Daržovių skyriuje renkantis, pavyzdžiui, pomidorus – akis pati užkliūna, o ranka tiesiog tiesiasi link raudonesnių daržovių. Ne tokie ryškūs, pablukę pomidorai nepatyrusiai, bet alkanai akiai atrodo mažiau sveikesni už tuos, kurie savo raudoniu švyti net iš kito parduotuvės galo.

Ironiška, tačiau tokiais atvejais akis dažniausiai apgauna. Natūralus produktas niekada nebus toks išvaizdus ir švytintis, kaip tas, kuris „pagardintas“ chemijos. Ir vis tik, grožiui atsispirti sunku ir būtent spalva lemia daugelio mūsų apsisprendimą, kad gražiai atrodantis maistas, nors ir prastos kokybės, bus skanus ir, žinoma, mums naudingas.

Kas nuspalvino pomidoro šonus ir ar tai nekenkia mūsų sveikatai?

Spalvų reikalauja patys vartotojai

Maistas dažomas nuo seniausių laikų. Pavyzdžiui, romėnai dažydavo duoną ir vyną naudodami „baltąją žemę“ ir uogas. Dvylikto amžiaus britai mėgavosi spalvingu cukrumi – purpuro ir violetines spalvas jam suteikdavo iš kiautuotų vėžiagyvių (jūrinių sraigių) išgaunamos medžiagos, ruda spalva buvo gaunama iš žolelių šaknų, o raudona iš skydamario.

Spalvingas maistas be jokių abejonių visuomet atrodė gerokai skanesnis už blankesnius lėkštės kaimynus. Šį teiginį puikiai iliustruoja koncerno „Marks & Spencer“ atliktas tyrimas. Sulaukęs pirkėjų skundų, kad „Marks & Spencer“ parduodami žirniai buvo nudažyti dirbtine žalia spalva, o braškių džemas nenatūraliai raudonas, koncernas liovėsi juos dažęs, tad parduotuvių lentynas pasiekė pilkai žali žirniai ir raudonai rudos braškės.

Visi visiškai natūralūs, tokie, kaip gamta sutvėrė. Kas atsitiko? Anksčiau skundęsi dirbtiniais dažais, dabar pirkėjai išvis liovėsi pirkę nebepatrauklius žirnius ir braškes. Kad šie produktai vėl būtų perkami prireikė nemažai laiko ir, žinoma, jie vėl buvo pradėti dažyti.

Dažiklių istorija

XIX amžiaus viduryje beveik viskas, kas galėjo suteikti spalvą buvo naudojama siekiant produktus padaryti patrauklesnius. Rodos, grožis tuo metu buvo svarbiau už sveikatą, o ir apie žmogui kenksmingas medžiagas nebuvo žinoma tiek, kiek dabar, tad tam, kad produktams būtų suteikta apetitingesnė išvaizda ar skonis juos gaminant buvo naudojamos medžiagos, kurių sudėtyje buvo gyvsidabrio, švino, cianido ir vario.

Apie 1856 metus seras Williamas Henris Perkinas, būdamas vos devyniolikos metų, atrado „anglies ir deguto dažus“, kurie suteikdavo anilino purpurinę spalvą. Šis jaunuolio atradimas sukėlė tikrą pramonės perversmą, o šiuos dažus pradėta naudoti ne tik tekstilės pramonėje, bet ir maisto gamybos procese.

Šis atradimas leido sukurti dar daugiau įvairesnių dažų spalvų. Dažai ilgiau išlaikydavo savo spalvą ir ilgiau neblukdavo, turėjo daug daugiau patrauklių atspalvių, o svarbiausia buvo gerokai pigesni už kitus to meto dažus.

Tačiau netrukus šiais ir kitais dažais susidomėjo įvairią veiklą visame pasaulyje reglamentuojančios institucijos. Pramoninius dažus jos pradėjo vertinti arba itin neigiamai, arba priešingai – pernelyg teigiamai. Pradėjus dažų poveikį sveikatai pramonininkams teko pamiršti laikus, kuomet jų veiklos ir darbo metodų beveik niekas nereglamentavo. Nuo šiol jie galėjo naudoti tik tuos dažus, kurie, vyriausybės manymu, buvo tinkami ir nežalingi, remiantis to meto moksliniais tyrimais.

