aA
Neseniai 102 metų gimtadienį atšventęs Lietuvos kariuomenės savanoris eil. Jonas Murauskas per savo fotoaparato objektyvą stebėjo svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, fotografavo kariuomenės vadus, lėktuvų katastrofas ir tik dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių netapo žinomu Lietuvos sportininku. Pateikiame „Kario“ žurnale publikuotą pasakojimą apie šią šviesią asmenybę.
© I.Budzeikaitės nuotr.

Būsimas Lietuvos kariuomenės karys savanoris Jonas Murauskas gimė 1913 m. rugpjūčio 11 d. Kaune, teismo raštininko šeimoje. Per I pasaulinį karą Jono šeima pasitraukė į Kėdainių apskritį, Šilainių kaimą, kuriame jo seneliai turėjo dvarelį.

Didžioji dalis dvarelio karo metu buvo rekvizuota Vokietijos imperijos kariuomenės – gyvenamajame name įrengtas štabas, apgyvendinti karininkai, o svirnas paverstas amunicijos sandėliu. Pasitraukus vokiečiams, dvarelyje įsikūrė pirmieji besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniai. Jonas Murauskas prisimena, kad į dvarelį vis atjodavo būsimas pulkininkas Juozas Šarauskas, lankydavosi Povilas Lukšys – pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę.

Tėvams persikėlus į Kauną, J. Murauskas iš pradžių mokėsi lenkiškoje mokykloje, o vėliau baigė lietuvišką. Baigęs 4 gimnazijos klases Jonas norėjo stoti į Kauno meno mokyklą. Nors tėvai tokiam sūnaus pasirinkimui neprieštaravo, tėvo draugas, vienas žymiausių Lietuvos dailininkų Petras Kalpokas patarė nesirinkti dailininko kelio.

Prof. P. Kalpokui rekomendavus, šešiolikmetis J. Murauskas buvo priimtas į „Spindulio“ spaustuvės cinkografijos cechą mokiniu. Dirbdamas spaustuvėje jis susipažino su garsiais rašytojais ir dailininkais. Dėl kruopštumo ir gerai įvaldytos cinkografijos technikos J. Murauskui buvo pavedami sudėtingiausi darbai. Cinkografu Jonas dirbo 49 metus. 1965 m. išėjus į pensiją, pomėgis fotografuoti jam tapo pragyvenimo šaltiniu.

Tarnyba Lietuvos karo aviacijos fotolaboratorijoje

1932 m. pavasarį savo veiklą atnaujino Karo aviacijos mokykla. Iš spaudos sužinojęs šią žinią Jonas Murauskas, savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, Kauno miesto ir apskrities komendantui pateikė prašymą išsiųsti jį į Karo aviacijos mokyklą. J. Murauskas prisimena, kad tuo metu jis buvo vienas jauniausių kareivių, tarnavusių Karo aviacijoje. Nenuostabu, nes į Lietuvos kariuomenę jis savanoriu įstojo sulaukęs aštuoniolikos metų – net trejais metais anksčiau minimalaus šaukiamojo amžiaus.

Deja, vyriausiajam Karo aviacijos gydytojui ir Dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninės komisijai nuodugniai patikrinus J. Murausko sveikatą, paaiškėjo, kad jis nebus priimtas į Karo aviacijos mokyklą. Visiems kandidatams, kurie dėl sveikatos būklės nebuvo priimti į Karo aviacijos mokyklą, buvo pasiūlyta atlikti privalomąjį tarnybą Karo aviacijos padaliniuose.

