Reinkarnacija – mitas ar tikrovė? Sugrįžimo į gyvenimą atvejus kruopščiai tiria medicinos mokslų daktas Dr. Jim. B. Tuckeris. Naujausioje knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vakų istorijos“ jis pasakoja vaikų istorijas, po kurių sunku suabejoti reinkarnacijos tikimybe.
© Shutterstock nuotr.

DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“.

Daugelis šeimų Vakaruose atsisako dalyvauti televizijos laidose, nes nenori, kad kiti žmonės sužinotų apie jų vaikus, kurie prisimena ankstesnį gyvenimą. Aš aptariau šią programą su keliomis anksčiau mano tirtų vaikų šeimomis, taigi mums pavyko gauti keleto potencialių laidos dalyvių sutikimą. Vėliau su manimi susisiekė Brenda Goldblat (Brenda Goldblatt), kita „October Films“ prodiuserė.

Ji atsiuntė elektroninį laišką, kuriame rašė turėjusi neįtikėtiną pokalbį telefonu su penkerių metų berniuko vardu Kemeronas motina. Berniukas jau porą metų stebina visus rišliu pasakojimu apie ankstesnį gyvenimą.

Šeima gyveno Glazge, tačiau Kemeronas tvirtino turėjęs kitą motiną Baros saloje. Priklausanti Išorinių Hebridų salynui, salų grupei ties vakariniais Škotijos krantais, Bara – atoki sala, kurioje gyvena kiek daugiau nei 1 000 gyventojų. Berniuko šeima niekada nesilankė šioje saloje ir neturėjo joje jokių giminaičių.

5-etis berniukas iš Glazgo: ką jis prisiminė iš ankstesnio gyvenimo?
© Asmeninio albumo nuotr.

Naktiniu reisu išskridau iš Vašingtono į Londoną, o iš Londono kitu reisu buvau nuskraidintas į Glazgą. Kadangi keliaudamas lėktuvais veik niekada neužmiegu, po kelionės buvau kiek nusikamavęs, tačiau, trumpai pailsėjęs viešbutyje, sulaukiau skambučio iš laidos režisierės Leslės, kuri paklausė, ar esu pasirengęs susitikti su Kemerono šeima. Ir mes išvykome.

Kemeronas gyveno su savo motina ir šešerių metų broliuku Martinu gerai prižiūrimame name. Mes susėdome svetainėje ir pradėjome šnekučiuotis su jo motina vardu Norma. Ji papasakojo, kad Kemeronas prakalbo apie savo šeimą Baros saloje, kai jam sukako dveji su puse, o kai jam sukako treji, jis ėmė nuolat apie ją kalbėti. Berniukas vis sakydavo: „Noriu vykti į Barą pas savo kitą šeimą“, ir jo tonas būdavo ganėtinai griežtas. Apie salą jis kalbėjo daugybę kartų, o lankydamas vaikų darželį – prisimindavo ją kasdien.

Apie šioje saloje gyvenančią savo šeimą jis papasakojo daugybę smulkmenų. Vaikas teigė, kad jo tėvas iš Baros buvo Šeinas Robertsonas (Shane Robertson). Dabar, vertindamas įvykius retrospektyviai, gailiuosi smulkiai neišklausinėjęs, kada ir kokiomis aplinkybėmis Kemeronas pirmą kartą ištarė šį vardą, nes galiausiai ėmiau abejoti šio vardo tikrumu.

Likus mėnesiui iki laidos filmavimo, jos režisierė Leslė man atsiuntė elektroninį laišką, kuriame rašė turėjusi pokalbį su Kemerono dėde, kuris prisiminė, kad vaikas, būdamas maždaug dvejų su puse, savo tėvą iš Baros vadino ne tai Šonu, ne tai Šeinu. Tądien, kai susitikau su Norma, Robertsono vaidmuo šioje istorijoje mums taip pat buvo žinomas, tačiau aš nepaklausiau, kaip ilgai ar kaip dažnai Kemeronas kalbėdavęs apie šį žmogų.

