliko didelį įspūdį, jaudino, bet ji suprato, kad turi išvykti neatsisveikinusi – taip bus geriau jiems abiem, nes pajuto širdyje tai, ko niekad nebuvo jautusi, – nepaprastą švelnumą jam, norą, kad tai, kas įvyko, kartotųsi ir tęstųsi be galo...

Ji pabėgo, ne nuo jo – bėgo nuo savęs. Būdama fatalistė, ji įtikino save, kad, jei lemta jiems dar susitikti, tai turi įvykti natūraliai, be jos pastangų. Jei ne – tai ne... Ir tą profesoriaus jubiliejaus vakarą ji nepriėjo prie Vytauto, net nepabandė žvilgsniu atkreipti dėmesį, priešingai, skubėjo namo, bet kai jis ją pasivijo ir ištarė tuos žodžius apie meilę (ji suprato, kad jie išnešioti širdyje ir sakomi todėl, kad jis nepaprastai nori ją sulaikyti ir nežino, kaip tai padaryti), suvokė – tai lemtis...

Ji nemėgo plepių ir donžuaniškų vyrų; labai greit suprato – Vytas ne toks. Jis ne iš tų vyrų, kuriems reikia pasidalinti įspūdžiais; ne iš tų, kuriems bendravimas su puikiausia moterimi nesuteikia pilnatvės, kol niekas apie tai nežino. Ne visi moka džiaugtis savyje. Vytas mokėjo, ji neįžvelgė jame jokių egoistinių paskatų. Neapsiriko.

Vytautas daug ko nežinojo apie ją, bet tai neslėgė jos. Ji matė, kad jo nedomina niekas jos gyvenime, išskyrus ją pačią. Ji galėjo dirbti bet kuo – jis vis tiek būtų ją mylėjęs. Tad kam apsunkinti jį papildoma informacija?

Danguolę jaudino, kad Vytautas ją dievina; niekas nematė jos tokiomis akimis kaip Vytautas ir negirdėjo jos tokiomis ausimis kaip Vytautas. Ji žinojo, kad nėra tokia, kokią jis ją regi, bet stengėsi priartėti prie to idealo, kurį Vytautas susikūrė, nors dažnai susimąstydavo ir apie pasekmes. O jos galėjo būti dvejopos: Vytauto nusivylimas, kad vis dėlto jis per daug ją idealizavo, ar jo skaudi reakcija, jei tektų išsiskirti, kai jų jausmai apogėjuje. Rodės, tai labai labai toli. Deja...

Kita moteris jos vietoje būtų lengviau atsidususi: kokia natūrali pabaiga; nebuvo vyro – buvo meilužis; vyras sugrįžta, šeima išvyksta – nebebus jokių pagundų, jokio dvilypumo. Nebebus baimės, kad melu grįsti santykiai pamažu sugrauš tuos saitus, kuriais jie, rodės, taip tvirtai buvo surišti tuos beveik dvejus metus. Ir, aišku, nebus baimės, kad vyras, jiems toliau susitikinėjant, sužinos apie tai...

Ne, ji lengviau neatsiduso, sužinojusi apie būsimą išsiskyrimą, nes nebuvo baimės, kad jų saitams kada nors gali pakenkti tas dvilypis elgesys; ryšys ne silpnėjo, o stiprėjo ir – svarbiausia – tai buvo vienodai stiprus fizinis ir dvasinis ryšys, ne taip dažnai pasitaikantis meilužių santykiuose. Ji niekada nemanė, kad Vytautas reikalingas tik todėl, kad šalimais nėra vyro; neleido sau taip manyti, nes būtų pradėjusi negerbti savęs. Vytautas turėjo tapti jos teisėtu vyru; gal negreit, bet – būtinai. Kad gali sužinoti sutuoktinis, ji nebijojo, tik nenorėjo jo skaudinti. Jos jis neatsisakys, gal pradės daugiau gerti, bet liks kultūringas ir atidus šeimai – neabejojo.

„Tai ne atsisveikinimas – tai netektis“, – Vytautas didžiulėmis valios pastangomis slopino tą mintį; pagaliau pavyko. Liko kartėlis – net ir tie paskutiniai mėnesiai pagal jo skaičiuotę, kai jie dar turėjo džiaugtis vienas kitu, atimami; kvaili dabar atrodė ir jo nuogąstavimai, kai mąstydavo, kaip jie susitikinės, kai grįš vyras – tiesiog nuostabu būtų, kad ji liktų čia Kaune, nors ir su vyru...