Tačiau tik gerokai vėliau, 1925 metais, Didžiojoje Britanijoje išvis buvo uždrausta naudoti dažus, kurie, pasirodo, buvo kenksmingi žmogui. Į draudžiamųjų sąrašą pateko tie dažai, kurių sudėtyje buvo rasta stibio, arseno, kadmio, chromo, vario, švino, gyvsidabrio ir cinko junginių.

Taip pat buvo uždrausta naudoti vieną iš daržovių išgaunamą spalvingą gumigutą (dažnai vartojama tapyboje) bei penkias „anglies deguto“ spalvas.

1954 metais Maisto standartų komitetas pasiūlė sudaryti ne blogųjų, draudžiamų spalvų, o tų, kurias naudoti saugu net ir maisto pramonėje, sąrašą.

Spalvingiausias maistas Didžiojoje Britanijoje

Tokie sąrašai skelbiami ir šiais laikais. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra leidžiama daugiau dirbtinių spalvų nei bet kurioje kitoje Vakarų šalyje – iš viso jų yra net 17. Tuo tarpu JAV tokiu spalvų – vos septynios, o, pavyzdžiui, Norvegijoje tokių išvis nėra ir skelbiama, kad norvegai puikiai apsieina ir be jokių dirbtinių spalvų.

Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad dirbtinės spalvos maisto produktuose neturėtų būti itin didelė problema, tačiau dalis jų gali sudaryti nemenką diskomfortą alergiškiems ir kokių nors spalvų ar medžiagų netoleruojantiems žmonėms.

Nemažai geros kokybės maisto produktų gamintojų yra nusistatę ir teigia, kad naudojant aukštos kokybės ingredientus ir geriausius konservavimo būdus – nebereikia naudoti nei dirbtinių, nei natūralių spalvų.

Belieka tikėtis, kad ilgainiui, pastarųjų pavyzdžiu paseks ir likusieji gamintojai, o vartotojai pagaliau susipras, kad ryškiaspalvis maistas tėra iliuzija neturinti nieko bendro su tikruoju skoniu ar juo labiau sveikata.

Dirbtinių dažų funkcijos

Kodėl maisto pramonėje taip paplitę maistiniai dažai ir kokios jų funkcijos? Sveikos gyvensenos ir maisto konsultantas Maurice Hanssen, išleidęs dažiklius, E mitus ir kitus maistinius priedus nagrinėjantį žinyną „E priedai“ išskiria keturias pagrindines dažų funkcijas:

1. Jie sustiprina maisto ingredientų spalvą. Tačiau galutinio produkto natūrali spalva, kurią lemia jo sudėtinės dalys, bus blankesnė nei dirbtinai sukurta spalva. Dirbtinę maisto spalvą vartotojas susieja su konkrečiu skoniu (pavyzdžiui, gaivieji gėrimai, vaisių jogurtas, marinuotos daržovės ir padažai);

2. Užtikrina produkto spalvos vientisumą, kad viso gaminio spalva būtų vienoda (pavyzdžiui, permatomuose induose praduodamas džemas);

3. Kuria natūralias produktų spalvas, kurios išnyko produktus apdorojant termiškai ir užkonservavus (pavyzdžiui, žirniai, pupos braškės ir avietės) arba išbluko dėl konservantų (pavyzdžiui, dėl vaisių konservantų, sieros dioksido, kuris dedamas į sezoninių uogų džemus), arba kai produkto spalva tampa ne tokia intensyvi dėl ilgo laikymo (pavyzdžiui, gaivieji gėrimai);

4. Suteikia spalvą tiems produktams, kurie be dažiklių atrodytų bespalviai (pavyzdžiui, virti saldumynai, momentiniai desertai, ledai ant pagaliuko).

Priedų naudojimas maisto pramonėje toks paplitęs ir įprastas, kad dažnai vartotojas nė nebesusimąsto, kodėl parduotuvėje tiek daug spalvoto maisto ir ar tai normalu. Žmonės labai greitai įprato prie nenatūraliai spalvingų produktų ir patys pradėjo jų reikalauti iš gamintojų, todėl parduotuvių lentynose nenatūralūs produktai savo spalvingumu beveik visiškai užgožė ne tokį patrauklų, bet tikrą maistą.

Panašu, jog tokia tendencija vyraus tol, kol vartotojai patys pamažu pradės naudoti vis mažiau priedų, kurie labai dažnai iš tiesų yra visai nereikalingi.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją