Vilnietis Saulius Tučkus – šiandien vienos rečiausių profesijų atstovas Lietuvoje. Jis – pirtininkas profesionalas. Kadaise šis žmonių luomas buvo prilyginamas žyniams, o vyriausiuoju pirtininku laikytas dievas Perkūnas, žmonėms virš galvų per dangų ridenantis „akmenis“.
Pirtyje
© Corbis

Ir nors pats Saulius šiandien teigia, kad jo darbas nė kiek ne lengvesnis nei šachtininko, nes karštyje mosuoti vanta yra ne mažiau sunku, jo išlietas prakaitas atsiperka su kaupu, kai žmonės po pirties dėkoja už gerą savijautą ir naują patirtį. Pašnekovas dalijasi savo žiniomis apie tai, kaip derėtų pirčiai pasiruošti, kaip joje elgtis, kad už pirties durų paliktume ne tik kūno, bet ir sielos nešvarumus ir iš tiesų pasijustume lyg gimę iš naujo.

- Mėgautis pirties malonumais mėgsta daugelis, tačiau pelnytis iš jos duoną, sutikite – retas atvejis. Kaip kilo mintis tapti pirtininku profesionalu?

Saulius Tučkus
Saulius Tučkus
© R.Prascevičienės nuotr.

Pirtimi domėjausi ne vienus metus, nors kaimiškos patirties neturėjau. Žinių ieškojau savos sveikatos labui. Galiausiai apsisprendžiau, kad su pirtimi reikėtų ne tik sugyventi, bet ir iš jos pragyventi. O kai mintys eina teisingu keliu, būtinai sutinki reikiamą žmogų. Taip ir nutiko ir man – susipažinau su Lietuvoje pripažintu pirties žinovu, VšĮ „Pirties akademija“ vadovu Rimu Kavaliausku, baigiau akademijos organizuojamus kursus. Įsitikinau, kad yra nemažai įdomių žmonių, kurie nuolat „kursuoja“ po įvairius seminarus, paskaitas, bet įgytų žinių savam verslui nepanaudoja.

Mano galva, tai beprasmis pinigų leidimas. Todėl pamaniau, kad visus juos reikia įdarbinti. Taip gimė mintis organizuoti netradicinius renginius, tarp jų maudynes pirtyje. Dažniausiai dirbu su įmonių kolektyvais.

Esu pirtininkas be savos pirties, todėl kviečiamas galiu atvažiuoti bet kur. Taip sutaupau laiko, nes man nereikia pačiam pirties kūrenti, vėliau tvarkyti. Atvažiavęs pirtį randu paruoštą. Ką darau, jeigu ji nevykusi? Geroje pirtyje visi gali pasirodyti kaip asai, o štai prastą padaryti gera jau reikia atitinkamo meistriškumo. Neseniai buvau pirtyje, kurioje du paskutinius klientus teko vanoti jau be garo. Bet jie nuoširdžiai dėkojo, vadinasi, viskas buvo gerai.

- Ar, Jūsų nuomone, toleruotinas reiškinys pirtyse švęsti triukšmingas šventes ir vartoti svaigalus? Pastaruoju metu tai itin populiaru.

Anksčiau pirtis žmonėms buvo reikalinga prausimuisi. Šiandien ji iš tiesų dažniausiai suprantama kaip ne pati „šviesiausia“ pramogos dalis. Teisybė, anksčiau žmonės pirtyse ne tik prausėsi, bet ir atlikdavo įvairius ritualus, žaisdavo žaidimus. Tai ypač svarbu buvo moterų bendruomenei. Ne veltui sakoma, kad vyrai turėjo pirties įpročių, o moterys – papročių. Tačiau viskas, kas vyko pirtyje, buvo sakralūs dalykai, kurių šiandien, deja, žmonėms tenka mokytis iš naujo. Pirtyje, kaip steriliausioje namų vietoje, buvo ir gimdoma. Milintu, t.y. karštais akmenimis užkaitintu, vandeniu buvo maudomi naujagimiai.