Tenka išvykti trims mėnesiams į kursus rengtis darbui užsienyje – Danguolė sakė jam tiesą, tik nepaminėjo, kad tai KGB kursai.
Jis pats nustebo, kad nenori mylėtis su ja; gal paskutinį kartą. Negalima mylėtis iš nevilties. Tai buvo pirmas kartas, kai ji buvo šalia, o jis negeidė jos. Keista, bet ne laikas savianalizei...
– Pabūkim taip, ilgai ilgai... – Vytautas stipriai apglėbė ją, prispaudė prie savęs, ji padėjo jam galvą ant peties ir sėdėjo jie tol, kol sutemo. Prabėgo vaizdiniais tie pusantrų metų, iki ašarų atmintini, nuostabūs, nepakartojami...

Danguolė mąstė apie Vytauto ateitį be jos. Ji jau žinojo, kad yra viskas jo gyvenime – niekad niekas neateidavo pas jį, jei ir skambindavo – tik darbo reikalais. Vytautas neturėjo draugų, Kaune nebuvo giminių ir išvis jis jų mažai turėjo. Kaip bus dabar, kai neliks jos? Kas užpildys tą tuštumą? Ką jis darys, kai ilgesys taps nebepakeliamas? Ji neabejojo, kad jis greit neieškos moters, bet gyvenimas tęsiasi, žmogus negali ilgai būti vienas.

– Vytai, tau reikia hobio, – tarė ji.

– Nesupratau, – lyg iš miego atsibudo jis.

– Tau reikia kokio mėgstamo užsiėmimo, kol manęs nebus.

– Pralinksminai, – nusijuokė Vytautas. – Gal pašto ženklus pradėti rinkti?

– Nebūtinai pašto ženklus... Yra įvairių vyriškų pomėgių – medžioklė, žvejyba...

– Kortos, moterys, gėrimai... – pratęsė jos mintį Vytautas.
Ir susimąstė. Jis jau buvo įpratęs įsiklausyti į jos nuomonę. Taip, atsiras tuštuma. Reikės kažkuo kažkaip ją užpildyti. Žvejyba... Jis prisiminė, kaip jį dar visai mažą tėvas imdavo į žvejybą. Tai būdavo nuostabi iškyla – keldavosi anksti, dar tamsoje, ilgai ilgai eidavo iki geležinkelio, po to palei geležinkelį dar toliau – iki tilto per Ventą. Pravažiuodavo traukiniai, jie pasitraukdavo nuo sankasos ir vėl eidavo bėgiais, kol pasirodydavo geležinis tiltas su apsaugos bokšteliu. Tiltas buvo saugomas; nepriėjus jo, reikėdavo sukti į kairę ir atsiverdavo upė – dažniausiai rūke, kuris saulei kylant jau sklaidydavosi, atrodė, upė garuoja...

Šalta rytmečio rasa geldavo kojas; vėliau suprato – kuo rytmetį gausiau rasos, tuo dieną saulė greičiau išrengs. Ieškodavo lazdyno su ilgomis, tiesiomis šakomis ir ruošdavo iš jų meškerykočius. O tada pakrante žvejodami grįždavo atgal; visą dieną, iki vakaro, – kol pasiekdavo Stulpino malūną, kur plentas į miestą. Koks skanus būdavo mamos suteptas sumuštinis, naminė gira iš butelio!

Prieš eidami namo išsimaudydavo vis toje pačioje upės įlankoje, priskindavo mamai baltųjų vandens lelijų, pailsėdavo – iki namų dar geri trys kilometrai. Grįždavo pavargę, tėvas sakydavo, kad jie sukorė netoli dvidešimties kilometrų, mama negalėjo suprasti, kad dėl keliolikos žuveliokų verta tiek vargti, bet žuvienę virdavo – kitą dieną, nes grįžęs Vytukas krisdavo į lovą kaip negyvas, o rytą atsikeldavo saulei jau aukštai pakilus. Ir imdavo laukti kitos išvykos, naujų nuotykių.

