Kerta gyvenimo kokybei

Didžiajai daliai sergančiųjų žvynelinė pirmą kartą pasireiškia jaunystėje (15–29 m.) – šis tipas susijęs su paveldėjimu, mažesniajai – brandesniame amžiuje (40–60 m.).

„Kad liga atsirastų, turi būti tam tikri genetiniai, imuniniai pakitimai, tačiau net ir jiems esant žvynelinė ne visada pasireiškia klinikiniais simptomais (odos ir nagų pakitimais). Organizme uždegimo raktelį dažniausiai „pasuka“ aplinkos veiksniai, tokie kaip stresas, šaltis, psichologinė ar fizinė trauma, infekcijos (streptokokinės, stafilokokinės, ŽIV), alkoholis, kai kurie vaistai“, – sako gydytoja V.Vaičiūnienė ir priduria, jog ligos sunkumas nustatomas pagal tam tikras specializuotas skales ir klausimynus.

Vertinama, koks kūno paviršiaus plotas pažeistas ir kokio pobūdžio bėrimai. Pagal tai liga skiriama į lengvą ir vidutinę (sunkią) formą. „Tai svarbu parenkant gydymą. Kartais, net ir nesant itin išplitusiai ligai, tačiau pažeidimams atsiradus matomose kūno odos vietose, naguose ji priskiriama vidutinei (sunkiai) formai, jei tai ženkliai pablogina paciento gyvenimo kokybę“, – sako gydytoja.

Žvynelinė stipriai veikia gyvenimo kokybę, nustatyta, kad iki 58 proc. pacientų jaučia nerimą, daug dažniau nustatoma depresija. Remiantis literatūros duomenimis, apie 9 proc. sergančių pacientų mąsto apie mirtį ir net 5 proc. turi minčių apie savižudybę. Gyvenimo kokybę ypač blogina bėrimai matomose kūno odos vietose, plaukuotoje galvos dalyje – tai nepelnytai didina socialinę atskirtį, mat sergantys gėdijasi odos, o nieko nežinantys apie ligą bijo ja užsikrėsti. Tai apsunkina galimybes susirasti darbą, partnerį, užsiimti mėgstamomis laisvalaikio veiklomis.

Keisti gyvenimo būdą

Kadangi genetinių ir organizme vykstančių imuninių procesų taip lengvai nepakeisime, gydytoja sako pacientams rekomenduojanti eliminuoti iš gyvenimo aplinkos veiksnius, kurie gali pabloginti ligos eigą ar paskatinti atkryčius. Itin pravartu atsisakyti žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio vartojimo), turint antsvorio, reikėtų mažinti kūno masę, laikytis subalansuotos dietos, sportuoti, laikytis adekvataus darbo ir poilsio režimo, vengti stresinių situacijų. Deja, tai padeda tik suvaldyti ligą, bet visiškai ji nėra išgydoma.

„Žvynelinės gydymo pasirinkimo spektras nemenkas, tai ir vietinio poveikio vaistai, įvairūs ant odos aplikuojami gliukokortikosteroidai, taip pat dažnai kartu skiriama fototerapija – gydymui naudojama tam tikro spektro ultravioletinė spinduliuotė, kuri slopina per didelį odos imuninį atsaką, skatinantį jos uždegiminius procesus. Sunkios žvynelinės metu paskutinė gydymo grandis – biologiniai ligą modifikuojantys vaistai, kurių spektras šiuo metu Lietuvoje gana platus ir, džiugu, kad vaistą parinkti kiekvienam sergančiajam galima individualiai, atsižvelgiant į jo gretutines ligas. Prieš porą metų įregistruotas biologinis vaistas, kurį galima skirti ir nėščiosioms, nes nėštumas dažnu atveju yra kontraindikacija skirti sisteminį žvynelinės gydymą“, – sako dermatovenerologė.

Didesnis pavojus dėl COVID-19

Pasak V.Vaičiūnienės, žvynelinė nėra imunosupresinė būklė, tačiau imunosupresiją sukelia ligai vartojami vaistai, tokie kaip metotreksatas ir biologiniai vaistai. Pacientai, gydomi šiais medikamentais, visada įspėjami, kad turi didesnę infekcinių ligų riziką, todėl privalo būti budrūs ir laiku sureaguoti į galinčius atsirasti simptomus. Ne išimtis ir COVID-19 infekcija. Šiuo sunkiu pandemijos periodu tiek dermatologai, tiek pacientai, vartojantys imuninę sistemą veikiančius vaistus, turi būti ypač budrūs ir laikytis visų saugumo priemonių.

Tarp kitko

Žvynelinė – dažna odos liga. Žvynelinės paplitimas Europoje siekia 0,5–3 proc. populiacijos, panašus jis ir Lietuvoje. Tiesa, šalyse, kurios yra arčiau pusiaujo, liga pasitaiko kur kas rečiau, o šaltesnio klimato zonose, pavyzdžiui, Norvegijoje, sergamumas siekia net iki 8 proc. populiacijos.

Šaltinis
Temos
Savaitraštis „Lietuvos sveikata“