Senąją mūsų pirties sampratą ypač iškreipė sovietmetis, kuomet kaip grybų pridygo „nomenklatūrinių“ pirtelių, kuriose svarbiausiu ritualu tapo lėbavimai ir girtuoklystės. Ir dabar į pirtį pirmiausia važiuojama „pabaliavoti“.

Kai pats rengiu pirtį, visuomet keliu vieną griežtą sąlygą – prieš ir jos metu alkoholis draudžiamas. Dažnai pasitaiko, kad skambina užsakovai, nūnai vis populiaresnių bernvakarių ir mergvakarių organizatoriai, tačiau išgirdę šią sąlygą paslaugų atsisako. Bet tie, kas sutinka, vėliau neslepia susižavėjimo. Žmonės stebisi ir tvirtina neišdildomų pojūčių pajutę pirmą kartą gyvenimą. Dabartinė karta, išskyrus nebent tuos, kurių seneliai gyvena kaime, apie pirtį visiškai nieko nežino.

- Garinė su vantomis, sauna, turkiška – tai vis kitokia pirtis. Kuo jos išties skiriasi?

Iš tiesų vanojimas vanta – išskirtinis baltiškos, rusiškos, baltarusiškos, ukrainietiškos pirties bruožas. Beje, iki XX a. vidurio vantomis pėrėsi ir suomiai. Pastaruoju laiku susiformavo klaidingas stereotipas, kad suomiška pirtis būtinai sausa, o štai mūsiška – garinė. Savo išradimą – net ir daugiabutyje pritaikomą elektrinę krosnelę – suomiai pirmą kartą pademonstravo olimpinėse žaidynėse XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jų šaliai atstovavę sportininkai, kurių reabilitacijai, pieno rūgščiai išvaryti iš raumenų, buvo naudojama karšta sauna, tuomet pasiekė labai aukštų rezultatų, o visas pasaulis pamatė, kad tokia pirtis labai patogi.

Pastaruoju metu Lietuvoje populiarėja ir vadinamosios turkiškos – labai prisotintos drėgmės ne itin karštos pirtys. Tačiau, mano manymu, jos labiau tinka pietų kraštų gyventojams, kuriems reikia į organizmą susigrąžinti išprakaituotą drėgmę. Tačiau mums, šiauriečiams, svarbiau yra išprakaituoti ir vanta išvalyti užsikimšusias odos poras.

Manau, kad geriausia senovinė dūminė pirtis. Pirties širdis yra krosnis. Šiuolaikinės metalinės krosnelės, į kurias nuolat reikia mesti malkų, be abejo, nėra geriausios. Metalinių krosnelių garas yra „piktas“, „besikandžiojantis“, nes vandens kontaktas su įkaitusia geležimi išskiria teigiamus jonus, kurie mūsų sveikatai nėra naudingi. Idealiausias variantas – krosnis, kurioje ugnis pereina per akmenis.

- Ar tiesa, kad pirties dieną žmogus nesensta?

Ir ne tik – dar galima pridurti, kad laikas, praleistas pirtyje, neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę. Beržinė vanta, vaizdžiai tariant, yra vaistas nuo šimto ir vienos ligos. Joje gausu eterinių aliejų, dervų, kurios minkština odą ir padeda jai įsisavinti vaistingąsias medžiagas. Į beržinę įrišus pušies šakelę išeis puikus vaistas nuo bronchų, plaučių ligų.

Reikia žinoti, kad didžiausias žmogaus organas yra ne širdis, kepenys ar plaučiai, bet oda. Jos plotas – apie 2 kv. m. Mes įsivaizduojame, kad greičiausiai galime pasveikti gerdami piliules. Mano manymu, tai pats neefektyviausias būdas gydytis. Pirmoje vietoje yra vaistingųjų medžiagų įterpimas per odą, antroje – inhaliacijos kvėpuojant. O pirtyje gauname ir viena, ir kita.

Pirtyje išvalomos poros, nušveičiamas senas epitelis. Be to, pirtis puikiai treniruoja širdį, didina kraujagyslių elastingumą, stiprina imunitetą, gydo sąnarius. Tiesa, yra ligų, kuriomis sergant į pirtį eiti negalima: onkologinės, širdies, kraujagyslių ligos, epilepsija.
Ruošiantis vantą reiktų žinoti, kad beržas sušildo, drebulė slopina blogą energiją, klevas ją išlygina, uosis ir ąžuolas pakrauna gerosios.

