Netrukus man 39. Atrodau šiek tiek jaunesnė, esu liekna, prisižiūriu save, mėgstu puoselėti savo išvaizdą. Beje, išvaizdai daug skiriu dėmesio nuo pat tada, kai save prisimenu...
© Shutterstock nuotr.

Negalėdavau išeiti pažaisti su draugais nesusišukavusi, išnešti šiukšlių nepasidažiusi, net išvykoje į gamtą vos pabudusi puldavau dažytis (taip darau iki šiol...)

Ir štai - artėja tas lemtingasis 40... Problema tame, kad aš siaubingai bijau senti. Ne, mano protas nesens taip greit, bet išorė... Aš negaliu su tuo susitaikyti. Man tas taip baisu. Raukšlės, vystantis kūnas, gelstanti, pilkėjanti oda...

Kai pagalvoju, kad TAI netrukus mane IŠTIKS - nebenoriu gyventi. Tai dar vienas dalykas, kuo stebisi visi mano pažįstami - kad aš kartoju, jog nenoriu ilgai gyventi. Nes senatvė man asocijuojasi tik su našta kitiems, ligomis... ir apskritai, neįsivaizduoju, kuo džiaugiasi seni žmonės?... juk jiems skauda, jiems sunku paeiti, jie žino, jog jau visas gyvenimo spindesys – praeityje...

Nenoriu, bijau senti. Bet jeigu vis dėlto teks - kaip atrasti tame bent ką nors teigiamo? Kur gyvenimo prasmę atranda pagyvenę žmonės Lietuvoje? (užsienyje senstama kitaip, jie keliauja, nes pensijos tai leidžia, o mūsų pensijos neužtenka net vaistams...)

Belieka liūdnai leisti dienas, pasirėmus ant palangės stebėti, kaip pro šalį lekia gyvenimas, belieka būti našta jauniems, belieka saujomis gerti vaistus ir laukti tos paskutiniosios... Juk tai taip baisu. KUR bent vienas senatvės pliusas, pozityvas?

(P.S. Esu išsiskyrusi, draugo neturiu, auga du vaikai, bet nesiūlykite džiaugsmo ieškoti būsimų anūkų priežiūroje - sunkiai be niekieno pagalbos užauginau savuosius du, ir vargu ar būsiu puiki močiutė...)
 
Ačiū, jei atsakysite...

Atsako psichoterapeutas Olegas lapinas

SIAUBINGAI BIJAU SENTI

Manau, kad jūsų siaubinga senatvės baimė yra labai suprantama ir daugumai pažįstama. Taip, pažįstama ne tik jums, ir ypač tiems, kuriems priartėja ketvirtas dešimtmetis - gyvenimo vidurys. Žinoma, juk tuomet gyvenimo baigtinumą suvoki ne abstrakčiai, kaip jaunystėje, o labai konkrečiai: štai tau ir raukšlės, ir celiulitas, ir pavieniai žili plaukai.

Vaikai jau dideli. Akinių skaitymui netruks teks ieškoti. Ir dar veidrodyje atsiranda visokių nukrypimų nuo tų nuotraukų, kur spindi šiuolaikiniai grožio idealai – įdegę dvidešimt kelerių metų veneros su glotnia oda ir plokščiu pilvuku bei apolonai su trikampio formos figūromis ir kvadratėliais išryškinu pilvo presu.

Kaip galima džiaugtis tuo, kad viso to netenki? Kaip galima su siaubu nežiūrėti į senus žmones – ne tik kad neprimenančius venerų ir apolonų, bet netgi neturinčius vilčių tokiais tapti?

Kitas dalykas, jei tu esi jaunas ir tik apsileidęs. Čia dar vilčių yra „susiimti“. O jei jau ir vilčių nėra? Tikrai nesinori gyventi ir senti nesinori.

Beje, fantastiniuose filmuose apie ateitį (pvz,. „Logano pabėgimas“) jauni žmonės sulaukę trisdešimties tiesiog masiškai baigia gyvenimą, nes būti pagyvenusiais nemadinga. Jūs visa tai žinote ir net jeigu šito filmo nematėte, jį suprantate.

Jūs tik vieno dalyko nežinote - kad po keturiasdešimties, o ypač po penkiasdešimties gyventi darosi lengviau, įdomiau ir maloniau. O jei jūs šitai ir sužinote, tai nelabai galite suprasti.

Kodėl jūs negalite šito suprasti, labai suprantama. Sunku suprasti vaikui, kaip paaugliui gali patikti tatuiruotės, pirsingas ir cigaretės. O paaugliui sunku suprasti, kaip gali patikti kūdikis ant rankų bei darbas nuo iki. Kodėl?

Dėl skirtingų kriterijų. Jūs pasitenkinimą savimi įpratote sieti su išvaizda, todėl taip ja ir rūpinatės. Graži išvaizda - pasitenkinimas. Nukrypimas nuo grožio - nepasitenkinimas. Jam užėjus reikia imtis veiksmų - makiažo, sporto salės, rūbų. Op - ir vėl graži, ir vėl pasitenkinimas. Nemalonus nukrypimas pašalintas.

Žinoma, jūs žinote ir kitus pasitenkinimo kriterijus - meilę, saviraišką, autentiškumą, draugystę. Tačiau jie kol kas eina antrame plane. Jie jums labai abstraktūs.

Po keturiasdešimties kelerių ir ypač po penkiasdešimties metų kriterijai keičiasi. Tavo odos glotnumas, klubų apimtys bei plaukų stovis visai neišnyksta iš kriterijų sąrašo, tačiau nueina į antrą planą.

Į pirmą planą ateina kiti dalykai: kiek tu gyveni vaisingai. Ne tai, kiek tu protingas, bet kiek nuoširdus. Kiek tu esi savimi. Kiek laimingi tavo vaikai. Keik tu sutari su tau artimais žmonėmis. O artėjant senatvei - ką tu palieki po savęs.

Pagal tai matuoji ir savo, ir kitų žmonių pasitenkinimą. Matuoji ne protu, o jausmais. Todėl geriau jautiesi, kai vaikai tvarkoje, kai esi vaisingas darbais ir kūryba. Kai daugmaž esi sveikas. Kai supranti savo artimą ir įsitikini, kad jis teisingai supranta tave.

O dar yra tokie dalykai, kaip gamtos grožis, nauji, neatrasti iki tol dalykai, pažinimas, hobiai. Žinoma, ilgą laiką dar malonu jaustis judančiu, lengvu, lanksčiu, seksualiu. Arba malonu tobulėti tame - iššūkiai juk didesni, nei jaunystėje.

Jaunystėje dviratis ar bėgiojimas - nieko ypatingo. O penkiasdešimties metų - malonumas bėgiojant, važiuojant ar plaukiant didesnis, nes ne visi, oi ne visi taip daro...

Laimei, draugai tavo, ir aplinkiniai, kurie tau svarbūs, pasidaro tokiais pat - vertina tave ne dėl odos ar figūros. O dėl to, koks tu esi iš esmės. Arba tiesiog - jei myli tave - džiaugiasi, kad tu esi. Todėl ir tu juos vertini dėl to, kad jie tiesiog yra.

O siaubinga baimė atsiranda, jei gyveni ne savo gyvenimą, jei vaikai nelaimingi, jei artimo žmogaus nesupranti. Jei mylėti neišmokai. Tačiau pataisoma - jus supratus tai, irgi gali koreguoti tuos dalykas. Tik ne makiažo ar treniruoklio pagalba, o meile savo ir sąžiningais žingsniais.

Matote, kaip darosi įdomu: stengtis kažkokiu makiažu palaikyti tai, dėl ko kyla pasitenkinimas, nebereikia. Makiažas juk kas yra iš esmės? Grimas, kaukė. O kas yra jaunas kūnas? Irgi gamtos kaukė, skirta kitai lyčiai vilioti bei su konkurentėmis konkuruoti. Kaukė, palaikoma moteriškų ir kitokių hormonų.

Ir su metais kaukių reikia vis rečiau. Ne tai, kad jų trūksta, o tau siaubingai sunku dėl to. O todėl, kad reikia jų vis rečiau. Tai priklauso nuo to, kiek tu esi savimi. Jei visiškai save priimi - visai tų kaukių nebereikia.

Einšteinui nerūpėjo jo šukuosena. Stivui Džobsui - jo blauzdų forma. Suprantate – nerūpėjo ir nerūpi. Dalai lamai jau daug metų nelabai rūpi jo pilvo presas. Ne tai, kad jis apsimeta, kad nerūpi, o iš tiesų rūpi. Nerūpi tikrai. Tai vadinasi „vidinė laisvė“. Ar jums ne pavydu?