Kad ir kaip būtų, jis aiškiai užsiminė, kad jo tėvas iš Baros, neapsidairęs į šalis, nužengė nuo šaligatvio ant kelio ir čia jį partrenkė bei mirtinai sužalojo automobilis. Kemeronas tvirtino, kad automobilis buvęs žalios ir sidabro spalvų ar žalsvas su sidabriniu atspalviu. Berniukas daug pasakojo ir apie savo motiną iš Baros. Jis teigė ją turėjus ilgus rudus plaukus, kuriuos vėliau nusikirpo trumpai.

Vieną kartą jis pravirko ir pareiškė, kad jo šeima saloje jo išsiilgo. Vaikas norėjo, kad jo mama iš Baros paimtų jį iš darželio, ir pareiškė, kad ji būtinai atvyks jo aplankyti. Jis teigė turįs tris brolius ir tris seseris ir papasakojo, kad jie mėgdavo drauge eiti gaudynių. Kartą Kemeronas pasakė, kad viena jo seserų buvo vardu Lindzė, tačiau vėliau jis šį vardą užmiršo.

Jis daug kalbėjo, ką veikdavęs saloje. Pasakojo, kaip maudydavosi telkšančiuose tarp uolų klanuose ir pramogaudavo su draugais. Šeima turėjo juodą šunį su balta apykakle, ir jis dažnai lakstydavo su juo po erdvius paplūdimius. Taip pat jis papasakojo, jog kartu su savo šeima Baroje vykdavo į įvairias šventes.

Berniukas dažnai kartodavo: „Mes taip darydavome Baroje.“ Kartą jis papasakojo, kad jo namiškiai ir jis pats turėjo tuose namuose seną juodą diskinį telefono aparatą, kuriuo pats daug kartų skambino.

Kemeronas niekada nekalbėjo apie save kaip apie suaugusį žmogų ir save dažniausiai apibūdindavo kaip vaiką, kuris yra šiek tiek vyresnis už jį patį. Jis niekada aiškiai neužsiminė apie savo mirtį. Tačiau tvirtino, kad buvo „prasmegęs“, o vėliau išlindo iš Normos „pilvuko“. Greičiausiai šis „prasmego“ kažkaip buvo susijęs su duobe ir namu, apie kurį jis nuolat pasakodavo.

Jis sakydavo: „Buvau Baroje, o dabar esu čia.“ Kemeronas taip pat pasakodavo, kaip stebėdavęs Baros paplūdimyje besileidžiančius lėktuvus. Jo motina nieko apie tai nebuvo girdėjusi, tačiau, kaip mums pavyko netrukus išsiaiškinti, lėktuvai iš tiesų leidžiasi tame paplūdimyje.

Martinui iki gyvo kaulo įkyrėjo nesibaigiančios brolio kalbos apie salą. Kemeronas sakydavo: „Bara – tai tikra“, tačiau kartą, kai Martinas dėl to pyktelėjo, vaikas pridūrė: „Jeigu nori, kad sakyčiau, jog Bara yra netikra, sakysiu, kad ji yra netikra.“ Dabar jis norėjo, kad žmonės pamatytų, kad Bara yra tikra, ir nenustygo savame kailyje laukdamas artėjančios kelionės.

Tada pasikalbėjau su Kemeronu. Jis buvo stebėtinai kalbus. Dažniausiai būna labai sunku prikalbinti vaikus ką nors papasakoti apie ankstesnį gyvenimą. Vaikai dažniausiai jaučiasi nejaukiai, kai tenka šnekučiuotis su nepažįstamais žmonėmis, be to, daugelis jų turi būti reikiamai nusiteikę, kad galėtų aptarinėti panašius dalykus net ir su savo tėvais.

Kad vaikas išsipasakotų, būtina sukurti ramią ir jaukią atmosferą. Kemeronas nė kiek nesivaržė. Jis daugybę kartų pasakojo apie laikotarpį, praleistą vaikų darželyje Baroje, ir kalbėjo nė kiek nesivaržydamas net ir zirziant į jį nukreiptai filmavimo kamerai.

Jis papasakojo mėgęs bėgioti po apylinkes ir raškyti obuolius. Ir teigė mėgęs žaisti su draugais sode priešais šeimos namą. Taip pat papasakojo apie krabus, kurių pilna knibždėdavo paplūdimyje, ir teigė laikydavęsis nuo jų atokiau, nes bijodavęs jų aštrių žnyplių.

Berniukas papasakojo, kad jo tėvas buvo Šeinas Robertsonas, vyriškis su tamsių, nepaklusniai styrančių plaukų kupeta. Vaikas matė, kaip jo tėvas eina per gatvę ir staiga jį partrenkia automobilis. Tad pasakė, kad tėvą partrenkė ilgas žalsvai mėlynas automobilis, ir ši smulkmena skyrėsi nuo ankstesnio jo tvirtinimo, kad automobilio būta žalsvai sidabrinio.

Kemeronas papasakojo, kad jo šeima gyveno baltame vienaukščiame namelyje, tačiau jo motina tvirtino, kad berniukas anksčiau buvo minėjęs laiptus tame name. Namas buvo šalia paplūdimio, ir jis iš jo esą stebėdavęs, kaip paplūdimyje leidžiasi lėktuvai.

Jis papasakojo turėjęs vikrų ir greitą šunį, kuris buvo juodai baltas ir turėjo pamuštą koją. Taip pat prisiminė rudaplaukį katiną. Ir tvirtino, kad sukrautose už namo dėžėse būta vandens ir žuvų, nors anksčiau niekaip negalėjo prisiminti, kas jose buvo. Taip pat pasakė, jog buvo ketverių, kai iškrito iš lovos ir įkrito į duobę, atvedusią jį pas jo dabartinę motiną.

Kemerono dėdė pabrėžė, kad vaiko pasakojamos istorijos buvo nuoseklios ištisus trejus metus. Kemerono draugo motina teigė, kad berniukas tvirtai tikėjo savo kitos šeimos Baroje egzistavimu ir nuolat apie ją kalbėdavo.

Ji pasakojo, kaip jos sūnus kartą pasakė, kad mirti visai nebaisu, nes iš Kemerono buvo girdėjęs, jog numirę žmonės sugrįžta kitu pavidalu. Tuo metu mes išsiaiškinome, kad vaikas pradėjo pasakoti apie gyvenimą Baros saloje nuo pat mažumės. Ir tai jau nebuvo panašu į mažo berniuko pramanus.

Prisiminimai apie salą buvo tvirtai įsišakniję Kemerono galvoje. Jis itin jausmingai pasakodavo apie ten gyvenusią jo šeimą, pateikdamas gausybę smulkmenų. Kai kurių smulkmenų jo motina nežinojo. Net jei Kemeronas ir būtų gavęs tam tikros informacijos apie Barą, pasakoti apie šią salą kaip apie ankstesnio gyvenimo vietą būtų gan keista, tačiau, kiek Normai buvo žinoma, berniukas nebuvo gavęs jokios informacijos.

Kitą dieną visa mūsų grupė išvyko į Barą. Mes išskridome komerciniu reisu su mažyčiu kompanijos „British Airways“ lėktuvėliu ir, savaime aišku, nusileidome paplūdimyje, kuris atstojo oro uosto kilimo ir tūpimo taką. Salos oro uostas, ko gero, vienintelis toks pasaulyje, kur reguliariems skrydžiams vietoje kilimo ir tūpimo tako naudojamas paplūdimio ruožas.

Kemeronas, lipdamas iš lėktuvo, burbtelėjo broliui: „Ar dabar matai, kad sakiau tiesą?“ Mums einant iš paplūdimio į oro uosto pastatą, berniukas švytėjo iš džiaugsmo ir teigė, jog labai džiaugiasi sugrįžęs namo. Oro uostas buvo toks mažas, kad jame, nors jau buvo praėję metai po Rugsėjo 11-osios tragedijos, net nebuvo įrengti metalo detektoriai. Kai atvykome į oro uostą grįžtamajam skrydžiui, personalas patikrino mūsų mantą apčiupinėdamas ją rankomis.

Kita diena buvo žymiai turiningesnė. Aš ir Norma nuvykome į salos paveldo centrą, kuriame susitikome su istoriku Kalamu Makneilu (Calum MacNeil). Ėmiau klausinėti jo apie eismo įvykius, per kuriuos būtų žuvęs pėsčiasis taip, kaip buvo nupasakojęs Kemeronas. Kalamas pareiškė galįs papasakoti apie visus neįprastos mirties atvejus saloje, pavyzdžiui, paskendimus nuo pat XIX a. pradžios, kurie saloje vis dar buvo prisimenami.

Vieną vyriškį praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje suvažinėjo autobusas, tačiau nė vienas žmogus nežuvo taip, kaip, anot Kemerono, žuvo jo tėvas. Kurį laiką stengiausi neprasitarti apie Robertsoną ir pažiūrėti, ar jo nepaminės pats Kalamas. Netrukus sužinojau, kad televizininkai šnekučiavosi su juo dar iki mums susitinkant, kai buvo atvykę pasižvalgyti po salą, ir Kalamas jau žinojo, kad mes ieškome tokio Šeino Robertsono.

Tai, ką papasakojo Kalamas apie jam žinomą Robertsoną, vilčių nesuteikė. Jis pareiškė, kad Robertsono pavardę turintys žmonės saloje pasirodydavo atsitiktinai ir tik trumpam. Vienas Robertsonas buvo pasirodęs saloje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tuomet saloje gyveno Robertsonų šeima, tačiau šeimos vyras buvo atvykęs iš kitur.

O toks Šeinas Robertsonas saloje iš viso nebuvo pasirodęs. Kalbėdamas apie kitas Kemerono pasakojimo detales, Kalamas pasakė, kad stebėti į paplūdimį besileidžiančius lėktuvus galima tik šiaurinėje salos dalyje, kurios, kaip ir pietinės dalies, Kalamas gerai nežinojo. Jis taip pat pridūrė, kad vonios kambariai namuose pasirodė tik apie šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir tapo įprastais tik septintajame to paties amžiaus dešimtmetyje.

Anot jo, namo su keliais vonios kambariais, apie kurį pasakodavo Kemeronas, tuomet iš viso negalėję būti. Taip pat jis pridūrė, kad jam augant telefonų buvo galima rasti tik retame name ir jie tapo kiek labiau įprasti tik septintajame dešimtmetyje. Tuomet buvo gaminami tik diskiniai telefonai, tokie, kaip apibūdino berniukas.

Kalamas pasakė, kad maudymasis duburiuose tarp uolų po potvynių tuomet buvo labai paplitęs. Vaiko istorija apie Barą buvo visai įtikima, išskyrus vieną faktą – saloje niekada negyveno šeima, kuri būtų atitikusi jo pateiktą apibūdinimą.

Kalamas užsiminė, kad saloje gyvenę vyrai, kurių vardas buvo Džonas, dažnai būdavo vadinami Šoniu, ypač tada, jeigu šeimoje būdavo daugiau nei vienas Džonas.

„Šonis“ skambėjo gan panašiai kaip „Šeinas“, ir tai suteikė mums tam tikrą galimybę, tačiau kitos Kemerono paminėtos smulkmenos nesiderino nė su viena saloje gyvenančia šeima. Tame etape ėmė atrodyti, jog atsidūrėme aklavietėje. Tačiau Kalamas paskambino mums tos pačios dienos popietę – jis turėjo naujos informacijos. Kai mes sugrįžome į paveldo centrą, jis pasakė, jog, kiek kruopščiau patikrinęs savo kartoteką, nustatė, kad šiaurinėje salos dalyje iš tiesų gyveno tokių Robertsonų šeima.

Ji nebuvo įtraukta į archyvą, nes buvo atsikrausčiusi į salą iš kitos Didžiosios Britanijos dalies ir Baroje dažniausiai tik atostogaudavo. Ši šeima daug keliaudavo ir apsistodavo saloje nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio, būtent tuo laikotarpiu, kuris mus ir domino.

Vietovė, kurioje buvo jų namas, vadinosi Sanderlingu. Tai buvo didelis baltas namas prie pat jūros kranto. Tai buvo išties teikiantis vilčių atspirties taškas. Kitą rytą nužingsniavau į Municipaliteto apskaitos skyrių, kad patikrinčiau, ar jų sąrašuose yra kokių nors Robertsonų.