Turintiesiems odos problemų tiks šermukšnis. Vaikams, jei skauda pilvuką, reiktų pamasažuoti pelynu. Be to, praktiškai visos vantos išskiria bakterijas naikinančių medžiagų.

- Sakoma, kad pirties karalienė yra vanta. Kokie augalai vantoms tinka? Kaip ir kada juos rinkti?

Geriausia vanta yra ta, kurią susiriši pats prieš pat eidamas į pirtį.  Žiemai vantos ruošiamos atsižvelgiant į Mėnulio fazę. Kadangi vantoms naudojama augalų antžeminė dalis, tinkamiausias laikas tuomet, kai mėnulis yra jaunas ir eina į pilnatį. Mat kai mėnulis pilnėja, visa augmenijos energija kaupiasi šakose, lapuose ir žieduose.

Pilnatis yra stovintis „nulis“, ji judina vandenynus, bet augalams įtakos neturi. Mėnuliui dylant energija keliauja į „požemį“, t.y. į šaknis ir šakniavaisius. Šiuos dalykus, perduodamus iš kartos į kartą, žmonės žinojo nuo seno.

Gamta šiuo požiūriu dosni. Vantoms rišti tinka visi augalai – tik reikia žinoti, kada juos rinkti ir ieškoti tokių šakelių, ant kurių daugiausia lapų. Beržinės vantos yra geriausios, skintos per Jonines, o jei vasara vėsi – iškart po jų. Svarbu, kad jau būtų susiformavęs pačioje šakelės viršūnėje esantis lapelis. Ąžuolinės vantos rišamos rugpjūčio mėnesį. Apskritai manoma, kad geriausias laikas – nuo Joninių iki Žolinės.

- Kodėl populiariausios beržinės vantos?

Beržinę vantą lengviausia surišti, nes jos šakelės liaunos. Tarkime, ąžuolinės yra gumbuotos. Todėl gerai ąžuolinei vantai suformuoti reikia tam tikro išmanymo. Rišant visų rūšių vantas kiekvieną šakelę reikia dėlioti, stengiantis suformuoti ne apskritą, o plokščią vėduoklės formą, nes rišant bet kaip turbūt nepavyktų ir geras šluotražis. Todėl imi kiekvieną šakelę ir ją derini prie kitų.
Įvairių augalų vantų fizinis ir psichologinis poveikis yra skirtingas.

Tarkime, dilgėlinė ne veltui vadinama „vairuotojų vanta“. Mat po jos greitai neužmigsi. Nors apskritai dilgėlinės vantos baimintis nereikia. Tik ji turi būti surišta iš dar nesumedėjusių dilgėlių, kurių spygliukai nepikti. Be to, dilgėlinė vanta, skirtingai nei visos kitos, pirmiau merkiama į karštą vandenį, po to – į šaltą. Ji daugiau naudojama trinti, masažuoti, o ne vanoti.

Kai pirtyje parodai kadagius, žmonės paprastai išsigąsta. Tačiau iš tiesų viena geriausių vantų yra kadaginė – ji visuomet žalia, jos nereikia džiovinti.

Kadaginę vantą kiekvienas gali susirišti prieš pat pirtį, tik tereikia mokėti ją prieš naudojimą paruošti – gerai išdaužyti arba nuplikyti karštu vandeniu, o paskui pamerkti į šaltą. Po tokios kontrastinės „pirties“ kadaginė vanta paskleidžia ne tik ypač malonų kvapą, bet ir vadinamuosius fluidus – mikrobus naikinančias medžiagas.

