Rumšiškėse – masinės eitynės į pirtį

Nudirbę savaitės darbus, mūsų protėviai nuovargį tirpino pirtelėse, į kurias dažniausiai eidavo ne tik su šeima, bet ir kaimynais. Sakoma, kad jei pamatydavai kaimyno pirtyje rūkstantį dūmą, gali ir be specialaus pakvietimo atvykti. Tačiau ne tuščiomis – būtinai su vanta. Ta švarinimosi diena buvo vadinama pirties diena.

Tą patį bendruomeniškumo jausmą bus galima patirti ir ateinantį šeštadienį vyksiančioje šventėje “Pirties diena”, kurią organizuoja Lietuvos liaudies buities muziejus ir viešoji įstaiga “Pirties kelias”, rengianti pirties edukacijas Dvaro pirtyje. Oficiali renginio pradžia - 13 valandą, garo vaišės truks iki 18 valandos.

Šiais metais renginys bus kiek kitoks, nei iki šiol, nes dėmesys bus sutelktas ne į pirtininkų pasirodymus, o į pirčių lankymą. Stengsimės, kad kiek įmanoma daugiau lankytojų turėtų galimybę svaigti iš malonumo gurmaniškame Dvaro pirties gare, mėgautis šiluma Vanotuvėje bei kitose pirtelėse.

Mokėti tradicine valiuta už garą nereikės, bet teks įsigyti bilietą į Lietuvos liaudies buities muziejų. Tačiau pakliūti į pirtis galės tik tie, kas turės bent vieną kokybišką vantą, su kuria įmanoma pertis.

Tikimės, kad daugelis atvyks pasipuošę vantomis. Be to, vantų bus galima prisirišti šventės vietoje iš tam specialiai paruoštos žaliavos. Skinti šakas Muziejaus teritorijoje griežtai draudžiama! Lankytojai prašomi būti supratingais ir mandagiais. Pirtyse turi tvyroti ramybė, pagarba.

Renginio svečiai neturėtų likti pasyvūs stebėtojai. Norintieji išeiti pakylėti, turėtų bendrauti, semtis žinių, galbūt pasirūpinti ne tik savimi, bet ir naujokais. Ne vien šventės organizatoriai, bet ir lankytojai gali vieni kitus pamokyti, pasidalinti patirtimi, atradimais. Galbūt atsiras tokių, kurie pasidalins savo, tėvų ar senelių puoselėtais pirties papročiais?

© Organizatorių nuotr.

Pirtis – tai vieta, kurioje kartu su prausimosi apeigomis rutuliojosi įvairūs papročiai. Būtent pirtyje kadaise buvo tikimasi vaisingumo, geros santuokos, sėkmingo gimdymo palaiminimo, čia buvo ieškoma mirusiųjų paramos, šioje sveikatinančioje aplinkoje buvo puoselėjamas gydymo menas.

Lietuvos pirčių tyrinėtojas etnografas Stasys Daunys savo mokslo darbuose teigia, kad maždaug iki XIV a. ir dar vėliau pirtis laikyta šventa vieta. Pasak jo, esama žinių, kad pirties krosnies reikšmė beveik prilygo bažnyčios altoriui. Į pirtį žiūrėta ne tik kaip į kūno švarinimo vietą bei procesą, bet ir dvasinio, moralinio apsivalymo aktą.

S.Dauniui teko stebėti, kad XX a. miesto pirtyse nebeliko jokio paprotinio elemento. Pirtis viso labo tapo specializuotu pastatu higienos procedūroms atlikti. Taip pat ir kaimo pirtyse papročiai nunyko.

„Gal kiek ir juokinga dabar kalbėti apie pirties papročius, apie paprotinę pirtį kaip dvasinio gyvenimo apraišką, kai visas gyvenimas stumiamas į „modernios“ civilizacijos nasrus, kai apskritai žmonijos kultūra ir žmogaus savižina joje yra praktiškų protų paneigta“, - 2003 metais savo leidinyje „Pirtis kaimo kultūroje“ rašė S.Daunys.

Prieš penkerius metus Anapilin iškeliavęs etnografas pirtims pasišventė ne veltui – pastaraisiais metais ne tik sveikos, bet ir dvasingos pirties tradicijos sklinda Lietuvoje ir už jos ribų. Vis daugiau lietuvių atranda „tikrą“ pirtį, vis daugiau pirties mylėtojų imasi pirtininkystės amato.

Šventėje „Pirties diena“ bus galima pabendrauti su pirties profesionalais ir entuziastais, kurie be jokio materialaus atlygio skleis šilumą visomis prasmėmis, o XVII a. atstovaujančioje Dvaro pirtyje bus galima pajusti protėvių pasaulį.