Ne, pasakysite jūs - man baisu. Jums baisu, nes jūsų kriterijai vis dar susiję su nerašyta vertybe: SVARBU NE TAI, KAS TU ESI, O KAIP TU ATRODAI. O kituose dešimtmečiuose nerašyta vertybė kinta: SVARBU NE TIEK TAI, KAIP ATRODAI, O KAS TU ESI.

Jums atrodo, kad tai kažkokie migloti žodžiais? Na, ką reiškia „kas aš esu“? Aš – tai štai kas - gražus atspindys veidrodyje. Oi, jau nebe toks gražus... Ai - o čia kas? Siaubas... Ne, aš nenoriu taip gyventi...

Jūsų „aš“ nuolat griūna - kas gali būti baisiau?

Tačiau patikėkite: jūsų šitas „aš“, kuris „griūna“, iš tiesų nuslenkantis grimas, iš kurio vis labiau išryškėja tai, kas jūs esate iš tikrųjų. Jūsų nepakartojama siela. Kuri vis labiau ima formuoti jūsų kūną. Ir seksualumas jūsų vis labiau siejasi ne su hormonais, o su jūsų esybe.

Bet,- pasakysite jūs - čia jau visai nesuprantama - kokia čia dar „esybė“? Kas tai per žodžiai tokie gražūs - nesuprantu aš jų - štai kad raukšlių atsirado - tai suprantu - nes matosi. O „esybės“ nesimato. Ko nesimato, to aš nesuprantu.

Ir nereikia - nereikia suprasti tai, ko nesimato. Tuo reikia patikėti.

Patikėkite - ir atsiduokite laikui. Laikas ne tik labai baisus, jis dar ir labai išmintingas. Ir jei juo patiki - atveda tave į labai gerą būseną - sielos ramybę. Kuri išsišifruoja paprastai: tu esi tas, kas esi.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

„Siaubo pilį“ pastatęs vienas žiauriausių žudikų padarė labai didelę ir apmaudžią klaidą įžengę į pastatą žmonės dingdavo be pėdsakų (60)

H. H. Holmesas buvo vienas iš pirmųjų Jungtinių Valstijų serijinių žudikų. Savo specialios...

Sukrėsta šiaulietė parašė atvirą laišką Verygai: po jūsų sprendimo turiu stebėti, kaip degraduoja tėvas (265)

„Gerb. ministre Aurelijau Veryga , šiandien Jūs pasmerkėte mano tėtį ir toliau gerti!...

Vilniaus oro uoste avariniu būdu leisis lėktuvas (60)

Vilniaus oro uostas informuoja, kad 9.30 val. Vilniaus oro uoste laukiamas avarinis orlaivio su...

Ko laukti po Naujųjų: automobilių pardavėjams kol kas daugiau klausimų nei atsakymų (8)

Sausio 1-oji bus ta diena, kai įstatyme numatyta įranga papildyti dešiniavairiai automobiliai...

Naktinės BMW gaudynės Vilniuje: surakintam vairuotojui teko pagulėti ant žemės (41)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus kelių policijos surengto reido metu nubausti...

Kruvinojo vakaro košmaras keliuose nesibaigia: ryte žuvo dar vienas žmogus (1)

Šeštadienį, apie 8.20 val., Rietavo sav., kelyje Rietavas-Endriejavas, ties Girdvainių kaimu,...

Amerikiečiai šaltibarščius šildo mikrobangų krosnelėje ir po to kelia skandalus (43)

Istorija apie kečupuotus cepelinus Amerikoje sukėlė nemažai kalbų Lietuvoje. Lietuviai...

Apie metro, „Hyperloop“ galime tik pasvajoti, bet laukia šis tas įdomaus (69)

Nors Lietuvoje apie itin greitą susisiekimo priemonę „Hyperloop“ ar metro kol kas galime tik...

Penki rytiniai įpročiai, dėl kurių priaugate svorio

Peržiūrėkite savo ryto rutiną ir pagaliau pradėkite lieknėti.

Putino Rusija. Naujas Rusijos planas Ukrainoje - tik dūmų uždanga virš tikrųjų tikslų (96)

Rugsėjo pradžioje spaudos konferencijos metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė ,...