Bet tai-či – tai ne tik kino filmai apie Rytų kovos menus, tai yra šiuolaikinės Kinijos kasdienybė. Šioje šalyje tai-či užsiima įvairiausio amžiaus ir padėties žmonės. Tik įsivaizduokite, daugybė žmonių su laisvais rūbais lėtai ir sinchroniškai judina rankas ir kojas, plastiškai pakelia tai vieną, tai kitą koją, akimirkai sustingsta keistose ir labai gražiose pozose. Stulbinantis reginys. Kinai gimnastika užsiima ne tik parkuose, padedančiuose atsipalaiduoti ir medituoti, bet ir, atrodytų, tam labiausiai netinkamose vietose – pavyzdžiui gatvėse, kur aplink triukšmą kelia automobilių eismas. Jie susikaupę ir nereaguoja į aplinką. Ką žino ir supranta kinai, ko nežinome mes, europiečiai?
Gervės šokis
Žodis „taičičuan“ yra sudarytas iš trijų hieroglifų, kurie išvertus reiškia „Didžiosios ribos kumštis“. Didžiąja riba kinai vadina vienybę ir pilnatvę, tai yra viena esminių kinų pasaulėžiūros sąvokų. Jie tam netgi sugalvojo specialų atvaizdą, in ir jan simbolį, ratą, sudarytą iš dviejų tarpusavy derančių dalių.
Tai-či istorija mena senovės filosofijos ir alchemijos laikus. Kinijos išminčiai šioje gimnastikoje matė būdą ne tik sukurti sveiką ir gražų kūną, bet ir nemirtingumą. Padavimai byloja, kad prieš tūkstantį metų vienam vienuoliui-atsiskyrėliui prisisapnavo, kad gyvatė puola gervę. Kaskart, kai gyvatė atakuodavo, gervė vikriai išsisukdavo nuo pavojaus ir smogdavo atgal. Toks gervės šokis įkvėpė vienuolį ir jis sugalvojo specialią gimnastiką, imituojančią paukščio judesius.
Veiksmas neveikime
Patikima tai-či istorija tesiekia 300 metų. XVII amžiuje ušu kovos mene atsirado gausybė pakraipų, iš kurių viena – taičičuan. Ši iš pirmo žvilgsnio neagresyvi gimnastika iš tikrųjų yra pilnavertis kovos menas. Tai-či žinovai tvirtina, kad kietumas atsiranda iš minkštumo – ore plaukiojantiems judesiams suteikus jėgą, jiems galima suteikti blokavimų ir smūgių pavidalą.
Tai-či užsiėmimai pradedami nuo ypatingo kvėpavimo, kuris padeda susikaupti ir atsipalaiduoti. Kvėpuoti reikia ne krūtine, kaip įpratę dauguma mūsų, o pilvu. Kai kvėpavimas yra pilvinis, į organizmą patenka daugiau deguonies, o diafragma masažuoja vidaus organus. Be to, toks kvėpavimas padeda lieknėti. Kvėpuojant pilvu pradeda geriau veikti organai, greitėja medžiagų apykaita.
Nors per keletą užsiėmimų sulieknėti tikriausiai nepavyks, bet naujų įspūdžių bus gausybė. Pavyzdžiui, be jokių konfliktų vienos treniruotės metu galima suderinti sportą, choreografiją ir poeziją. Nesistebėkite. Tai-či judesiai primena grakštų šokį, o šokių judesių pavadinimai yra be galo poetiški: ūkanotos rankos, arklio karčių glostymas, gervės griebimas už uodegos, gervė skleidžia sparnus. O kur dar kiniškos meditacinės muzikos, kuriai skambant vyksta treniruotė, teikiamas malonumas.
Skirtingai nei indų joga, kurios pagrindas yra statiškos pozos, tai-či yra sklandžių judesių ir stovėsenų seka. Jokių staigių judesių, jokių didelių fizinių pastangų. Nuolatinis judesys derinamas su lėtu ir laisvu kvėpavimu – toks yra esminis kiniškos gimnastikos principas. Įsivaizduokite, kad judate pasroviui, nesipriešinate srovei. Pasijuskite taip, lyg laikytumėte rankose energijos rutulį.
Ramybė ne tik sapnuojasi
Kinai tiki, kad žmogaus kūnas – tai indas, pripildytas či energijos. Manoma, kad judant lėtai, či energija cirkuliuoja po visą kūną: svarbu nukreipti ją tinkama linkme. Kai rankos pakeliamos į viršų, či pradeda judėti žemyn, rankos kairėn – či dešinėn. Kiekvienas judesys pereina į jam priešingą, o visi pasisukimai vyksta ratu. Tokios fizinės schemos pagrindas, kinų išminčių teigimu, yra kosminių in ir jan jėgų vienybė. Kinai mano, kad jin ir jan ne tik viena kitą papildo, bet ir persidengia. Tamsioje jin energijoje yra šviesus jan taškas ir atvirkščiai.
Bet galbūt esmė visai ne kosmose, o tame, kad kiniška gimnastika moko atsipalaiduoti ir siekti pusiausvyros. Juk gilus kvėpavimas pats savaime mažina įtampą ir stresą. Po užsiėmimų tai či žmonės jaučiasi taip, lyg jų kūnai būtų apsupti besvorio nematomo kokono, saugančio, bet visiškai netrukdančio judėti. O tuo tarpu išorinis pasaulis nekelia visiškai jokių pavojų. Be abejo, tai yra fantazija, bet labai maloni.
„Tai-či subalansuoja nervų sistemą, mažina kraujospūdį, padeda apsisaugoti nuo streso, greitina gijimą po traumų ir netgi gerina savijautą sergant onkologinėmis ligomis“ – tvirtina kinų tradicinės medicinos žinovai. Vakarų mokslininkai iš esmės su jų nuomone sutinka. Yra nustatyta, kad kiniška gimnastika yra efektyvi profilaktinė kaulų ir sąnarių ligų priemonė, mažina širdies nepakankamumo tikimybę, padeda gerinti bendrą savijautą.
Patys garsiausi tai-či meistrai garsėjo nors ir ne pasakišku, bet visgi ilgaamžiškumu – 70-80 metų – ir puikia sveikata. Suaugusiems asmenims čia nėra jokių amžiaus apribojimų – kai kurie tai-či užsiima iki pat gilios senatvės. Tiesa, vaikams tai-či netinka. Gimnastika yra naudinga tuomet, kai sugebama įsigilinti į savo esybę, o vaikai iš prigimties yra ekstravertai.
Skirtas laikas
Kinai tai-či yra linkę užsiimti rytais – nuo 6 iki 8 valandos. Bet šiai gimnastikai laiko galima rasti ir vakare. Viskas turi savų privalumų: rytais lengviau prabusti, vakarais lengviau užsnūsti. Beje, tai-či užsiėmimuose užmirštama apie laiką. Panašu, kad veikia senovinė kiniška magija. Kinams laikas neteka ir juo labiau nebėga į priekį – laikas yra cikliškas. Nėra jokios linijos, jungiančios praeitį ir ateitį, egzistuoja tik dabartis, todėl ir skubėti nėra kur. Svarbu sutelkti dėmesį į procesą, moko kinų išminčiai – tuomet ir rezultatai jūsų nenuvils.