Buvo užregistruotos keturios santuokos, tačiau radome labai mažai mums galėjusios praversti informacijos. Taigi, nuvykome į paveldo centrą dar kartą. Kalamas tęsė paieškas. Jis surado vieną liudininką, kuris teigė, kad namuose Sanderlinge visada būdavo vaikų. Jis išsiaiškino įvairių ten gyvenusios Robertsonų šeimos narių vardus, nors tarp jų Šeino nebuvo. Akivaizdu, jog ši šeima daug laiko praleisdavo Baroje, tačiau su vietiniais gyventojais nebuvo linkusi bičiuliautis. Man pavyko pasikalbėti telefonu su moterimi, kuri teigė artimai draugavusi su ponia Robertson. Tačiau jos atmintis buvo miglota ir ji netgi negalėjo prisiminti ponios Robertson vardo.

Kalamas nurodė žmogų, kuris, jo manymu, galėjo pažinoti Robertsonus. Netrukus gavau jo adresą ir kartu su laidos prodiusere Brenda nuvykome su juo pasišnekučiuoti. Po gan ilgai trukusios kelionės automobiliu pasiekėme jo namą ir pasibeldėme į paradines duris. Niekas neatsiliepė. Brenda ėmė ieškoti kito būdo, kaip patekti vidun. Ši bebaimė žurnalistė jau ketino perlipti tvorą ir pasibelsti į užpakalines duris, kai staiga į priebutį išėjo žmogus ir piktai paskelbė: „Nieko nežinau! Nieko nežinau!“

Ir jis tikrai nieko nežinojo. Sušalę, nusiminę ir sugniuždyti dėl patirtos nesėkmės stovėjome lauke plakami žvarbaus nesvetingo vėjo. Kai grįžome prie automobilio, sužvarbusi ir suirzusi Brenda tepratarė: „Velniai rautų!“

Kol mudu su Brenda vaikėmės vaiduoklį, režisierė Leslė nusivežė Normą ir Kemeroną į Sanderlingą. Jie negalėjo patekti į namo vidų, tačiau pasivaikščiojo po apylinkes. Vaizdo įraše buvo matyti, kad Kemeronas, vos pažvelgęs į namą, neteko žado. Nors po kurio laiko berniukas kiek atkuto ir tapo kalbesnis, nuo pat pradžios buvo tylus ir atrodė prislėgtas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kelionė po Rusiją pilna stebuklų: kainos baisios, o svajonių alga – 400 eurų (152)

Ne tik Lietuvoje gyventojai skundžiasi aukštomis kainomis. Rusijoje, Sankt Peterburge, sutikti...

Po pasaulį keliaujantis lenkas nišą rado Palangoje: kviečia paragauti „Trdelnikų“ (17)

„Buvau Rusijoje, Baltarusijoje, Italijoje, visose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Austrijoje,...

Orai: savaitgalį – puikus oras, o vienai dienai atplūs tikras karštis (10)

Šeštadienį Lietuva pateks į mažo gradiento žemesnio atmosferos slėgio lauką.

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda (42)

Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (332)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

Milijardierių problemos: trys absurdiškos situacijos (8)

Net ir patys turtingiausi turi problemų ir suka galvą, kaip jas išspręsti. Tiesa, jos drastiškai...

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (327)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

Sostinėje – skaudi nelaimė: motociklui atsitrenkus į dviratininką sužaloti du žmonės, vienas žuvo papildyta 22.35 (102)

Sostinės policija praneša, kad Vilniuje, Jauronių gatvėje, įvyko dviratininko žūtimi...

Užkandžiavimas prieš miegą: dėl papildomų kilogramų mažiausiai baiminkitės, gresia baisesnis pavojus (6)

Užkandžiaujate prieš miegą ar esate vėlyvų vakarienių mėgėjas? Pasirodo, tokie mitybos...

Motiejūnas: apie sudėtingas įžaidėjo paieškas, derybas su „Rockets“ bei baimę dėl White'o (10)

Kauno „Žalgiris“ yra per žingsnį nuo komplektacijos pabaigos artėjančiam sezonui, o iki...