Prisiminus tėvą, susopo širdį. Vėl skaudžiai pajuto, koks tėvas buvo svarbus jam tada ir net dabar – mažakalbis, mokantis barti akimis ir tylėdamas; nedaug kas turėjo tokį tėvą.

Vytautas ilgai galvojo, ar sakyti Danguolei, ar ne – tai buvo ne tik labai asmeniška ir susiję ne tik su juo; tai, kuo jis dar nebuvo pasidalinęs su ja; vis atrodė – dar anksti. Šiandien buvo nebe anksti.

– Aš tau niekad nepasakojau, kaip mirė mano tėvas, – tarė jis.
Danguolė nustebusi pažvelgė į jį – argi šiandien tai taip svarbu?
Vytautas kalbėjo toliau, nes nusprendė tai pasakyti.

– Jis mirė labai sunkiai, skausmingai. Aš buvau devintos klasės moksleivis, bet puikiai tai supratau, tačiau nieko negalėjau padėti ir niekas negalėjo padėti – vėžys. Jis nenorėjo mirti ligoninėje, bet paskui labai gailėjosi, kad taip pasirinko, – į ligoninę jo nebeguldė, o jis nenorėjo, kad mes matytume jo kančias. Ne tik tai... Jis kentėjo dar labiau, nes matė, kaip vargsta, ištisomis paromis nemiega mama... Vieną kartą, kai mama prisnūdo, jis pasikvietė mane ir pasakė: „Vytuk, duok kokių nors vaistų, kad greičiau mirčiau. Aš nebegaliu tempti paskui save mamą. Ji neatlaikys, jei aš ją varginsiu dar kelias savaites... Ji nemiega, nevalgo, bus blogai... Ji turi gyventi, nes aš labai myliu ją... Aš nenoriu pasikarti, kad neužtraukčiau negarbės jums... Aš iškentėsiu, bet mama neatlaikys... Vytuk, būk geras, daryk ką nors...“

Vytauto akyse pasirodė ašaros. Jis nesigėdijo, tęsė toliau.

– Aš nuėjau pas gydytoją ir viską papasakojau... Gydytojas pasakė, kad neturi teisės pagreitinti mirties. Paskui, pagalvojęs, išrašė kažkokių labai stiprių analgetikų, prisimenu, net vaistinėje nedavė daugiau kaip dešimt tų tablečių, turėjau vis atnešti naują receptą. Tėvui palengvėjo, po savaitės jis mirė... Aš pasakoju tau ne todėl, kad noriu prisipažinti, jog savo tėvui būčiau davęs mirtį spartinančių vaistų, ne – tąsyk aš supratau, kad stipri, altruistinė meilė buvo ne knygose, ne kino filmuose, o visai šalia, tik aš to nesuvokiau... Iki paskutinės sekundės jie mylėjo vienas kitą – du paprasti žmonės...

Pasakodamas Danguolei apie tėvą, suvokė ir baltųjų lelijų prasmę, kodėl tėvas vis primindavo, kad reikia jų priskinti. Kartais Vytautas pamiršdavo ar pavargęs nelabai norėdavo plaukti iki jų – vandens, kur jos augo, buvo virš jo pečių. Ir motinos giedrą žvilgsnį, šypseną dabar prisiminė, kai ji merkdavo tas lelijas į vazą. Per mažas tada buvo...

– Vytai, tie vaistai nepagreitino mirties, jie tik leido lengviau numirti. Aš supratau, ką tu norėjai pasakyti, – tu vertas tokios meilės ir tu ją turėsi. Labai nelengva moterims su vyrais iš tokios šeimos... Todėl ir nebijau tave palikti. – Danguolė padarė pauzę, nes nenorėjo tiesiai pasakyti, kad jis neras tinkamos moters. – Todėl ir noriu būti su tavim, nes žinau – jei man bus sunku, tu neapleisi manęs iki paskutinės sekundės. Paradoksalu – palieku ir noriu būti kartu.

Jie vėl ilgai tylėjo.

Paskui Vytautas atsistojo, surado atsarginį buto raktą ir padavė jai.

– Imk. Tu gali bet kada grįžti čia. Aš sakau „bet kada“, nes čia niekad nebus kitos moters. Galiu būti komandiruotėje, kursuose, nežinau kur – drąsiai eik į vidų. Čia viskas tavo...

– Vytai... – ji nerado žodžių.

