Vieną naktį pratrūko
„Mano ligos istorija tokia banali, kad verta tik bendrais bruožais paminėti, – sako Kristina. – Sėdimas darbas, nereguliarus fizinis krūvis, nesaugojau savęs ir neteisingai kilnojau sunkius daiktus. Maždaug penkerius metus nugaros reikalai pamažu blogėjo, kol vieną dieną...“
Tiksliau, naktį. Jau maždaug pusantrų metų turėdama diagnozuotą nedidelę stuburo išvaržą, vieną naktį Kristina pasijuto ypač blogai: kairę koją varstė skausmas, kurio nepavyko numalšinti jokiais namie turimais nuskausminančiaisiais. Be to, ji nustojo jausti kairįjį sėdmenį ir tarpvietę. „Kokią trečią nakties trūko kantrybė, išsikviečiau greitąją, – prisimena ji, – negalėjau net išgulėti, buvau susisukusi į keistą mazgą, kuriame, kaip man atrodė, truputį mažiau skauda.
Nepadėjo niekas, kol jau ligoninėje neprikabino manęs prie lašelinės. Gavau nuskausminamųjų ir antidepresantų. Kaip vėliau sužinojau, jų gauna visi kenčiantys nuo išvaržos, nes nervo skausmas toks veriantis, kad ligoniai kartais kėsinasi iššokti pro langą. Vaistai mane išjungė iškart geroms dešimčiai valandų, senokai buvau taip miegojusi.“
Pačios kaltė
Dėl staiga pablogėjusios būklės Kristina kaltina tik save. „Neurologas buvo minėjęs, kad reikia stiprinti juosmens ir nugaros raumenis, – pasakoja ji, – tad aš ir nuėjau į treniruoklių salę. Bėda, kad tai buvo tokia salė, kur niekas tavęs neprižiūri, ir jau tikrai nesipeckioja su stuburininkais.“
Tačiau ji pripažįsta šito greitosios pagalbos gydytojams nepasakojusi. Buvo gėda. Gėda ir iki šiol, kad nepasidomėjo kineziterapija nuodugniau.
Mankštinosi po operacijos
„Užtat tos kineziterapijos dabar turiu iki soties, – praėjus po stuburo išvaržos šalinimo operacijos kone trejiems metams, nuoširdžiai prisipažįsta beveik šimtu procentų atsistojusi ant kojų pašnekovė. – Iškart po operacijos teko iš naujo mokyti kairę koją atsispirti žengiant, galima sakyti, iš naujo mokinau ją vaikščioti. Sanatorijoje rankutes kojytes kilnojau kaip pasiutus, nes bijojau likti neįgali.“
Po reabilitacijos sanatorijoje Kristina rado kineziterapeutą, kuris, surinkęs nedidelę grupelę tokių pat stuburininkų kaip ir ji, stengėsi pastatyti juos ant kojų. „Jei ne jis...“, – kraipo galvą Kristina. Ir prisipažįsta, kad iki šiol mažų mažiausiai du kartus per savaitę užsiima specializuota mankšta, nes baiminasi prarasti atkovotą funkcionalumą.
Šiokios tokios pasekmės išliko
„Ir iki šiol jaučiu išvaržos pasekmes, – pasakoja 45 metų moteris. – Pažeistas kairės kojos nervas atsigavo ne iki galo, yra lengva neuropatija – sumažėjęs jautrumas, maždaug trečdalio šlaunies paviršiaus nejaučiu. Greičiau pavargstu, trumpiau galiu stovėti – stovimas darbas jau tikrai ne man! Bet, žinote, iš tiesų džiaugiuosi. Man nebeskauda, galiu vaikščioti, galiu dirbti, galiu gyventi kasdienį gyvenimą ir, jei nepasisakau, niekas nė neįtaria, kad turėjau problemų su stuburu.“
O labiausiai Kristina džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti tokią jautrią funkciją kaip tuštinimasis. „Kai tau dar tik keturiasdešimt penkeri, – sako ji, – kažkaip nesinori dar prasidėti su sauskelnėmis ir kateteriais! Žinoma, sistemos jautrumas jau irgi ne tas pats, bet problemų nekyla, O tai svarbiausia!“
Interviu su specialistu
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. Valentinas Uvarovas:
– Kokios stadijos išvaržą metas operuoti?
– Trečioji išvaržos stadija – ekstruzija, – pasižymi tuo, kad skaidulinis disko žiedas įplyšta, o minkštasis branduolys prasiveržia į stuburo kanalą ir spaudžia stuburo nervus. Šioje stadijoje žmogus kenčia nugaros skausmą, pereinantį į kojas ir sėdmenis, sutrinka jutimai kojose, krypsta laikysena. Skausmas gali išplisti net iki pėdų. Paskutinės stadijos išvaržoje atsiranda didelis skaidulinio žiedo plyšimas, per kurį minkštasis branduolys išsiveržia į stuburo kanalą. Dėl to jaučiamas stiprus, veriantis skausmas juosmenyje, atsiranda judėjimo sutrikimų, raumenų silpnumas. Retais atvejais žmogus negali pakelti vienos arba abiejų pėdų, nelaiko šlapimo, gali nutirpti tarpvietė. Ši ūmi ir grėsminga patologija vadinama „arklio uodegos“ sindromu ir reikalauja skubios operacijos. Svarbu pabrėžti, kad trečioji ar ketvirtoji stadija žmogų gali ištikti netikėtai.
– O kas laukia po operacijos?
– Operacija pašalina ligos pasekmę, bet ne priežastį. Todėl norint išvengti operacijos, reikia laiku taikyti kompleksinį konservatyvų gydymą. Daugeliu atveju stuburo išvaržos gydymas pradedamas pasitelkiant uždegimą mažinančius medikamentus, kineziterapiją ar reabilitaciją.
Iki galo baigta reabilitacijos programa, specialūs pratimai ir fizinis aktyvumas yra fundamentalūs gydant stuburo išvaržą, tačiau reikės apsišarvuoti kantrybe. Pratimus namuose daryti teks kasdien – tik tada, po kelių mėnesių reguliarių mankštų, jau bus galima džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Taip pat reikės reguliuoti mitybą, miego režimą. Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, taikomos selektyvios stuburo blokados, atliekamos skausmo klinikose.
Stuburo išvaržos operacija atliekama esant tik ryškiai simptomatikai: itin stipriam skausmui, galūnių nejautrumui ir mobilumo sutrikimui, šlapimo nelaikymui. Ar reikia operacijos, sprendžia pacientą konsultuojantis chirurgas. Paprastai išvaržos operacijos metu atliekamas nedidelis pjūvis nugaroje ties stuburu ir pašalinama išsiveržusio disko dalis. Operacijos atliekamos naudojant mikroskopą arba videoskopinę techniką. Po jos pacientui reikalinga reabilitacija, trunkanti apie tris savaites, o jai pasibaigus – savarankiška kineziterapija, nuolatinis subalansuotas fizinis aktyvumas.
‑ Kaip mes galėtume apsisaugoti nuo išvaržos?
‑ Pirmiausia svarbus subalansuotas fizinis aktyvumas: plaukiojimas, bėgiojimas, joga, įvairūs pratimai, net ir dešimt tūkstančių žingsnių per dieną iššūkis. Svarbu kuo daugiau laiko būti vertikalioje padėtyje ir nuolat gerinti raumenų tonusą. Negalima pamiršti sveikos mitybos ir atsisakyti žalingų įpročių, koreguoti svorį, sunkius daiktus kelti tiesia nugara ir sulenktais keliais. Jei darbe esate priversti praleisti daug laiko sėdėdami, stenkitės išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį.
Pajutus skausmą nugaroje būtina kreiptis į specialistą, atlikti būtinus stuburo tyrimus, suprasti, kurie judesiai ar kūno padėtys sukelia skausmą. Be to, nereikėtų per daug žavėtis manualine terapija, nes tai nėra panacėja. Jos negalima taikyti neatlikus stuburo radiologinio tyrimo, esant infekcijai, cukriniam diabetui, osteoporozei, metaboliniams sutrikimams, esant segmentiniam nestabilumui stubure, kardiovaskulinėms problemoms.