Kaip egzotiniai augalai į Lietuvą iš Sibiro atvežami kėniai. Jų vanta taip pat labai kvapi ir sveika. Kėniai auga ir Lietuvoje, tačiau mūsų klimato sąlygomis jie neturi tokio malonaus kvapo. Eglinės vantos nepopuliarios, o jei naudojamos – tai geriau žiemą. Mat eglė pasižymi savybe vasarą energiją siurbti, o žiemą – atiduoti. Neatsitiktinai per Kalėdas į namus parsinešus eglutę ne tik pasklinda malonus kvapas, bet ir pagerėja nuotaika.

Beržinė vanta laikoma neutralia, ąžuolinė – vyriškosios, liepinė, ievinė – moteriškosios energetikos. Manoma, kad vantos iš obels, vyšnios labiausiai tinka brandaus amžiaus moterims.
Kaip beržinių vantų priedas naudojami ir daugelio rūšių žolynai – pelynai, kiečiai, kraujažolės, jonažolės. Prekybos centruose galima įsigyti įvežtinių eukaliptų vantų. Jų šakelės liaunos, tačiau trynimams tinka gerai.

- Kaip vantas reikėtų džiovinti?

Surištos vantos neturi gauti tiesioginių saulės spindulių.  Džiovinti jas geriausia šiene, nes šis gerai ištraukia drėgmę, jame vantos išdžiūva tolygiai. Vėliau jas derėtų laikyti kartoninėse dėžėse. Jose cirkuliuoja oras, vantos neperdžiūsta. Žiemai paruoštos vantos neturi būti sausos kaip parakas. Lapeliai turi išlikti žali, paspaudus – nesubyrėti.

Beje, rišimo metu nuo vantos koto nubrauktų lapelių neišmetu, o išdžiovinu paskleistus pavėsyje. Pirtyje juos užsimerkiu į vandenį, o guldydamas žmogų vanoti, šių lapų paskleidžiu ant gulto. Pojūtis toks, kad energija per kūną eina kiaurai.

Ievų vantas, surištas žydėjimo metu, galima suvynioti į maistinę plėvelę ir užšaldyti šaldiklyje. Gruodžio mėnesį garinėje tokia vanta paskleis išties dievišką aromatą. Tiesa, ievine vanta negalima piktnaudžiauti, nes ji kelia kraujospūdį.

- Kaip pasiruošti vantų nepakenkiant gamtai? Į suaugusį beržą ar ąžuolą vargu ar kas ropščiasi, o jaunam medeliui „nudorojimas“ iki kamieno turbūt nėra į sveikatą?

Aplinkosaugos reikalavimai jokių problemų vantų gamintojui nesukels, jei jis medį genės su protu. Už pavienių šakelių nulaužimą niekas baudos neskirs. Aišku, jei medis auga ne parke, o miško tankmėje.

Vantų rišimas – sakralus procesas. Prieš eidamas augalų rinkti visų pirma turi pats nusiprausti. Suskintų šakelių nevalia mesti tiesiai ant žemės, nes jų energija į žemę ir nukeliaus. Todėl būtinai reikia turėti patiesalą. Medžio reikia atsiprašyti ir paprašyti, balsu jam pasakyti, kokiu tikslu šakeles ruošiesi pjauti, ką ketini su jomis daryti.

Žodžiu, yra ritualas, kurio privalu laikytis. Negali būti skubėjimo, lėkimo ar juo labiau vandalizmo. Jeigu prisilaužysi šakų kaip papuola, gero efekto nėra ko tikėtis. Todėl, mano manymu, ir turguje pirkta vanta niekada neturės tų savybių, kaip tinkamai susirinkta ir susirišta paties.

- Kuo patogiausia surišti vantą? Viela šiuo atveju turbūt netiks?

Kai kas vantas riša marle, audinių atraižomis. Aš pats naudoju ekologišką ašutinę virvelę. Ji suyra kartu su panaudota vanta, nepadarydama žalos gamtai. Anksčiau buvau pradėjęs naudoti pramoniniu būdu gaminamus plastikinius „smaugliukus“, bet man pasirodė, kad jie nedera kaip neekologiška priemonė.