– Nežinau, gal mamą parsivešiu kada nors, – tęsė Vytautas. – Ir lauksiu tavęs.

Ji suprato, kad jis lauks. Nors ir visą gyvenimą.
Toks Vytautas buvo vertas jos. Tokį jį mylėjo. Ji neapsiriko pasirinkdama jį, kai trūko šilumos, kai visų pažįstamų vyrų meilikavimai buvo tapę atgrasūs, o meilės troškimas nebepakeliamas. Bet kartu pasirinko ir išsiskyrimo skausmą... O tie laimės metai – ar jie neverti bet kokio skausmo? Tie metai – geriausia, kas iki šiol buvo gyvenime, tik prabėgo per greit...

– Būkime dėkingi likimui už tai, ką jis skyrė mums. Tada būsime verti dar vienos dovanos. Kai yra ko tikėtis, nesunku bus ir laukti. Iki, Vytai. Matai, aš neverkiu. Verkia tie, kurie netiki, kad susitiks. Aš tikiu.

Ji stengėsi nesijaudinti, nenorėjo, kad šis susitikimas baigtųsi melodrama, bet balso tembras ją išdavė. Vytautas pajuto tai – jai reikėjo milžiniškų valios pastangų susitvardyti, bet ji tai padarė; galbūt dėl jo.

– Nereikia, kad mūsų bučiniai taptų nevilties bučiniais, – gal ji prisiminė jų nevykusį atsisveikinimą Minske, todėl greit išėjo. Norėjo, kad Vytautas jos atmintyje liktų mylintis, bet stiprus.
Danguolė buvo nuoširdi, bet, kaip ir visą jų pažinties laikotarpį, ji negalėjo sakyti visos tiesos, nepasakė ir dabar. Vargu ar Vytautui būtų lengviau žinant, kad jai labai pasisekė – ji vyksta su žvalgybine užduotimi ir turės diplomatinio statuso priedangą. Žvalgui – tai svajonė. Toks darbas laikomas lengviausiu, nes įkliuvus gresia tik išsiuntimas iš šalies; diplomato priedanga apsaugo nuo teismo ir bausmės. Kas būna grįžus, jei operacija sužlugdyta, – kitas dalykas.

Kadangi jie niekad nekalbėdavo apie jos darbą, jai nereikėjo vaidinti prieš Vytautą, nors puikiai būtų sugebėjusi. Ir nenorėjo tik vieno – kad jis pamatytų ją tokią, kokia ji yra du kartus per metus, kai nuvyksta prie tėvo kapo: per jo gimtadienį ir žuvimo dieną. Visada važiuodavo viena, net dukters nesiveždavo. Stovėdavo prie kapo sustingusiu veidu, suakmenėjusi ir mintyse vis atsiprašinėdavo tėvo: „Atleisk, dar neradau jų...“ Neverkė, jau seniai nebeverkė, tik nenorėjo, kad artimieji matytų, jaustų ją tokią – pačią tikriausią, atviriausią, skaudžią. Vienintelį kartą atsivežė vyrą ir... išgąsdino, kažkoks keistas jis pasidarė po tos išvykos. Pirmą kartą Danguolė jam pasirodė negraži; lyg mirtis būtų paženklinusi jos veidą.

Dabar, kai laukė ilgas išsiskyrimas su Vytu, ji ne tik protu suvokė – širdimi jautė, kad pareiga jai yra aukščiau visko. Gal tai jos nelaimė, gal tai ir visų, susijusių su ja, žmonių nelaimė... Pirma jos vertybių sąraše buvo ir bus pareiga, po to meilė, tik po to šeima. Galėjo verkti dėl to ar didžiuotis, niekas nepasikeis – visas jos gyvenimas diktavo tokią eilės tvarką.

Vytautas žinojo, kad laiškų nebus. Ir ką jie pakeistų? Danguolė jam leido suprasti, kad visas susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais asmenimis kontroliuojamas, tuo labiau – telefono skambučiai. Jis suprato, kad tik laimingas atsitiktinumas kada nors gal leis susitikti ar bent pasikeisti žinutėmis. Dabar jis buvo kaip muzikos instrumentas su nutrūkusia styga. Kol jos nelieti, gali gyventi, dirbti, net pramogauti, bet jei netyčia prisiliesi prie jos, pajusi tokį skausmą... Sunkiausia būdavo sekmadieniais, kurie dabar buvo be galo ilgi; tada ir prisiminimų daugiau, ir laiko mąstymui; netekties skausmas paaštrėja, tuštuma giliau bedugne atsiveria.