Kaip prisimena J. Murauskas, tarnybos pradžioje buvo jaunojo kareivio kursas – kareiviai mokėsi įvairių statutų, atliko rikiuotės pratimus. Keleto mėnesių trukmės jaunojo kareivio kursas baigėsi iškilminga rikiuote Aukštojoje Fredoje – kariai, tarp jų ir J. Murauskas, prisiekė Lietuvos Respublikai. Po priesaikos kareivius skirstė į tarnybos vietas. Pasak J. Murausko, skirstant į įvairius Karo aviacijos padalinius, vienas kriterijų buvo dailyraštis: „Prieš paskirstydami į tarnybą, padiktavo tekstą ir liepė rašyti. Gavau geriausią įvertinimą, nes buvau mokęsis dailės mokykloje kaligrafijos. Tikėjausi, kad mane paskirs raštininku į štabą ar į Karo aviacijos dirbtuvių braižyklą. Nors mano šriftas buvo gražus, tačiau paskyrė mane į Karo aviacijos fotolaboratoriją.“

Kai jis prisistatė į tarnybos vietą, fotolaboratorijos viršila Bunikis savo naujojo pavaldinio paklausė, ar šis moka fotografuoti. Nors Jonas turėjo savo asmeninį nedidelį fotoaparatą ir jau iki tarnybos mokėjo fotografuoti, bet laboratorijos viršilai atsakė, kad nemoka. Viršila nuramino: „Išmokysime.“

Paprašytas prisiminti eilinę tarnybos dieną, J. Murauskas pasakojo: „Mano darbas buvo paruošti ryškalus, išryškinti nuotraukas, jas išdžiovinti, viską išplauti, nuotraukas atspausdinti. Fotolaboratorijos kareiviai paruošdavo lakūnams žvalgams fotoaparatus: juos „užtaisydavo“ – įdėdavo stiklo negatyvus ir pan. Kai pradėjau tarnauti fotolaboratorijoje, buvo tik stikliniai negatyvai 6x9; 9x12; 10x15; 13x18. Turėjome dar didintuvų ir kitų prietaisų.“

Viena svarbiausių fotolaboratorijoje tarnaujančių kariškių užduočių, pasak J. Murausko, buvo išryškinti lakūnų atneštus negatyvus: „Lakūnai atlikdavo pratimus – medžiodavo vienas kitą, o vietoje patrankėlės būdavo įmontuotas fotoobjektyvas. Kai lakūnas pagaudavo objektyvu savo priešininką, jį „nušaudavo“, tai yra nufotografuodavo.

Aš išryškindavau negatyvus, padarydavau nuotraukas ir atiduodavau lakūnams, o tada lakūnai jau aptarinėdavo savo pratimų rezultatus. Lakūnai su stacionariu, lėktuvo dugne įmontuotu fotoaparatu fotografuodavo iš oro Lietuvą. Mes fotolaboratorijoje nuotraukas išryškindavome, tada paėmę žemėlapį su specialiu prietaisu suvesdavome tą nufotografuotą vietą su žemėlapiu. Labai gera nuotraukų kokybė būdavo, nes buvo galima matyti net menkus objektus – lauko keliukus ar akmenis.“

Baigiantis J. Murausko tarnybos laikui, 1934 m. birželio 6–7 d. Kaune įvyko nesėkmingas voldemarininkų maištas, kuriuo buvo siekiama, pašalinus prezidentą Antaną Smetoną, į valdžią grąžinti Augustiną Voldemarą. Prasidėjus perversmui, birželio 6 d. Jonas Murauskas buvo paskirtas į sargybos postą Aleksote. Išdavė jam ginklą be šovinių, bet jau birželio 7 d. ryte perversmas buvo pasibaigęs ir J. Murauską grąžino ilsėtis į kareivines.

