Mergina papasakojo, kad anoreksija susirgo po to, kai studijuodama madą universitete užsikrėtė lytiškai plintančia liga. Išsigydžiusi ji fanatiškai paniro į sveiką mitybą, ir galiausiai tai virto mitybos sutrikimu. Kadangi Lydia gyveno toli nuo namų, Niukasle, jos tėvai iš pradžių nežinojo apie progresuojantį sutrikimą. Merginos draugės pastebėjo, kad ji vengia maisto – per bendras draugių atostogas Lydia buvo gyva vien dietine kola – tačiau ji atsisakė su jomis apie tai kalbėtis.
Ji ėmė sulaukti komplimentų dėl lieknos figūros, ir nuo tada mitybos sutrikimas tik stiprėjo.
Leidiniui „Daily Record“ ji papasakojo: „Savaitgaliais nevalgydavau absoliučiai nieko – buvau tokia silpna ir išbadėjusi, kad buvau gyva vien adrenalinu.“
„Pamenu, kaip gulėdama lovoje šventai tikėjau, kad jei užmigsiu, niekada nebepabusiu, jaučiau, kad mirsiu, bet vis vien nieko nevalgiau.“
Kai pasiekė dugną, ji tesuvartodavo vos 13 kalorijų per dieną – tiek turi, pvz., trys šaukštai šparagų arba mažiau nei pusė morkos.
Kadangi organizmui ilgą laiką trūko maistinių medžiagų, dabar Lydia, nors yra 99 proc. pasveikusi, kenčia nuo ilgalaikių pasekmių, įskaitant problemas su klubais ir keliais, susilpnėjusiais kaulais.
Po kiek laiko mergina ėmėsi malšinti anoreksiją alkoholiu ir išgerdavo po du butelius vyno per dieną – kai atvykę tėvai tvarkė jos kambarį, po lova jie rado 40 tuščių vyno butelių.
Galiausiai Lydios draugėms tapo taip dėl jos neramu, kad jos susisiekė su merginos tėvais, kurie iš Sario atvyko į Niukaslą, kad patys pamatytų, kaip laikosi dukra. Pamatę ją jie buvo šokiruoti ir nusiuntė iš karto pas penkis skirtingus gydytojus.
Praėjus ketveriems metams Lydia sparčiai taisosi – ji stebėtinai greit įveikė anoreksiją, paprastai gana klastingą ligą. Dabar mergina nešioja normalaus – 10–12 dydžio drabužius, bet iš principo nesisveria.
Lydia dabar persikėlė į Glazgą ir gyvena su savo vaikinu Pablo, kuris, pasak jos, labai padėjo jai įveikti ligą.
Norėdama padėti kitiems žmonėms, atsidūrusiems panašioje situacijoje, ji parašė knygą „Raw, the diary of an anorexic“, kurioje aprašė savo patirtį, kaip gyveno su mitybos sutrikimu.
Lydia taip pat rašo tinklaraštį, kuriame be kitų dalykų pasakoja apie gyvenimą, anoreksiją ir depresiją.
Ji pasakė: „Tikiuosi, kad pasidalinusi savo istorija, atkreipsiu visuomenės dėmesį į mitybos sutrikimus ir savo pavyzdžiu parodysiu, kad išgyti įmanoma.“
„Norėjau atskleisti savo giliausias mintis, ir kaip aš jas įveikiau. Mitybos sutrikimai yra labai dažnas reiškinys, bet žmonės nesupranta, kas juos sukelia.“
„Žmonės turėtų matyti ne tik kenčiančiųjų nuo šių sutrikimų kaulus, bet ir liūdnas akis, ir pamėginti suprasti, kas jose slypi.“
