Senovės genčių žmonės piešdavo piešinius ant veidų, tai laikydami įprasta estetine būtinybe. Šiais ženklais jie išreiškė pyktį, džiaugsmą, liūdesį, netgi visuomeninę padėtį. Virtuoziškai veidus išpiešdavo indėnai. Tuo metu gyvavo dažymo menas, skirtas priešų gąsdinimui, piešiniai, kurie „padėdavo“ išlaikyti širdies draugą bei kitokios ypatingos tatuiruotės. Berniukams įšventinimo į vyrus ritualo metu ant kaktos ir skruostų taip pat išpiešdavo ypatingus ornamentus tam, kad juos globotų mirusiųjų protėvių sielos.
Kosmetikos lopšiu priimta laikyti Egiptą. Būtent ten jau prieš 4000 m. buvo išrasta viskas, kas ir šiandien naudojama veido ir kūno grąžinimui ir reikalinga kosmetikos priemonių gamybai.
Kasinėjant senovinę Egipto šventyklą, karalienės Chačepaut (XVI a.pr.m.e.) kapavietėje buvo surastas ištisas jos ,,kosmetikos kabinetas“. Be visokiausių vazelių, statinaičių, vonelių su išdžiūvusiais dažais ir kremais, net išliko perukams laikyti skirtos ,,galvos“, plaukų suktukai, pincetai plaukelių šalinimui nuo kūno ir įvairūs kosmetiniai šaukšteliai. Specialiuose induose buvo laikomos įvairios esencijos, muskusas, augaliniai aliejai... Nors jau praėjo ištisi šimtmečiai, šie radiniai vis dar kelia susidomėjimą.
Kosmetologijos meną egiptiečiai išvystė tiesiog tobulai. Mokslininkai atkūrė apie 200 senovinių kosmetikos receptų. Netgi panaudojo kosmetikos ir parfumerijos likučius, rastus kasinėjant Egipto karalienės Kleopatros kosmetikos „fabriką“.
Aukštus kosmetikos pasiekimus buvo pasiekusios ir Artimųjų bei Vidurio Rytų šalys. Ten buvo išrasti kvepalai, tualetinis vanduo, plaukų dažai.
Tolimuosiuose Rytuose – Korėjoje, Kinijoje ir Japonijoje - kosmetika turėjo ypatingą estetinę reikšmę. Daugiausiai kosmetikos naudojančios moterys buvo panašios į gležnas gėleles – taip atrodė Japonijos geišos. Jų veido dažai buvo ypatingai švelnūs, o makiažas – kruopščiai atliktas. Buvo juntamas geras skonis ir išbaigtas derinys su šukuosena, papuošalais bei drabužiais...
Suprantama, geišos praleisdavo ištisas valandas įvairiomis balinančiomis priemonėmis ir pudromis grąžindamos savo veidus pudra ir skaistalais.
Senovės Rusijoje dažniausiai naudojo kosmetiką „iš daržo“. Veidus rausvindavo burokėlio skiltele, lūpas – mėlynių, vyšnių ar aviečių uogomis. Antakius ir akis dažydavo anglies gabalėliu ar suodžiais. Reikia pasakyti, kad senovėje „madistės“ tiesiog virtuoziškai įvaldė šių paprastų priemonių panaudojimą. Todėl senoviniuose piešiniuose moterys vaizduojamos raudonskruostės, paryškintomis lūpomis.
Viduramžiais dekoratyviajai kosmetikai atėjo sunkūs laikai. Lūpų dažymas ir akių paryškinimas buvo prilyginamas raganavimui ir teisiamas pagal inkvizicijos įstatymus... Net ir daug vėliau, konservatyviojoje Anglijoje, 1779 m.buvo priimtas įstatymas, kuriame buvo sakoma, kad ,,bet kuri moteris, nesvarbu, kokio amžiaus ji būtų – ar mergina, ar ištekėjusi, ar našlė - jeigu kvepalais, lūpų dažais ar skaistalais... suvilioja svetimą vyrą, bus teisiama už raganavimą, o santuoka laikoma negaliojančia.“
Tačiau taip buvo ne visur. XVII a. Europoje prie jau žinomų kosmetinių priemonių prisidėjo ryžių pudra. Kad pudra neišsibarstytų, ją sudrėkindavo vištų kiaušinių baltymais. Norint pabrėžti odos blyškumą, buvo sugalvoti „taškeliai“ arba „muselės“. Tai buvo maži, apvalūs juodos taftos arba aksomo medžiagos gabalėliai, klijuojami ant veido.
XVIIIa. madų paradui pradėjo vadovauti Prancūzija. Ši šalis taip pat tapo pagrindine kosmetikos tiekėja.
XIX ir XX a. Kartu su lengvosios pramonės pakilimu, chemijos, biologijos ir medicinos pramonės vystymusi rinkoje atsirado profesionaliai pagamintos kosmetikos priemonės.
Kosmetikos menas neegzistavo šiaip sau. Tam turėjo įtakos klimatas, tradicijos, žmonių socialinė padėtis, individualios ypatybės, mada ir religija. Ji keitė savo formas, prisitaikė prie visuomenės, tačiau niekada nenustojo vystytis ir tobulėti. Atsirado ir naujos profesijos: stilistai, visažistai, kosmetologai. Tai specialistai, išmanantys mediciną, kultūrą, dailę, piešimą, kosmetikos istoriją ir kirpimo meną. Šiuolaikinė kosmetika – tai plačiai išvystyta pramonė, kuri visuomet atsigręžia į gamtą, į natūralų gamtos duotą grožį bei natūralias gamtines medžiagas.
