Vaistai iš lavonų buvo gaminami nuo neatmenamų laikų. Pirmųjų tokios praktikos liudijimų pavyksta rasti apie senovės Romą pasakojančiuose šaltiniuose, tačiau nekyla abejonių, kad taip buvo elgiamasi ir anksčiau. Minėtina ir tai, kad preparatais, kurių gamybos būdai peržengia net tolimiausias sveiko proto ribas, žmonės mėgino gydytis iki pat XX a. pradžios, o kai kuriuose nuo civilizacijos nutolusiuose kraštuose net ir dabar pavyksta nustatyti jais paremtos terapijos atvejų.
Mirusių žmonių kūnai kitados buvo vertinga prekė. Lavonų dalis noriai supirkinėjo vaistininkai, gydūnai ir ligų kamuojami žmonės. Viduramžiais po eilinio nusikaltėlio galvos nukirsdinimo prie budelio žmonės rikiuodavosi eilėmis. Lavonas būdavo padalijamas ir išparduodamas iki paskutinio gabalėlio. Paplitusiu reiškiniu buvo ir lavonų vagystės iš kapinių, įgavusios tokį mastą, kad teko imtis griežtų priemonių siekiant jas suvaldyti.
„Der Spiegel“ rašo, kad XVI–XVII amžiuose Europoje tokie „vaistai“, kurių metu naudojamas žmogaus kūnas, vartoti lygiai tiek pat, kiek ir žolelės, šaknys ir žievės.
Kad ir kaip būtų, ši kraupi praktika turi gana logišką paaiškinimą. Europiečiai ėmė domėtis mumijomis ir žmonių kūnais pirmiausia todėl, kad tikėjo jų gydomosiomis galiomis. Žmonės buvo įsitikinę – žmogaus kaulai, kraujas ir riebalai turi įvairių gydomųjų ypatybių. Dar tikėta, kad palaikuose išlieka mirusiojo dvasia, o tų palaikų suvalgiusiam žmogui pereina mirusiojo stiprybė. Štai kodėl vaistams iš numirėlių buvo priskirtos stebuklingos galios. Kunigai, mokslininkai ir netgi karališkų šeimų atstovai į miltelius sumaltas mumijų dalis sumaišydavo su medumi, su karštu šokoladu ar alkoholiu ir gerdavo.
Gladiatorių kepenys ir kraujas
