Visokiausi prekeiviai siūlo stebuklingus kremus lieknėjimui ir tabletes nuo per didelio apetito. Vaistinėse kabo reklaminiai plakatai, kuriuose riebalų rutuliukus ardo narsioji tabletė - neleidžia suvirškinti riebalų. Atsiranda vis nauji sporto klubai, kuriuose treniruokliai, aerobika, joga ir bodyfleksas. Ir visa ši gausybė tarsi nepalieka jokių abejonių, kad moterys mąsto teisingai.
Štai stovi kokia nors trečiokė prieš veidrodį ir su pasibjaurėjimu žiūri į savo skruostus: aiškiai per dideli. Reikia, sako, laikyti juos įtraukus. Arba štai paauglė su siaubu stebi veidrodyje savo šlaunis. „Kokios riebios šlaunys. Nežinau, ar galėsiu aš su jomis gyventi. Ar man nusižudyti, ar tiesiog nuo žmonių slėptis?” O štai nenusakomo amžiaus moteris. Išeidama iš vonios su palengvėjimu atsidūsta: numečiau tris kilogramus. Ir nuotaika taisosi, ir gyvenimo prasmė atsiranda. T.y. prasminga nusimesti dar tris.
Jei Kūrėjas girdi visus šiuos moteriškus dūsavimus ir mintis, jis turbūt labai juokiasi. Nes jis prisimena, kad prieš akimirką moterys taip nedūsaudavo. Na, o jam „prieš akimirką”- tai mūsų senelių jaunystė ir tėvų vaikystė.
Štai pažiūrėkime senus nebylius filmus. Dvidešimtieji metai ekrane. Cilindrai ir frakai. Kai kur dar jojama arkliais. Bet žmonės gyvena, linksminasi, myli ir mylisi. Kas tuomet buvo populiaru? Mes pamatysime labai daug linksmų putlių moteriškių, kurių apvalumus dar pabrėžia apvalios kepuraitės. Jos šypsosi ir vyrai jomis žavisi. Ir atrodo, jos visai patenkintos gyvenimu. Na, tikrai neįmanoma pastebėti kokių nors kompleksavimo žymių.
O štai prasideda juodai balti keturiasdešimtųjų metų filmai. Hamfris Bogartas, Džeimsas Stiuartas. Juos jau supa ilgakojės lieknos moterys: Loren Bacall, Katrin Hepbern. Iškart matosi - daug dirbta su savo figūra. Sportuota. Nevalgyta. Bogartas viename filme net storapadžiais batais turėjo apsiauti, kad neatrodytų per daug mažas šalia savo partnerės. Lyg tampa aišku, kas vyrams gražu?
Tačiau kas čia - penkiasdešimtųjų viduryje spalvuotose komedijose atsiranda Merlyn Monro. Na, pasakysiu aš jums, visai putli moteris. Jei mūsų lietuvaitės pamatytų „Džentelmenai mėgsta blondines” ar „Džiaze tik merginos” filmus, o po to pagalvotų, kad tai sekso simbolis ir milijonų vyrų svajonė... Nepatikėtų garantuotai!
Man net atrodo, kad jei Merlyn ateitų pas šiuolaikinę dietologę, tai ta, tikriausiai, palinksėtų galva ir pasakytų: „Na, dar pusė bėdos, bet susirūpinti jau reikėtų”.
O ką jūs manote, gydytojai madoms nepasiduoda? Jūs manote, kad šiuolaikinė medicina yra tokia labai objektyvi, moksliška, protinga ir vientisa? Nieko panašaus - tarkime, depresijas vienaip gydo Prancūzijoje, kitaip - Anglijoje. O kas normalu moteriai JAV, nenormalu Lenkijoje.
Pasirodo, norma, tai yra žinojimas, į ką orientuotis, irgi priklauso nuo pažiūrų. Ir nors mane bandytų įtikinti tūkstančiai mano kolegų, kad neva nutukimas yra visų ligų priežastis, aš klausysiuosi labai skeptiškai. Ir vis prisiminsiu dvi savo močiutes.
Viena mano močiutė gimė 1895, o mirė 1980 metais - buvo mažytė ir liesutė, o per dieną suvalgydavo obuoliuką, riekelę duonos su varške ir lėkštelę sultinio. Ji mėgdavo judėti ir tvarkytis, kol nesusirgo artritu ir nebegalėjo vaikščioti. Ji propagavo meilę žmonėms. Prieš mirdama ji konfliktavo su tėčiu, sirgo baisinga ateroskleroze ir, atsiprašau, dėl liesumo jai buvo į išorę iškritę dubens organai.
Kita mano močiutė gimė 1905 metais, o mirė 1991 metais - ji buvo apkūni, vidutinio ūgio, buvo išsiskyrusi, rūkydavo cigaretes su kandikliu, kartais išgerdavo vyno, o labiausiai mėgdavo skaityti fotelyje, gerdama arbatą su cukrumi. Ji niekad nemanė, kad reikia mylėti visus žmones. Ir mirė pergyvenusi metais savo sūnų, mano tėvą, nuo leukozės.
Aš atsiprašau dėl šių neskanių smulkmenų, bet faktas yra faktas: mano apkūnioji močiutė su nelabai sveikais įpročiais ir pragmatišku požiūriu metais pergyveno liesą močiutę, gyvenusią sveikai ir mylėjusią visą pasaulį.
Galbūt gydytojai, kurie vis kartoja, kad šiuolaikiniai liekni žmonės gyvena ilgiau nei nutukę, yra teisūs, bet nežino visų kitų faktorių?
Tarkime, ar gerai jaučiasi šiuolaikinis nutukęs žmogus palyginus su savo nutukusia senele? Galbūt savijauta galvojant, kad „aš nesu normali, aš pabaisa ” – labiau kenkia, nei savijauta, įsitikinus, kad „aš esu normali, aš gražuolė”?
Seksologine prasme, seksuali moteris - tai normalios ar stiprios seksualinės konstitucijos tipas - moteris su apvaliu plačiu dubeniu, santykinai trumpomis kojomis, vidutinio ar mažo ūgio. Jos ankstyvoje paauglystėje suserga mėnesinėmis, lytinis potraukis nuo platoniško ir erotiško į lytinio brendimo pabaigą virsta seksualiniu. Jos dažniau santykiauja ir geriau gimdo vaikus. Tokių jūs nepamatysite ant podiumų, bet tai ir yra labiausiai paplitęs moters tipas – jos praeina pro jus gatvėje, dirba buhalterėmis, vadybininkėmis, kasininkėmis. Jos tęsia mūsų giminę ir niekur podiumuose nesirodo.
O štai praeina retenybė - aukšta, liesa, ilgakojė moteris - tai silpnos seksualinės konstitucijos moteris. Ji vėliau suserga mėnesinėmis, ilgiau bodisi lytiniais santykiais („man svarbiau asistavimas, bučiniai”- sako), ne taip greitai pastoja ir ne visada lengvai išnešioja ir gimdo.
Tačiau visi šie tipai - tai norma. Ir visi tipai gali mėgautis seksu, tik klausimas, kaip greitai ir kaip dažnai.
Tad kodėl vyrams turi taip patikti ilgakojės aukštos moterys?
Kad su jomis reikėtų mažiau mylėtis, o tai vyrų neįpareigotų nuolat būti „geros seksualinės formos”?
Kad vyrai galėtų kaltinti aukštas gražuoles lytiniu šaltumu?
Na tiek to, palikime medicininius niuansus. Mes sakome, kad būti lieknai - ne tik sveika, bet ir gražu.
Tačiau prisiminkime, kad „gražu” - tai visada „gražu kieno nors akimis”.
Pagalvokime, kieno akimis gražios moterys - tai aukštos lieknos moterys.
Jei jūs įsijaustumėt į vyro kailį, tai nesunkiai pasakytumėt, su kokia moterimi vyras jaučiasi geriau - su aukštesne, ar su mažesne. Jūs atsakysite, - žiūrint koks vyras. Aš suprantu, kad būna įvairių vyrų, tačiau man dažnai atrodo, kad krepšininkus traukia mažytės moterys. Ir atvirkščiai. Mažo ūgio moteriai neretai norisi labai aukšto vaikino. Nes jai reikia ūgio ir stiprybės.
Žinoma, kokiam nors vyrui gali patikti aukšta ryški blondinė. Kodėl? Todėl, kad ji... matoma.
Ir ką tai reiškia? Nieko baisaus, tik tai, kad šiam vyrui svarbu, kad jo moteris būtų matoma, arba kaip mes sakome, “išvaizdi”. O kam jam reikia, kad ji būtų matoma? Juk žymiai geriau, kai ji nematoma - mažiau konkurentų, mažiau problemų, ar ne?
Tačiau, pasirodo, kai kuriems vyrams svarbiau būtent tai, kad žmona ar mergina būtų matoma, nes tai... jo moteris. Jį mato su ja viešose vietose ir draugai, ir galvoja: „va, kokią moterį gavo”. Su pavydu žiūri, kaip į žvejį, kuris nešasi namo didžiulę žuvį. Į medžiotoją, kuris nešasi didžiulį lokį. Į karininką su visais ordinais. Tai - ne apie ją, ne apie moterį, tai- apie jį. Ir nenuostabu, kad prie aukštos gražuolės tokiam vyrui reikia dar ir raudono sportinio automobilio, ir kokio nors prestižinio buto...
Nes tai - apie jį. Ir tai visai neblogai, nebaisu, ir tam tikra prasme būdinga visiems vyrams. Tačiau tai - ne apie moterį. O apie vyrą.
Reziumuokime: karštligiškai stengtis būti aukšta ir liekna moterimi – reiškia stengtis susilpninti savo lytinę konstituciją, prislopinti gimdymo sugebėjimus, o grožyje orientuotis į nelabai seksualiai reiklų, mėgstantį pasigirti ir pasirodyti vyrą. Ir tęsti su juo nelabai seksualiai reiklių, mėgstančių pasirodyti žmonių giminę.
Kokių žmonių tada padaugės?
Teisingai. O ar reikia mums, kad taip būtų? Matyt reikia, nes visuomenėje veikia ne tik programa „dauginkis”, bet ir programa „nesidaugink”. O moterys kažkaip intuityviai jaučia, ko mums reikia. Ir įdėmiai žiūri į savo seksualius moteriškus apvalumus veidrodyje.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
