Pranašesni už mėsą
Sėjamasis avinžirnis – valgoma ankštinė kultūra, kilusi iš pietvakarių Azijos. Daugiausia jos užauginama Indijoje, Turkijoje, Pakistane ir Australijoje. Tyrinėtojai šiuos maistinius augalus skiria į keturis porūšius, kurie skiriasi dydžiu ir spalva.
Avinžirnius reikia virti ilgiau negu žirnius, tačiau jie gerokai naudingesni organizmui. Šių augalų sėklose yra 18–26 % baltymų, 42–59 % angliavandenių ir 4–8 % riebalų. Avinžirniuose gausu mangano, kuris suteikia energijos, stiprina kaulus, gerina medžiagų apykaitą ir greitina ląstelių atsinaujinimo procesus.
Vegetarai šią ankštinę kultūrą vertina dėl organizmui naudingų baltymų. Be to, šiuose ankštiniuose augaluose mažiau riebalų ir kalorijų, tačiau sotumo jausmas išlieka ilgai. Pradėjus reguliariai valgyti avinžirnius, per kelias savaites sumažėja cholesterolio kiekis kraujyje.
Taip pat juose labai mažai natrio, todėl ypač tinka besiskundžiantiems aukštu kraujospūdžiu ir širdies ligoniams. Avinžirniuose gausu kalio, geležies, cinko ir fosforo. Pasak britų botaniko Nichol’o Culpeper’io, palyginti su kitais ankštiniais augalais, avinžirniai žarnyne gamina mažiau dujų.
Įdomu
Pasak astrologų, avinžirniai atstovauja Veneros planetai, todėl senovėje buvo naudojami kaip vaistas, skatinantis spermos ir motinos pieno gamybą.
Šie ankštiniai augalai naudojami gaminant vegetariškus mėsainius.
Rytų šalių parduotuvėse populiaru pirkti konservuotus avinžirnius.
Dažniausiai jie naudojami greitai pasigaminti humuso.
Virtus avinžirnius reikia laikyti sandariuose indeliuose. Tuomet juos galima vartoti 3–4 dienas.
Falafelių gerbėjai sukūrė netgi kompiuterinį žaidimą „Falafelių karalius“.
Dėl didelio skaidulų kiekio ši ankštinė kultūra naudojama ir kaip dietinis maistas.
