Iškilo dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, nuo kada vandenilio peroksidas yra geriamas? Kodėl kai kurie žmonės mano, jog jis apsaugo nuo visų ligų? Kokios tos ligos, kurias stebuklingasis tirpalas gali įveikti? Ir galiausiai – ką gi tuo klausimu pasisako sveikatos specialistai ar pasaulinės sveikatos institucijos? Štai ką pavyko išsiaiškinti.

Apie vandenilio peroksidą chemiškai

Vandenilio peroksidas (H2O2) – bespalvis, bekvapis skystis. Vandenilio peroksido molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir dviejų deguonies atomų. Veikiant tokiems išorės faktoriams, kaip šviesa, temperatūra, kitos cheminės medžiagos, vandenilio peroksidas greitai chemiškai skyla į vandenį ir deguonį.

Kas gali būti nekalčiau, sakysite? Tačiau deguonies atomas, pasirodo, atpalaiduojamas kaip labai reaktyvus laisvasis deguonies radikalas. Būtent laisvasis deguonies radikalas lemia įvairiose srityse panaudojamas vandenilio peroksido savybes.

Štai 3 proc. vandenilio peroksido tirpalas išoriškai naudojamas medicinoje ir kosmetologijoje. 6-10 proc. tirpalas naudojamas plaukams šviesinti. Didesnės koncentracijos tirpalai dažniausiai naudojami maisto, baldų ir kitose pramonės šakose.

Apie vandenilio peroksido, kaip panacėjos nuo visų ligų, istoriją

Pasižvalgius po įvairius šaltinius, sunku pasakyti, kada tiksliai viskas prasidėjo ir kodėl. Vienas iš galimų variantų nukelia mus į 1920 metus. Anglų medicinos žurnalas Lancet tuomet aprašė, kaip intraveninės vandenilio peroksido infuzijos buvo sėkmingai pritaikytos gydyti pneumoniją Pirmojo pasaulinio karo metu.

Vėliau, 1940 metais, apie alternatyvų vandenilio peroksido panaudojimą pradėjo kalbėti gerbiamas katalikų kunigas Richard Willhelm iš Cincinačio (JAV). Anot jo, vandenilio peroksidas gali išgydyti viską: nuo bakterinių iki odos, psichinių ligų ir taip toliau. Dvasininkas įsteigė pirmąją apie vandenilio peroksido naudą skelbiančią ne pelno organizaciją ECHO (Educational Concern for Hydrogen Peroxide).

Apie vandenilio peroksido naudą gydant vėžį pradėta kalbėti taip pat panašiu metu – apie 1930 metus. Vokiečių fiziologas medicinos mokslų daktaras Otto Warburg tapo Nobelio premijos laureatu dėl savo darbų, susijusių su vėžio pažeistų ląstelių metabolizmu ir kvėpavimu.

Savo darbuose O. Warburg daugiausia kalbėjo apie tai, kad vėžio priežastis yra deguonies stoka ląstelėse. O. Warburgo darbai pakurstė susidomėjimą ozono ir vandenilio peroksido terapijomis. Nemažai žmonių ir net sveikatos apsaugos specialistų pradėjo svarstyti, jog vandenilio peroksidas tikrai gali padėti įveikti vėžį. Ypač jei gydymas tradiciniais medikamentais nebuvo efektyvus.

Vėžio „antitoksino“ atradimu domėjosi ir ląstelių „maitinimu“ deguonimi savo gydomąją veiklą grindė ir gydytojas iš Detroito William F. Kosch. Tiesa, jis naudojo kitą junginį, kuris organizme chemiškai skyla ir, anot Koscho, aprūpina sergančias ląsteles deguonimi.

Savo naudojamą medžiagą daktaras vadino glioksilidu. O labai praskiestu glioksilido tirpalu gydė savo pacientus. Kaip? Suleisdamas šio tirpalo pacientams į veną. Nuo vėžio ir visų kitų ligų. Gydymo metodus ir moksliškai nepagrįstas idėjas vėliau pasmerkė JAV Food And Drug Administration (FDA).

Nors praėjo kone šimtas metų, įvairūs alternatyviosios medicinos šalininkai, mokslininkai visame pasaulyje (tiek JAV, tiek Europoje, tiek Rusijoje) vis dar kalba ir bando įrodyti (o dar labiau įtikinti), jog geriamas arba net leidžiamas į veną vandenilio peroksidas – pigi panacėja nuo visų ligų.

Gal ir jums teko girdėti panašių istorijų? Pasidalinkite patirtimi komentaruose!

Susiję straipsniai
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės