Apkalbos – nė motais
Miestietišką pramogą moterys išmėgino norėdamos gerai jaustis, gražiai atrodyti ir atbaidyti depresiją. Idėja Gasčiūnuose propaguoti šiaurietišku ėjimu vadinamą sporto šaką gimė Dalės Rimdžiuvienės galvoje. Mokyklos raštvedės iniciatyva buvo pakviesti Joniškio sveikatos biuro darbuotojai, kurie mokė, kaip taisyklingai šiaurietiškai vaikščioti.
„Pasiramsčiuodama lazdomis vaikščioti pradėjau prieš trejus metus. Vieną dieną išgirdau, kad Joniškyje rengiami mokymai. Nuvažiavau. Labai patiko. Sveikatos biuro darbuotojų paprašiau atvažiuoti, jeigu Gasčiūnuose atsiras bent keli entuziastai. Mano nuostabai, jų atsirado vienuolika“, – prisimena D. Rimdžiuvienė.
Gasčiūniškės apie šį Lietuvoje populiarėjantį sveikatos stiprinimo būdą žinojo iš tik iš spaudos, televizijos.
„Kai tik pradėjome sportuoti, ne vienas erzino, esą pametėme slides. Vadino ubagėlėmis. Tačiau į tokias kalbas nekreipėme dėmesio, kartu pasijuokdavome. Pasižadėjom, kad kurią nors dieną ne po stadioną vaikščiosime, o pereisime per kaimą. Tegul visi pamato“, – prieš treniruotę pasakojo šiaurietiško ėjimo entuziastės.
Viena jų, Audronė Bubelienė, atviravo: šiaurietiškas ėjimas tapo priklausomybe. Sutartu laiku, pusę keturių popiet, meta ūkio darbus, stveria lazdas ir eina valandą pasportuoti.
Nė vienos treniruotės nepraleidžia ir Angelė Paškūnienė. Vyriausiosios – septyniasdešimt aštuonerių Valerija Jurgelienė, šešiasdešimt devynerių Ona Šiupinienė, metais jaunesnė Genovaitė Staškuvienė – ateina gerokai prieš treniruotės pradžią. Reikia juk truputį apšilti, kad galėtų lygiomis sportuoti su jaunesnėmis bendramintėmis.
Patrauklus paprastumu
Iš pradžių visos daro mankštą, daug dėmesio skiria kvėpavimo pratimams. „Vaikštant su šiaurietiškomis lazdomis ypač svarbus kvėpavimas. Jo nekontroliuojant, greitai pavargstama, gali pradėti trūkti oro“, – dalijasi patirtimi D. Rimdžiuvienė.
Pasak jos, ėjimo technika nesudėtinga. Pečius reikia laikyti nuleistus, o lazdas – kuo arčiau kūno. Rankas būtina atpalaiduoti, kad lazdos laisvai galėtų švytuoti. Greitis ir distancijos ilgis pasirenkamas pagal galimybes.
Šiaurietiškas ėjimas patrauklus savo paprastumu ir tuo, kad žmogus gali maksimaliai išjudinti savo kūną. Vaikštant stiprinami ne tik kojų, bet ir nugaros, rankų, kaklo, pečių raumenys. Jie priverčiami dirbti beveik 100 procentų, o paprastai einant – tik 60 procentų. Pasiramsčiuojant lazdomis galima įveikti kur kas ilgesnę distanciją, sumažėja traumų tikimybė.
Tokia judėjimo forma nevargina sąnarių. Ši sporto šaka tinka ir antsvorio turintiems žmonėms, tik reikia pasirinkti tinkamą krūvį. Didelis pranašumas ir tai, kad sportuoti galima ištisus metus, bet kokiu oru ir laiku.
Lazdas išdrožė vyrai
„Svarbiausia yra noras. Praėjusią savaitę lankiau kursus. Namo grįždavau išsėdėjusi aštuonias valandas ir labai pavargusi. Norėjosi tik į lovą, bet vis tiek išsiruošdavau vaikščioti... naktį. Turiu prožektorių, tvirtinamą ant galvos. Jis apšvietė kelią. Namo grįždavau šviesia galva ir visai kitomis mintimis“, – tikina D. Rimdžiuvienė.
Gasčiūnų kaimo moterys vienbalsiai tvirtina, kad vaikščiojimas su lazdomis yra puikus sveikatos stiprinimo ir laisvalaikio praleidimo būdas. Be to, nereikalauja didelių investicijų aprangai, inventoriui. Vienos moterys vaikšto su pirktinėmis lazdomis, kainuojančiomis nuo 40 iki 120 litų, kitoms jas iš lazdyno išdrožė vyrai.
„Lazdos gana geros. Tik į jų apačią, kad neslystų, reikėtų įkalti po mažą vinutę. Pirktinės lazdos yra smailios, brangiosios dar turi ir amortizatorius. Su medinėmis sunkiau eiti asfaltu. Pirktinėms užsideda specialūs antgaliai, pasidarytosioms ne“, – supažindina D. Rimdžiuvienė.
Sudomino aplinkinius
Subūrusi bendramintes D. Rimdžiuvienė džiaugiasi išpildžiusi seną savo svajonę: „Visuomet norėjau, kad kaimo moterys bent trumpam sugebėtų atitrūkti nuo kasdienių savo darbų ir rūpesčių, susibėgtų krūvon ir bendrautų. Mes esame pakylėtos. Pasijuokiame pačios iš savęs. Mums linksma. Judėjimas gamina džiaugsmo hormoną, kuris neleidžia būti blogos nuotaikos ir sirgti depresija.“
Prie gasčiūniškių kartais prisijungia Kurmaičių kaimo, esančio už trijų kilometrų, moterys. Dideliame būryje smagiau.
Prieš porą savaičių D. Rimdžiuvienė su keliomis draugėmis nukako į Stupurų kaimą. Bibliotekoje buvusiems skaitytojams ir bibliotekininkei papasakojo apie savo pasiekimus, parodė šiaurietiškas lazdas. Namo grįžo su viltimi, kad gerai besijaučiančiųjų ir linksmai gyvenančiųjų kaime padaugės.