Po šio perversmo į atsargą buvo išleistas fotolaboratorijos viršininkas mjr. Jonas Špokevičius, o naujuoju viršininku paskirtas žymaus kalbininko sūnus mjr. Vytautas Jablonskis. J. Murauskas prisimena savo viršininkus buvusius labai skirtingo būdo: „Jonas Špokevičius buvo griežtas – ryte atėjęs visada reikalaudavo raportuoti – patamsyje, prie raudonos šviesos, reikėdavo raportuoti, kokius darbus per tą dieną padarei. Vytautas Jablonskis buvo labiau sukalbamas, jis man davė daugiau laisvės, leisdavo eiti į ledo ritulio treniruotes. Buvo daugiau laisvo laiko ir mažiau kariško muštro. Buvo tokios sąlygos, kad nepraleisdavau treniruočių, o draugai stebėdavosi, kaip man pavyksta suderinti ir tarnybą, ir sportą.“

Fotolaboratorijoje kariškas režimas nebuvo labai griežtas, o ir darbo nebuvo labai daug, todėl J. Murauskas galėjo ne tik suderinti sportininko karjerą, bet ir paskraidyti: „Turėjau akinius, pasiimdavau parašiutą ir, kai turėdavau laisvo laiko, mane antroje lėktuvo kabinoje paskraidindavo Karo aviacijos mokyklos mokiniai, karininkai lakūnai. Daugiausia skraidyti teko su ANBO-V.“

Tarnybą J. Murauskas baigė 1934 m. rudenį. Per tarnybos laiką įsiminė iš futbolo aikštelės gerai pažįstamo lakūno ltn. Romualdo Marcinkaus skirta bausmė: „Mūsų kuopos vadas buvo ltn. Romualdas Marcinkus. Pavasarį išsivedė kuopą į apmokymus, eidamas ant ledo pagriuvau ir išmečiau šautuvą. Už tai gavau „sunkaus“ – stovėti ramiai įsitempus „po šautuvu“ (su šautuvu ant peties – aut. past.) su pilna kautynių ekipuote ir amunicija. Nuo tokio stovėjimo prakaitas žliaugė per batus ir stovėjau prakaito baloje.“

J. Murauskas stebėjo istorinius įvykius pro fotoaparato objektyvą ir juos fiksavo. Spaudai rengė Karo aviacijos ir kariuomenės vadovybės portretus. Pastarieji buvo spausdinami ne viename tarpukario periodiniame leidinyje. Lemtingąjį 1934 m. birželio mėnesį J. Murauskui teko parengti lakūnui ltn. R. Marcinkui fotoaparatą, kad pastarasis galėtų įamžinti plk. ltn. inž. Antano Gustaičio organizuotą lėktuvų ANBO-IV eskadrilės skrydį aplink Europą.

Tarnybos metu J. Murauską komandiruodavo fotografuoti aviakatastrofas, aviacijos šventes, kitus svarbius įvykius. Savo albume J. Murauskas saugo 1933 m. nuotrauką, kurioje užfiksuotas ant ąžuolo šakų pakibęs lakūnas mokinys Leonas Miliūnas – jis, lūžus lėktuvo Foker D. VII sparnams, iššoko parašiutu ir taip išsigelbėjo.

1935 m. J. Murauskas fotografavo Kauno aerodrome laukiančius parskrendančios Lituanicos-II ir ja skridusio lakūno Felikso Vaitkaus.

Kai 1939 m. prasidėjo II pasaulinis karas, J. Murauskas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į savo senąją tarnybos vietą. Karo aviacijos viršininko brg. gen. inž. Antano Gustaičio įsakymu jis kartu su tuo metu garsiausiu kariuomenės fotografu psk. Juliumi Miežlaiškiu buvo komandiruotas fotografuoti Lietuvos teritorijoje priverstinai nutūpusio ir internuoto Liuftvafės (vok. Luftwaffe, Hitlerio laikų Vokietijos karo aviacija) lėktuvo Messerschmitt Me.109 D-1.

Nidos sklandymo mokykloje

J. Murauskas prisimena: „1936 m. vasarą Kauno burmistro sūnus sugalvojo plaukti į Gotlandą, o vieno advokato sūnus atsisakė plaukti ir mane buvo įrašę į jo vietą. Aš atvažiavau į Klaipėdą, ir tasai atsisakęs plaukti jaunuolis irgi atvažiavo. Likau neplaukęs ir tada sugalvojau plaukti į Nidą.“

Nidoje nuo 1933 m. veikė Lietuvos aeroklubo įsteigta sklandymo mokykla, kuriai vadovavo karo lakūnas ats. mjr. Jonas Pyragius. Atvykęs į Nidą J. Murauskas buvo įtrauktas į sklandytuvų statybos darbus ir, esant palankioms oro sąlygoms, mokėsi sklandyti su Broniaus Oškinio konstrukcijos mokomaisiais sklandytuvais „Technikas-1“. Sklandymo instruktoriais buvo B. Oškinis, Balys Karvelis, Viktoras Ašmenskas, Alfredas Gysas, kiti tarpukariu žymūs sklandytojai. Mokinių sklandytojų grupę sudarė apie 30 sklandytojų, iš kurių J. Murauskas gerai sutarė su žurnalistu, rašytoju Jonu Dovydaičiu; su juo Jonas susipažino dirbdamas „Spindulio“ spaustuvėje.

Būrys sklandytojų įtempdavo prie sklandytuvo pritvirtintą guminį lyną ir ant kopos krašto stovintis sklandytuvas šaudavo į orą. Per pirmuosius skrydžius mokiniams sklandytojams pavykdavo tiesiai skrendant ore išsilaikyti vos 10–15 sekundžių, o po keletą mėnesių trukusių treniruočių – atlikti posūkius ir ore išbūti jau 10–15 min. ir ilgiau.

J. Murauskas 1936 m. vasarą Nidos sklandymo mokykloje praleido mėnesį ir įvykdęs normatyvus įgijo pirmąją sklandytojo kvalifikaciją – „A pilotas“. Prasidėjusi aktyvi sportininko karjera nepaliko laiko sklandymui ir į Nidos sklandymo mokyklą toliau mokytis sklandyti J. Murauskas negrįžo.

Sportininko karjera

Kaip ir dauguma to meto laisvos Lietuvos vaikinų, J. Murauskas laisvalaikiu sportavo. Kaune veikė daug sporto klubų, įkurtų pagal gyvenamąją ar darbo vietą, tautinį ar religinį bendrumą. Jonas pasirinko Lietuvos gimnastikos sporto federaciją (LGSF), kurios sportininkus kauniečiai vadino „katalikais“, taip pabrėždami, kas juos vienija. Pavyzdžiui, kitą, taip pat daugiausia lietuvių lankomą sportinį klubą (LFLS), „kanarėlėmis“ vadino pagal jų tradicinę geltoną aprangą.

Savo sportinę karjerą J. Murauskas pradėjo nuo lengvosios atletikos ir futbolo. Pirmą kartą spauda į jį atkreipė dėmesį, kai 1932 m. gegužės 16 d. Karo mokyklos stadione, Aukštojoje Panemunėje, vyko tarptautinės lengvosios atletikos ir futbolo (ŠŠ „Kovas“ – „Union“ Ryga) rungtynės.

Lengvosios atletikos varžybos prasidėjo tuo metu vadinamomis juniorų 100 metrų bėgimo varžybomis. Jas laimėjo J. Murauskas (LGSF), nubėgęs atstumą per 13,1 sekundės. Tą dieną Jonas laimėjo ir 300 metrų juniorų bėgimą (46,4 s), pralenkęs Gečą iš „KSK-Kultus“ (47,2 s).

Vasarą J. Murauskas žaidė LGSF jaunių futbolo, o 1933 m. žiemą – LGSF 2-ojoje ledo ritulio komandoje. Nuo 1935 m. J. Murauskas įsitvirtino pagrindinėje LGSF ledo ritulio komandoje, kuri nuo tų pačių metų tris sezonus iš eilės (1935–1937 m.) tapo Lietuvos ledo ritulio pirmenybių nugalėtoja. Tuo metu nugalėtojai buvo vadinami meisteriais. Jonas dažniausiai žaidė kaip gynėjas. Reikėtų pažymėti, kad tada ledo ritulininkai rungtyniavo be šalmų, o vartininkai – ir be kaukių, todėl J. Murauskas per varžybas ne kartą buvo sužeistas. 1936 ir 1937 metų vasarą jis dalyvavo Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse.

◆ ◆ ◆

Talentingas spaustuvininkas nevengė įvairiose sporto šakose atstovauti ir savo darbovietei – „Spindulio“ komandai. Jis žaidė krepšinį „Spindulio“ komandoje, o 1938 m. rugpjūčio mėn. 14 d. per pirmąją Lietuvos darbo šventę, kurią Kaune organizavo Darbo rūmai, J. Murauskas laimėjo pirmąją vietą rutulio stūmimo (8,27 m), trečiąją – šuolio į tolį (5,1 m) rungtyse.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, visi sportininkai buvo išsiųsti į Palangoje suorganizuotą stovyklą, kurioje Jonas buvo daugiau kaip vieną mėnesį. Taip, matyt, buvo siekiama izoliuoti sportininkus nuo galimo pasipriešinimo.

Po karo J. Murauskas šiek tiek žaidė ledo ritulį Kauno „Žalgirio“ komandoje ir 1948 m. vėl tapo Lietuvos, bet jau okupuotos, čempionu. Sovietų okupuotoje, terorizuojamoje ir kariaujančioje šalyje mėgstamiausių laisvos Lietuvos sporto šakų (futbolo ir ledo ritulio) populiarumas blėso, todėl J. Murauskas, kaip ir visos kitos pirmosios Lietuvos Respublikos sporto žvaigždės, liko niekam nežinomas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Specialistai apie Žiežmarių gimnazijos skandalą: tu sėdi įtampoje ir nežinai, kada tave užgrius ši lavina (273)

Savaitgalį socialiniuose tinkluose pasklido įrašas, kuriame girdėti, kaip Žiežmarių gimnazijos...

Malinauskas prisipažįsta: premjero komanda rūpinosi Skvernelio prezidentinės kampanijos pradžia (272)

Apie dalyvavimą Prezidento rinkimuose dabartinis šalies premjeras Saulius Skvernelis paskelbė...

Kitokie pasikalbėjimai. Radistai Jonas su Rolandu ir Mantas Katleris (110)

„Kitokie pasikalbėjimai“ kviečia į Kauno „Gargarą“, kur Mantas Katleris kalbins radistus...

Javtokas – apie tris prasčiausius baudų metimus karjeroje, pirmą prašymą po avarijos ir ryklio tatuiruotę (40)

Eurolygos tinklalaidėje „The Crossover“ Joe Arlauckas pakalbino Kauno „Žalgirio“ sporto...

Eva Tombak. Aš turiu alergiją dvasingumui (73)

Jeigu kažkas sako – „esu dvasingas“, jau žinau, kad mums ne pakeliui. Neprisimenu, kas...

Gyvai / Europos taurės mūšis Berlyne: ALBA – „Rytas“ (24)

Europos taurės „Top-16“ rungtynėse antradienį Vilniaus „Rytas“ (1-2) išvykoje dar kartą...

Audringos reakcijos po „Pravieniškių mafijos” filmo: emocijos pritrenkiančios (8)

Visą Lietuvą sudrebinusios ir kalėjimų sistemos tamsiąją pusę atskleidusios knygos „...

Klaipėdietės pergalė: pardavėjas privalės atlyginti už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę (382)

Sėkminga byla suformavo precedentą: dabar automobilių pardavėjams reikia būti atidesniems.

Unikauskas įvardijo tikslų laiką, kada reikėtų eiti miegoti: tik taip kokybiškai pailsėsite (24)

Raumuo, kuris dieną gavo fizinio krūvio, paauga tik naktį, kai užmiegate giliu miegu ir pasiekiate...

Kodėl įspūdingo dydžio dangoraižiuose paliekami tušti aukštai?

Honkongas – 7,5 milijonus žmonių turintis milžiniškas miestas. Nieko nestebina faktas, kad jame...