Vėl gelbėjo darbas, darbas, darbas... Pradėjo dėstytojauti instituto vakariniame skyriuje. Kad neapkarstų ir darbas, sugalvojo užsiėmimą – anglų kalbos mokymąsi; tai buvo vienintelis dalykas, kuris leido užsimiršti laisvalaikiu. Jis susirado anglų kalbos mokytoją ir pabandė atnaujinti, po to jau ir pagilinti žinias. Gal teks (ar pasiseks) išvykti į užsienį – tokių stebuklų pasitaikydavo ir tarp mokslininkų – gal pavyktų susitikti su Danguole. Viskas buvo fantastikos lygio, bet norėjosi vilties; net apgaudinėjant save.

Vieną šeštadienio rytą, kaip visada anksti atsibudus, užvaldė toks keistas skausmingo ilgesio jausmas, rodės, širdis neatlaikys. Prisiminė – sapnavo, kad iš ryto (kaip dažnai būdavo) jis neša Danguolei kavą ir pyragaičius į lovą, įeina į miegamąjį, o jos nėra. Nuostaba, baimė ir keistas moteriškas balsas, aidintis nežinia iš kur: „Pamiršk ją...“ Kieno tas balsas – motinos, Sonatos, likimo? Ir jo neišrėkiamas riksmas, lyg trūktų oro, lyg paralyžius būtų apėmęs burną: „Bet aš nenoriu jos pamiršti!..“ Tolumoje išnyra Danguolės veidas, pirmą kartą jis mato ašaras jos akyse; tik veidas – nieko daugiau, skausmingas tarsi madonos veidas. Ašaros krinta be garso, bet jų aidas dunksi į širdį, lyg jos būtų labai sunkios. Išsigando ir atsibudo.

Juk taip neseniai dar viskas būdavo įprasta ir paprasta – po to, kai jis palepindavo ją kava lovoje, ji keldavosi ir ruošdavo priešpiečius (ar pietus – kaip nori, taip vadink). Ji mėgo šeimininkauti jo virtuvėje, jis stengdavosi padėti, bet jo kulinariniai gabumai buvo menki; dažniausiai jį išsiųsdavo į parduotuvę – amžinai ko nors pritrūkdavo. Tas grįžimas iš parduotuvės būdavo ypač malonus – eini namo ir žinai, kad tavęs laukia, butas netuščias... Šilti vakarai žvakių šviesoje, susiglaudus sofoje, siurbčiojant vyną... Naktį prabudus girdėti jos alsavimą...

Dieve, kaip to trūksta dabar! Nors imk ir pasidaryk cibulynės7, o desertui ubagynės8 – tuos mamos sunkiu pokario metu darytus žemaitiškus patiekalus (tuo metu, o ir dabar, nuostabiai skanius) Vytautas mokėjo ruošti ir, kartą nustebinęs Danguolę, buvo prašomas dažnai pagaminti. O jos firminis pusryčių patiekalas buvo paprastas – omletas su voveraitėmis (Vytauto krašte jas gaidkojėmis vadino), pabarstytas smulkiai pjaustytais prieskoninių daržovių lapeliais, – Vytautas net jų pavadinimų nežinojo; na, ir kas – buvo skanu. Tik ne dabar. Tai buvo jų patiekalai, vienam – visai ne tas...

Danguolė dietų nesilaikė, valgė viską ir Vytautą ragino; jis jautė – nori, kad jis skaniai prisišveistų visai savaitei, ką ten savaitei – dažnai ir dviem. Tie penktadienio ar šeštadienio vakarai ir kitos dienos pietūs nebūdavo dažni; bent jau kur kas retesni nei Vytautas norėjo. O dabar – išvis neliko.

Tada, kai reikėdavo laukti savaitę ar dvi, irgi būdavo sunku – magėjo paskambinti ir bent išgirsti jos balsą. Kartais norėjos beprotiškai, bet jis niekad to nedarė, nes negalėjo padaryti, – jis nežinojo jos telefono numerio, netgi adreso, kur ji gyvena, – aukštų partinių darbuotojų telefonų ir adresų miesto telefonų knygoje nebuvo. Tik vienpusis ryšys – visad skambindavo ji. Kai paprašė jos telefono numerio, ji tik nebyliai truputį papurtė galvą ir to užteko – jis suprato, kad prie tos temos grįžti neverta. Tada, kai susitikimų džiaugsmas tirpdydavo nerimą, jis daug kam neteikė reikšmės, o dabar suvokė: jis niekad jos neras, jei ji nepanorės.

Prisiminė, kaip kartą važiavo grybauti. Ne ten, kur visi – Varėnos pusėn, priešingai – Klaipėdos link. Vien tik jai žinomais kaimo keliukais privežė Danguolė prie nedidelio miškelio, kurį ji vadino šileliu. Žemaitijoje šilu vadinami pušynai, čiagi buvo mišrus miškas, nelabai tankus, sausas, malonus vaikštinėti. Pušys augo tik jo viduryje. Sumojo Vytautas – čia jos ne kartą grybauta, nes žengė drąsiai, užtikrintai, daug nesižvalgydama ir nuvedė prie gausios rudmėsių pievelės laukymėje. Vešlūs žolynai buvo pilni grybų, tuoj abu pririnko krepšį.

Išėjus jiems į kitą miškelio pakraštį, netikėtai pašlaitėje, gal tik už puskilometrio, atsivėrė nedidelis miestelis. Dešiniau – graži kalva tarp pamiškės ir daubos, vidury lauko aukštas, plačiašakis medis, didingas savo vienišumu, turbūt ąžuolas, sunku įžiūrėti – toloka. Įstrigo atmintyje: visi medžiai beveik numetę lapus, o jis kupinas gelsvai rudų, rodės, net nesiruošia jų prarasti. Kelios besikertančios gatvelės, vidury bažnyčia, netoliese vinguriuoja upelis, pakraštyje rusvų alytnamių9 kvartalas – kiek tokių gyvenviečių Lietuvoje. Net buvo matyti, kaip artimesniuose kiemuose plaikstosi skalbiniai, sukabinti ant virvių; daug jų – skalbimo diena, tąsyk pagalvojo Vytautas: saulėta, švelnus vėjelis.

Danguolė trumpam stabtelėjo ir Vytautas pastebėjo, kaip pasikeitė jos žvilgsnis, net kelis kartus persimainė – nuo šilto iki stiklinio, sustingusio. Suprato – čia jos vaikystės miestelis; ir kitką suvokė – kažkokia negera paslaptis sieja ją su tuo miesteliu, nereikia judinti praeities. Supratingai patylėjo Vytautas, o Danguolė netrukus nusišypsojo ir nuliuoksėjo lyg paauglė tolyn per šilelį, niro į nedidelių eglaičių tankmę tarsi žaisdama slėpynių, bet greit suūkavo – netoliese būta ir raudonikių. Rado ir kelis baravykus, buvo jie storais kotais, tartum nutukę.

Prisiminimai taip užvaldė jį, kad kilo nenugalimas noras vėl nuvažiuoti ten, susirasti tą bažnytkaimį, kur mažytė bėgiojo Danguolė. Gal ir į šilelį nueitų; kažkuo patrauklus, jaukus išliko atmintyje tas miškelis su trūnijančių lapų – artėjančio rudens kvapu; bet juk neras, kaip ir visko, kas susiję su Danguole. Net neįsivaizduoja, kur tas miestelis, net jei tada ir būtų bandęs įsiminti, vargu ar būtų pavykę – toli nuo autostrados, lyg kirto jie senąjį Žemaičių plentą, o po to – jau keliukų keliukai...

Gera ir rudeniškai gaivu buvo tame miškelyje, net jei grybų vietų nerastų, bent pasivaikščiotų. Ilgai studijavo žemėlapį, dar 1958 m. išleistą, – pirmą didelį Lietuvos žemėlapį, kur, rodės, visi keliukai ir miškeliai pavaizduoti (rado jį nusipirktame senučiuke „Moskvičiuje“) ir vieną šeštadienį išsiruošė. Visą dieną klaidžiojo ir nerado nei miestelio, nei šilelio.

Tikrai būtų atpažinęs tą miestelį – tokių raudonų dvibokščių bažnyčių, aukštai iškilusių virš vienaukščių čerpėmis dengtų namų, tikrai nedaug. Nerado... Suvokė ir kitką – tas didžiulis žemėlapis buvo labai netikslus, nors jame kelių ir keliukų tikrai daug, miškai ir miškeliai, upės ir upeliai nupiešti, bet ne tik netiksliai, dargi klaidinančiai, – kai spausdino žemėlapį, „šaltasis karas“ buvo pačiame įkarštyje, bijota, kad juo nepasinaudotų priešai...

Vienišumas jį veikė kaip alkis. „Aš ne iš tų, kurie džiūsta iš meilės, – karčiai mąstė jis. – Kuo aš vienišesnis, tuo labiau noriu valgyti.“ Ilgesį malšino kramsnojimu. Papilnėjo.

Praėjo pusmetis. Vieną dieną jis aptiko laiškų dėžutėje atviruką. Voke, be laiško. Nustebęs perskaitė: „Ilgiuosi, myliu, D.“ Jis nepajuto, kaip sudrėko akys. Įėjo į kambarį ir ilgai glostė atviruką delnu, norėdamas vėl pajusti tą ypatingą Danguolės rankų šilumą. Pažvelgė į pašto antspaudą – Maskva. Suprato, kad ji išnaudojo progą pasiųsti žinutę, daugiau jis ir negalėjo tikėtis.

Būtų jis gavęs tą atviruką ar ne, Vytautas neabejojo, kad Danguolė dar jo nepamiršo; negali be pėdsako dingti tos stebuklingos dienos, praleistos kartu. Kiek ilgai neišblės prisiminimai – kitas klausimas, į kurį atsakyti galės tik laikas.

Jis buvo dėkingas Danguolei už žinutę – tai buvo didelė emocinė įkrova jam. Tą vakarą vėl sublizgo akys, pasikeitė net veido spalva. Kiek nedaug tereikia žmogui... Ji yra. Toli ir arti vienu metu. Jos dvasia dar sklando kambariuose. Likę jos žvilgsnio lytėti daiktai, pėdų nematomi atspaudai, kvepalų aromatas, rūbų čiužesys, netgi juoko aidas. Kiekvienas telefono skambutis priverčia krūptelti. Naktį atsibundama nuo tariamo rakto krebždesio spynoje: tuoj tuoj atsivers durys ir ji įeis... Sapnai vis dar maišosi su realybe. Ar ilgai?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po šūvių Strasbūre – milžiniškos saugumo pajėgos: yra žuvusių, nukentėjusieji kritinės būklės papildyta 00.30 (291)

Prancūzijoje, Strasbūre po šaudynių netoli miesto kalėdinės mugės mažiausiai vienas asmuo...

„Liverpool“ ir „Tottenham Hotspur“ išplėšė kelialapius į Čempionų lygos aštuntfinalį

UEFA Čempionų lygos šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį vicečempionė...

Visai netoli šaudynių vietos Strasbūre esantis lietuvis žurnalistas: neaišku, ar viskas baigėsi (34)

LRT žurnalistas Adomas Šimkus, esantis Strasbūro centre, visai netoli tos vietos, kur buvo...

Dramatiškame trileryje „Rytas“ tik po pratęsimo įveikė Europos taurės autsaiderius (147)

Vilniaus „Ryto“ (4-5) krepšininkai dramatiškai nutraukė trijų iš eilės pralaimėjimų...

Anglijoje išžagintos ir nužudytos 14-metės byloje – motinos liudijimas: ji kėlė labai daug rūpesčių (151)

14-metės iš Lietuvos, kuri buvo nužudyta Vulverhamptone, Jungtinėje Karalystėje, motina...

Ekspertai įvertino Statkevičiaus ir Janus rietenas: kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas (407)

Pirmadienio vakarą viešai skalbinius džiaustę dizaineriai Juozas Statkevičius ir Julija Janus...

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (186)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Geriausią sezoną Kinijoje žaidžiantis Motiejūnas patyrė traumą (24)

Donatas Motiejūnas šios dienos rungtynėse sužaidė vos 12 minučių, o kaip praneša Kinijos...

Valstybės politika žeidžia studentą: kodėl skatinama būti išlaikytiniu? (24)

Esu paskutinio kurso dieninio skyriaus magistrantas. Prieš kelias dienas netekau darbo. Kaip žinia,...