Valgymo sutrikimus apibūdinti trumpai yra gana sunku. Vienas iš variantų – tai rimti, kompleksiniai emociniai bei fiziniai sutrikimai. Negydomi tokie sutrikimai gali peraugti ne tik į nuotaikų svyravimus, depresiją, socialinių įgūdžių suprastėjimą, bet ir baigtis mirtimi.
Valgymo sutrikimai apima ir priklausomybę nuo maisto, ir perdėtą susirūpinimą savo svoriu ar išvaizda, ir visas gyvenimo sritis, kurias šie sutrikimai paveikia: fizinę sveikatą, bendravimą su aplinkiniais, kasdieninę veiklą. Nors nuo valgymo sutrikimų dažniausiai kenčia jauno amžiaus moterys, išties šie sutrikimai gali paveikti kone kiekvieną.
Apie šias ligas sužinoma vis daugiau. Steigiami ir nauji gydymo centrai, organizacijos, bendruomenės, padedančios tokiems pacientams. Dargi po truputį praeina ir „perkarusio“ kūno kultas mados žurnalų viršeliuose, reklamose, žiniasklaidoje. Tačiau nepaisant viso šito, ligos mastai nemažėja. Vien per pastaruosius dešimt metų sergančiųjų valgymo sutrikimais skaičius padvigubėjo.
Valgymo sutrikimus apibūdinti sunku ir dėl to, kad dažniausiai maisto ribojimas, persivalgymas, persivalgymas ir vėmimas, laisvinamųjų vartojimas, nesaikingas sportavimas ir kitas panašus elgesys yra tik simptomai. Simptomai, užgožiantys pamatinę problemą. Pavyzdžiui, emocinį skausmą, žemą savivertę ir pasitikėjimą savimi, depresiją, stresą, psichologinę ar fizinę traumą, negatyvius išgyvenimus, problemas šeimoje ir t.t. Specialistai kartais tam pavartoja sąvoką „išgyvenimo mechanizmas“. Lygiai kaip alkoholikai ar narkomanai stveriasi stikliuko ar dozės, taip sergantieji valgymo sutrikimais imasi žalingų valgymo įpročių, kad pabėgtų nuo savo problemų. Kitų būdų problemoms spręsti dažnai šie pacientai ir neturi.
Gydytojas toksikologas Robertas Badaras ne per seniausiai dalyvavo Japonijoje vykusiame kongrese World congress of International society of addiction medicine 2014. Jame, be kita ko, buvo kalbama ir apie valgymo sutrikimus. Anot toksikologo, dabartinė situacija parodo, jog kuo toliau, tuo labiau išnyksta riba tarp kitų priklausomybės rūšių (priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, kt.) ir tarp valgymo sutrikimų. Kad ir pačios gydymo tendencijos – tiek kitoms priklausomybėms, tiek valgymo sutrikimams taikomi tie patys gydymo metodai. Tie patys net vaistai. Įdomu ir tai, kad ligoniai, pasveikę nuo valgymo sutrikimų, įklimpsta į kitas priklausomybės rūšis – vaistus, narkotines medžiagas, alkoholį. Kitaip tariant, vienas ydingas problemų sprendimo būdas keičiamas kitu. O liūdniausia, ko gero, tai, kad sergamumas valgymo sutrikimais nemažėja. Daugėja ligonių skaičius, daugėja ir įvairių valgymo sutrikimo formų.
Pagrindiniai valgymo sutrikimai
Nors valgymo sutrikimų sąrašas vis ilgėja, pagrindiniai ir daugiausia gyvybių nusinešantys valgymo sutrikimai išlieka du – nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Nervinę anoreksiją būtų galima apibrėžti kaip savanorišką badavimą. Žmonės, sergantys anoreksija, dažnai riboja ne vien maistą – riboja savo socialinę veiklą, santykius su kitais, malonumus. Nervinė anoreksija gali sukelti rimtų ir nepataisomų sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, fizinį išsekimą, organų funkcijų sutrikimą, net mirtį.
Negydoma nervinė bulimija taip pat gali baigtis mirtimi. Sergantieji šia liga per trumpą laiką gali suvalgyti milžiniškus maisto kiekius bei lygiai taip greitai viską ir išvemti. Ši liga pavojinga tuo, kad ją galima daug ilgiau slėpti nuo aplinkinių. Svoris nenukrenta taip greit, o dažniausiai sergantysis apskritai esti normalaus svorio. Ilgainiui liga baigiasi inkstų, virškinamojo trakto, dantų pažeidimais, širdies veiklos sutrikimais, širdies sustojimu. Sergantieji bulimija dažnai turi ir kitų save žalojančių įpročių: serga kleptomanija, alkoholizmu, vartoja narkotikus ir kt.
Ar valgymo sutrikimus bus galima išgydyti antibiotikais?
Iki šiol psichiatrai, psichologai ir mokslininkai gilinosi tik į psichologines valgymo sutrikimų priežastis. Yra ir genetinė teorija apie ryšį tarp tėvų psichologinių problemų ar priklausomybių ir vaiko valgymo sutrikimų ateityje. Tačiau prancūzų mokslininkai pasiryžę papildyti priežastis kiek netikėta teorija: valgymo sutrikimai susiję ir su žarnyno bakterija, kuri gali reguliuoti žmogaus apetitą. Tokiu būdu problemos virškinamajame trakte gali palaikyti ar net paskatinti psichologinius valgymo sutrikimų aspektus. O visos šios naujienos galėtų pasitarnauti naujo medikamentinio metodo kūrimui ar pritaikymui. Ir ne bet kokio gydymo, o gydymo antibiotikais.
Tarptautinio Prancūzijos tyrimų instituto akademikai atrado virškinamojo trakto bakteriją, kuri kliudo organizmui „teisingai“ reguliuoti apetitą. Pradinėse tyrimo stadijose eksperimentuota su laboratorijos gyvūnėliais. Vėliau atlikti keli panašaus pobūdžio tyrimai ir dalyvaujant žmonėms. Jei tik tolesni mokslininkų komandos darbai galutinai patvirtins šią teoriją, valgymo sutrikimus efektyviai gydyti bus galima ne tik stacionariu režimu, psichoterapija, psichiką veikiančiais medikamentais, bet ir antibiotikais.
Tyrimo medžiaga ir rezultatai prieš gerą savaitę buvo paskelbti žurnale „Translational Psychiatry“. Tyrime dalyvavęs ir jį inicijavęs profesorius Serguei Fetissov teigia, jog iki naujo valgymo sutrikimų gydymo metodo pritaikymo reikia nueiti milžinišką kelią. Tačiau jau galima teigti, jog selektyvūs antibiotikai gali padėti sunaikinti bakteriją, atsakingą už alkio bei sotumo jausmo reguliacijos išderinimą. Reiktų tik išsiaiškinti, kuri konkreti bakterija individualiame organizme išreguliuoja apetitą, ir parinkti atitinkamą antibiotiką. O jei tokio antibiotiko nėra, jį sukurti.
Ką konkrečiau nustatė mokslininkai? Pasirodo, tam tikros bakterijų rūšys ir formos išskiria proteiną, vadinamą ClpB. Kai žmogaus imuninė sistema atpažįsta šį proteiną, gaminami antikūnai, kurie tą proteiną puola. Tačiau čia ir iškyla problema. Proteino ClpB struktūra labai primena alkio reguliavime dalyvaujančio hormono melanotropino struktūrą. Taigi antikūnai paveikia ne tik bakterijų išskirtą proteiną, bet ir alkio jausmą reguliuojantį hormoną. Taip organizmas sunkiau susivokia – pavalgę ir sotūs mes jau, ar ne. Tikėtina, jog sergantieji anoreksija apgaulingai sotūs pasijunta per daug anksti, o sergantieji bulimija sotumą pajunta labai negreitai. Tik tuomet, kai skrandis fiziškai yra perpildytas.
Viename iš tyrimo etapų dalyvavo 60 tiriamųjų. Tų, kurie sirgo valgymo sutrikimais, kraujyje buvo aukštesnis lygis antikūnų prieš ClpB proteinus. Daugeliui sveikatos apsaugos specialistų po tyrimo iškilo klausimas, kaip žarnynas gali būti susijęs su psichologiniais sutrikimais, tačiau profesorius Fetissov turi tam paaiškinimą: „Pradėkime nuo įsigalėjusios teorijos, jog pagrindinės valgymo sutrikimų priežastys – psichologinės. Pavyzdžiui, stresas ir nemokėjimas su juo kovoti kitais būdais.
Tačiau pats stresas mūsų organizme galėtų būti kelių rūšių:psichologinis, fizinis ir stresas, sukeliantis pokyčius virškinamajame trakte. Taigi antikūnai prieš ClpB proteinus yra išskiriami tam tikros stresinės būsenos metu – kai bakterija išskiria baltymą ir organizmas signalizuoja bei saugosi nuo galimos infekcijos. Žinoma, tai kol kas tik teorinė prielaida. Tačiau labai tikėtina, kad jei psichologiniai faktoriai paskatina anoreksijos ar bulimijos atsiradimą, molekuliniame lygmenyje vykstantys procesai gali tokią būklę palaikyti irskatinti toliau. Šis tyrimas atveria naują požiūrį į ligas. Ligos, kurių priežasčių iki šiol ieškota smegenyse, pasirodo, gali turėti ir kitą pamatą, slypintį žarnyne“.
Šiuo metu kuriami ir vystomi kraujo testai, leidžiantys nustatyti bakterijų išskirtų proteinų ClpB buvimą organizme. Viliamasi, jog bus galima sukurti ir vaistus. Tačiau kol kas valgymo sutrikimų gydymas yra ilgas ir sunkus: įvairios psichoterapijos rūšys, antidepresantai ar kiti psicholeptikai, neretai prisireikia ir stacionarios terapijos.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