Kalbant apie rišimo mazgus, kiekvienas rišėjas turi savus metodus. Svarbu, kad mazgas išlaikytų vantai „dirbant“. Reikia nepamiršti, kad vanta džiūdama traukiasi ir mazgas atsipalaiduoja. Tad jeigu bus priraizgyta bet kaip, mazgo nepavyks suveržti iš naujo. Be to, kiekvienas pirtininkas vantą turi prisitaikyti savo rankai – mažesniam delnui tiks mažesnė, stambesniam – didesnė. Reikia nepamiršti ir to, kad išmirkyta vanta pasunkėja.

- Kiek kartų tą pačią vantą pirtyje galima naudoti, kelis žmones ja perti?

Taisyklė paprasta: vanta tarnauja vienai pirčiai. Mat yra teorija, kad vanta pirties metu atiduoda visą savo energiją lygiai taip pat, kaip užpiltos arbatžolės arba kava. Aišku, kai kas tą pačią vantą naudoja ir antrą, ir trečią kartą. Tačiau pėrimasis tokia vanta – tik mechaninis veiksmas. Išimtis – kėnių ir eukaliptų vantos, kurios gali išlaikyti ir penkias pirtis.

Vanta „groja“ vieną dieną, tačiau žmonių gali būti ir 10–20. Tik po kiekvieno vanojimo vantą reikia perplauti. Gultą – taip pat.

- Taigi vantų jau prisirišome ir prisidžiovinome. Metas į pirtį pasigalynėti su karščiu?

Pirtis – ne ištvermės varžybos. Pirmasis, „įvadinis“ užėjimas apskritai skirtas tik apsiprasti su karščiu. Pirtis šiuo metu dar neturi būti per karšta. Juk neįmanoma užlipti ant sūpynių, kai jos įsisūpavusios. Taip ir pirtyje – įeini, „įsisūpuoji“ ir pasieki maksimalią aukštumą.

Pirmojo užėjimo į garinę metu atsidaro odos poros, išeina nešvariausias prakaitas, todėl iškart išėjus reikia nusiprausti. Atėjus į pirtį sausa vanta, geriau su visu kotu, merkiama į šaltą vandenį. Tuomet ji greičiau atsigauna, tvirčiau laikosi lapai. Jeigu trūksta laiko, vantą galima suminkštinti laikant virš akmenų ir pilant per ją vandenį. Blogiausias variantas – merkti vantą į karštą vandenį, mat jis ištraukia iš vantos visas gerąsias savybes.

Kai ateinu į pirtį, paprastai pirmiausia atidarau langą ir duris, nes pirtis neturi būti karščio kamera. Joje turi būti malonu. Optimali temperatūra – 60–70 oC. Santykinis oro drėgnumas – 60–70 proc. Garinė, kurioje „raitosi ausys“, gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Nustatyta, kad pastaraisiais dešimtmečiais Suomijoje gerokai padaugėjo plaučių ir bronchų vėžio atvejų. Manoma, kad to priežastis – pernelyg karštos suomiškos saunos.

Geroje pirtyje garas turi būti nematomas. Jei garinėje tvyro „rūkas“, vadinasi, joje per daug drėgmės. Ir neįkaitę akmenys atiduoda sunkų garą. Tuomet garinėje tarsi nėra kuo kvėpuoti.

Mano rengiamose pirtyse pirmojo užėjimo metu dalyviai atlieka ritualą – į per rankas leidžiamą kaušą žmonės merkia pirštus ir siunčia palinkėjimą sau bei aplinkiniams. Šie palinkėjimai negali būti susiję su problemomis, esančiomis už pirties sienų, pinigais ir panašiais dalykais. Tiesiog linkime vieni kitiems sveikatos, geros nuotaikos, puikių pojūčių.

Vanduo yra materija, kuri labai aktyviai priima informaciją, – tiek gerą, tiek blogą. Todėl pirtyje negalima triukšmauti, grubiai juokauti, keiktis, vartoti alkoholinių gėrimų. Jei tikime, kad bažnyčioje apvalome savo sielą, tai pirtyje – ir kūną, ir sielą taip pat. Vandens pylimas ant akmenų yra mūsų atnašavimas, auka.

Tarkime, slavai nuo seno pirtyse linksmindavosi, dainuodavo. Tačiau nepavyko aptikti nė vienos lietuvių liaudies dainos, skirtos pirčiai ar apie pirtį.

