Mokslininkai nustatė, kad savitas raudonplaukių genas lemia ne tik plaukų spalvą, bet ir ugningą būdą, temperamentą. Galbūt todėl anglakalbėse šalyse raudonplaukiai pravardžiuojami imbieru - “ginger” (aštrus ir galingas prieskonis), nors jo šaknies spalvų skalė varijuoja nuo baltos iki tamsiai pilkos. Kaip genetiškai susiformavo rausva plaukų spalva?

Oksfordo molekulinės medicinos instituto mokslininkai tvirtina, kad iš neandertaliečių. Britų biologai nustatė, kad geno, suteikiančio “auksinę” plaukų spalvą, šviesesnę odą ir strazdanas, amžius - nuo 50 iki 100 tūkstančių metų.

Tvirtinama, kad ugniaplaukių daugiausia gimsta atšiauresniuose kraštuose (Airijoje, Škotijoje, Anglijoje) Tačiau jų yra ir Australijoje, JAV, Egipte, Izraelyje, Nigerijoje. Amerikoje net įkurta “Raudonplaukių sąjunga”, turinti daugiau nei 12 milijonų narių.

Specialistai taip pat tvirtina, jog raudonplaukiai fiziškai labiau pažeidžiami, net jeigu ši spalva - dirbtinė. Psichologai išsiaiškino, kad tie, kurie plaukus dažo rausvais atspalviais, iš prigimties yra ekscentriški, dažniausiai cholerikai, tai yra “uždegančio” charakterio, nors iš pažiūros gali atrodyti ramūs. O natūralūs raudonplaukiai linkę sirgti alergija, reumatizmu. Jų kraujo grupė dažniausiai antra, jie nepakelia skausmo. Mokslininkai taip pat apskaičiavo, kad "ručkiai" ant galvos turi mažiau plaukų nei šviesiaplaukiai ar juodaplaukiai.

Tačiau rausvas plaukas - storesnis. Visi raudonplaukiai save laiko ypatingais, yra išpuikę ir retai sutinka su jiems skirta kritika. Beje, vokiečiai nustatė, kad raudonplaukės moterys yra aistringesnės už šviesiaplaukes ir tamsiaplaukes, jų meilužių sąrašai yra ilgiausi. Psichologai teigia, kad raudonai plaukus besidažančios silpnosios lyties atstovės greičiausiai nori parodyti, kad ieško partnerio. Tai - trokštamų permainų, iššūkio, maišto ženklas. Be to, mokslininkai patvirtino, kad raudonplaukėms genas padeda lengviau įveikti gyvenimo sunkumus, susidoroti su ekstremaliomis situacijomis, kovoti su pavojingomis ligomis.

Blyški raudonplaukių oda praleidžia daugiau saulės spindulių. Dėl šios priežasties jos anksčiau susensta, tačiau organizmas gauna daugiau natūralaus vitamino D, o šis saugo nuo rachito bei tuberkuliozės.

Prancūzijoje ugniniai plaukai laikomi skaudžios lemties ženklu, šio tipo moterys buriasi į Išdidžiųjų raudonplaukių asociacijas. Danijoje susilaukti raudonplaukio vaiko - tikra garbė, o Lenkijoje tikima - jei gatvėje per vieną dieną prasilenksi su trimis praeiviais ugninėmis garbanomis, laimėsi nacionalinėje loterijoje.

Būti ručkiu - gėdinga?

Vaikystėje ručkius visi erzina. Iš jų šaipomasi knygose ir filmuose. Dublino gyventoja Johanna Lennon pasakojo, jog Airijoje būti raudonplaukiu net ir dabar yra gėdinga, todėl gimus kūdikiui airiai pirmiausia kreipia dėmesį į vaiko odos ir plaukų spalvą. Jie nelinki savo atžaloms nešti raudonplaukio naštos. Anot pašnekovės, ručkiai, ypač mokykloje, dažnai iš savo bendraamžių patiria užgauliojimus ir patyčias, yra pravardžiuojami “carrot head” (morkagalvis), “redser” (slengas), “foxy” (gudrus, suktas) ar net “Duracell”. Pasak J.Lennon, suaugusieji plaukų spalvos taip nesureikšmina, tačiau moterys, vis dėl to, dažniausiai juos dažo.

Dubline gyvenanti Gail McGrath taip pat įsitikinusi, jog būti raudonplaukiu net ir šiais laikais gėdinga. “Nors visi pripažįsta, jog ručkiai - temperamentingi žmonės, niekas nenori jais būti. Aš turiu tris raudonplaukes drauges. Jos visos - seserys. Jaunystėje buvo išties gražios moterys, tačiau turėjo vieną problemą - ne visos spalvos joms tiko prie raudonų plaukų. Pavyzdžiui, pasipuošusios rožinės spalvos drabužiu atrodydavo juokingai”, - pasakojo pašnekovė. Anot jos, paplitusi nuomonė, ypač Amerikoje, jog tikras airis turi būti raudonplaukis. Moteris pasakojo, jog Airijoje raudonplaukiai paplito po to, kai į šalį atkeliavo vikingai. Nenuostabu, nes jie išsiskyrė iš kitų žmonių ugniniais plaukais.

Ručkių istorija

Senovėje raudonplaukiai būdavo dažnai persekiojami. Senovės Egipte raudoni plaukai laikyti ypatingos nemalonės ženklu. Egiptiečiai bent kartą per metus viešai sudegindavo jaunas tokiomis garbanomis apdovanotas merginas. Jie tikėjo taip išnaikinsią giminės prakeiksmą. O norėdami gauti gerą derlių, raudonplaukius aukojo dievui Amonui-Ra. Jie manė, kad ši spalva įkūnija auksinę grūdų dvasią. Raudonplaukiams, o ypač moterims, klaikūs buvo viduramžiai: vien dėl plaukų spalvos galėjo būti apkaltinti raganavimu ir pasiųsti ant laužo. Jie net buvo vadinami raganiais, kaltinami paleistuvavimu, kerėjimais, klastingumu.

Prancūzai raudonplaukius arba dievino, arba niekino. Raudonplaukiai vyrai visada buvo laikomi bebaimiais ir narsiais. Nemažai keltų karių turėjo ryškiai raudonus plaukus.

Garsūs raudonplaukiai Ryškiais ugniniais plaukais gamta apdovanojo daugumą stiprių, diktatoriškų, tarp genialumo ir beprotybės besiblaškančių pasaulio valdovų: karalius Dovydą, Henriką II ir Henriką VIII, karalienę Kleopatrą, Elžbietą I, Viktoriją, imperatorius Neroną ir Napoleoną Bonapartą. Psichologai, ištyrę šviesiaplaukių, tamsiaplaukių ir raudonplaukių charakterio bruožus, nutarė, kad pastarieji pasižymi vadovams reikalingomis savybėmis: yra užsispyrę, karingi, valingi.

Ilgainiui šią plaukų spalvą pamėgo ir jų pavaldiniai: pudra išbalintus veidus ėmė puošti ne tik juodais, baltais ar pilkais perukais, bet ir skaisčiai raudonais. Kad ir kaip jie stengėsi būti panašūs į savo valdovus, tokių gyvenimų nenugyveno nė vienas.

Atkakli ir užsispyrusi Anglijos karalienė Elžbieta I laikoma viena galingiausių ir karingiausių šalies monarchų, ji nedavė sutikimo reformuoti anglikonų bažnyčios, o soste išbuvo net 44-erius metus, bet... neištekėjo, nesusilaukė palikuonių. Jos motina, iš kurios žymioji monarchė ir paveldėjo ugninius plaukus, buvo apkaltinta raganavimu ir nuteista myriop nesulaukusi trisdešimties. Mat nepagimdė savo vyrui - karaliui Henrikui VIII - įpėdinio sūnaus.

Raudonplaukės Škotijos karalienės Marijos Stiuart likimas ne ką geresnis. Valdove ji tapo būdama vos kelių savaičių kūdikiu. Saugumo sumetimais buvo išvežta į Prancūziją. Į Anglijos karalienės postą pretendavusiai Marijai mirties nuosprendį turėjo pasirašyti ta pati, tik dar septyniolikmetė Elžbieta. Ji tai padarė vėliau. Marija buvo nukirsdinta. Bet labiau Stiuart išgarsėjo nevaldoma aistra žiauriam ir valdingam škotų didikui Botveliui. Seksualinių instinktų proveržis ją pastūmėjo moralinio nuopuolio link.

Net ir pats velnias dažnai vaizduojamas su ugnine kupeta. Įvairių šaltinių teigimu, raudonas garbanas turėjo Kristaus išdavikas Judas, toks jis dažniausiai ir žymių menininkų drobėse. Tarp klastingųjų ir biblinė Salomė, Erodo brolio žmonos Erodiados dukra. Viskas prasidėjo nuo to, kad Jonas Krikštytojas buvo suimtas už savo “begėdiškas” kalbas - jis smerkė Erodą, kad šis gyvena su brolio žmona. Vieno pokylio metu Erodas išprašė iš Salomės dar vieną šokį mainais už jos norą. Ši, paskatinta motinos, paprašė Jono Krikštytojo galvos...

Raudonplaukiais gimė ir Aristotelis, van Goghas, George’as Washingtonas, Antonio Vivaldi, Auguste Rodenas, Markas Twainas, Sara Bernar, Nicole Kidman, Billas Gatesas.