Antrasis užėjimas į garinę skirtas procedūroms su druska. Galima maišyti medų su druska, druską su soda. Žmogus periamas tik trečiąjį kartą įėjęs į garinę. Jis guldomas galva toliau nuo krosnies, po galva dedama šalta kvapi vanta.

Oda jau būna suminkštėjusi, elastinga, tad galima vanoti ir kadagiu. Tačiau iš pradžių reiktų tik pavarinėti orą kvapia beržine ar klevine vanta, o dar geriau – dviem vantomis. Pirmiausia reikia žmogų sušildyti, priprasti prie šiurenimo. Po to vantos galiukais imi liesti kūną. Pradėjus perti, negalima šokinėti nuo blauzdų prie pečių. Reikia po kūną „vaikščioti“. Po intensyvaus vanojimo pereinama prie šildymo – šilta vanta pirmiausia dedama ant padų, paskui blauzdų, šlaunų, strėnų, pečių. Pabaigoje nubraukimai daromi priešinga kryptimi – nuo sprando kojų link.

- Kas kiek laiko reikėtų lankytis pirtyje?

Manoma, kad geriausia – kartą per savaitę. Galima ir du. Tarkime, intensyviai dirbančiam žmogui trečiadienio vakarą praleidus pirtyje, antroji darbo savaitės pusė būna kur kas lengvesnė.

Dažniausiai į pirtį einama šeštadienį, bet, mano galva, sekmadienis tam tiktų dar labiau, nes tuomet išvengiama streso ir minčių apie būsimą sunkią darbo savaitę.

- Kiek turėtų trukti pirties seansas?

Mažiausiai tris valandas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusai pučiasi: mes laimime antrąjį Šaltąjį karą, o JAV laukia žlugimas

Sovietų sąjunga pralaimėjo Šaltąjį karą prieš Vakarus, o sankcijų spaudžiama Rusija laimi...

Pigių skrydžių bendrovės lėktuvais skraidantys lietuviai pasipiktinę: tai tęstis nebegali (196)

Keleivinio lėktuvo salonas – vieta, kurioje bilietą įsigijęs keleivis tikisi bent elementarios...

Užkalnis rado Lietuvos blogo maisto sostinę (90)

Jau esu sakęs, kad blogiausias Lietuvos regionas pavalgyti yra Dzūkija . Jie turi girias ir...

Rimvydas Valatka. Tautinis beprotnamis – su baltų religija ir VSD pažymų liturgija (47)

Prezidentė dukart išsigynė VSD pažymų. Beveik kaip Simonas – Jėzaus: nei mačiau, nei...

Indianos spauda: už aikštės ribų ramus, bet ant parketo sužvėrėjantis Sabonis „Pacers“ lieka mįsle (18)

2017-18 metų NBA pirmenybėms nenumaldomai artėjant prie visame pasaulyje laukiamo superfinalo,...

Dvigubą žmogžudystę Tauragės rajone surengęs vyras pareiškė: aš vis tiek nesėsiu (16)

Tauragės rajone esančiame Eidintų kaime gyvenanti šeštadienį nužudytos moters draugė...

Etapai, kuriuos princas Williamas ir Kate Middleton norėtų kuo greičiau pamiršti: ašaros riedėjo ne kartą (1)

Kai šių metų balandžio pabaigoje Didžiosios Britanijos princas Williamas ir jo žmona Catherine...

Techninio gedimo nepalaužtas Ricciardo triumfavo Monako gatvėse

Sekmadienį Monake vykusiose F-1 lenktynėse pirmas finišo liniją kirto ir antrąją pergalę...

Pirmasis pasimatymas: kas turi mokėti ir kiek pinigų reikėtų išleisti (387)

Tik 26 proc. moterų mano, kad per pirmąjį pasimatymą derėtų mokėti perpus arba už abu...

10 triukų, kaip per daug neišlaidaujant atnaujinti namus pagal paskutinę madą (6)

Norint atnaujinti namus madingiausiais šių metų elementais, nereikia apiplėšti banko. Štai...