Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Meilės Jančiorienės-Rinkevičiūtės knygos „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų įveikti depresijai, nerimui ir stresui“ ištraukas.
**************
II skyrius
Susitikimas su ragana
A.
Išlipsi, pagysi, skraidysi
Marija sutiko apsilankyti pas vyriausiąją Lietuvos raganą Viliją Lobačiuvienę ir pabandyti gydytis depresiją „raganiškais“ metodais.
Marijos liga Vilijai nėra naujiena, daug žmonių kreipiasi kamuojami depresijos, ji bando jiems kiek galėdama padėti. Aš tyliai sėdžiu kamputyje, bandydama ir Viliją, ir Mariją įtikinti, kad manęs čia nėra. Ragana kalbina Mariją.
– Marija, ar jau esate gydžiusis kokiu netradiciniu būdu? Gal buvote pas ekstrasensus, egzorcistus?
– Ne, tik ligoninėje, ir dar gydžiausi dienos stacionare.
– Kokius vaistus geriate?
Marija išvardija šešių vaistų pavadinimus.
– Čia viskas vienai parai? Kaip jūs dar gyva? Juk nuo tiek vaistų ir numirti galima! Kas nutiko, kaip susirgote?
– Sergu jau penkiolika metų. Keletą metų buvo pagerėjimas, paskui vėl sugrįžo liga.
Marija kalba lėtai, po kiekvieno sakinio, o kartais ir žodžio kelias sekundes patylėdama. Atrodo, kad ištarti žodį jai labai sunku. Tačiau Vilija kantriai tyli ir laukia, kol Marija atsakys. Sulaukusi atsakymo, vėl klausia:
– Ar ta liga prasidėjo staiga, ar vystėsi palengva?
– Staiga. Nebuvo nei nemigos, nei įkyrių minčių. Mane taip pykino, kad negalėjau nueiti iki tualeto. Tada pakliuvau į ligoninę pirmą kartą.
– Ar iš karto suprato, kas jums yra?
– Iš karto. Greitoji nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Man labai svaigo galva ir buvo labai bloga.
– Tai buvo nerimo sutrikimas?
– Ir dabar tas nerimas kamuoja, visą laiką.
– O katalepsija kiek laiko trunka? Na, kad jūs tokia – kaip baslys?
– Nežinau, atrodo, kad visą laiką taip yra.
– Ar buvo kada geriau? Kas jums padėjo geriau jaustis?
– Meno terapija. Geriau jaučiausi kokį mėnesį.
– O kas jums tada pagerėjo?
– Nebuvo nerimo, norėjosi gyventi.
– O dabar tik šiaip egzistuojate, ir tiek?
– Taip.
– Ar jūs dar nepavargote gyventi?
– Pavargau.
– Iš tiesų tai vaistai jus taip slopina, kad tik nieko negalvotumėte. Tada žmogus pasidaro kaip daržovė. Protas tai lieka, bet nieko daugiau. Emocijų nebelieka. Jūs nedirbate? Tai ką veikiate per dieną?
– Vaikštau iš kampo į kampą.
– Turite judėti, tiesa? Nerimas verčia jus judėti? Bet aš matau, kad dar nėra visiškai blogai! Juk jūs gražiai pasidažiusi, vadinasi, jums rūpi išvaizda. Ar galite susikaupti? Pavyzdžiui, kai žiūrite televizorių?
– Galiu.
– O skaityti?
– Ne. Tik žurnalus permetu akimis. Mezgu. Dukrai suknelę numezgiau – tokią raštuotą, reikėjo akis skaičiuoti. Aš labai gražiai ir greitai mezgu. Namuose tiek visko primegzta.
– Ar viena gyvenate?
– Ne, su vyru. Jis supranta, kad tai – liga.
– Tai jums pasisekė. Ką pasveikusi norėtumėte daryti? O gal... jūs nenorite pasveikti? Dėmesio daug, meilės daug, visi aplinkui šokinėja...
– Noriu pasveikti.
– Ką darysit, kai pasveiksit?
– Ieškosiu darbo.
– O kam? Juk visai gerai nedirbti.
– Noriu dirbti. Buvau neseniai įsidarbinusi valytoja, bet išėjau, nes labai kabinėjosi prie manęs.
– Dėl ko?
– Kad blogai valau.
– Gal blogai valėt?
– Na, aš labai stengiausi.
– Tikriausiai kabinėjosi dėl to, kad jūsų bijojo. Esate kažkokia įsitempusi, žvilgsnis sustabarėjęs, jūsų visi mimikos raumenys įsitempę ir nejudantys – atrodote kaip su kauke. Dėl to kiti žmonės gali bijoti. Jie nežino, ką jūs galvojate, nes jūsų veidas sustingęs. Jie nežino, dėl ko prie jūsų prikibti. Mato, kad turite problemų, bet nesupranta kokių. Tokie žmonės niekada nesišypso. Kada paskutinį kartą juokėtės, kada džiaugėtės?
– Labai seniai, džiaugsmo neatsimenu.
– Supratau. Kur jums tiek tų vaistų prigrūdo? Naujojoje Vilnioje?
– Taip. Paskutinį kartą išėjau iš ligoninės spalio mėnesį (mes kalbamės birželį). Jaučiausi geriau.
– Gerai, Marija. Koks jūsų zodiako ženklas?
– Avinas.
Ragana atsidaro kompiuterį ir susiranda Marijos horoskopą.
– „Nulis“ jums dabar, ir taip yra jau apie dvylika metų. Tačiau pagal gimimo datos kreivę jūs turite išlipti, išsikapanoti! Ir dabar kaip tik artėja tas laikas – taip, jis kaip tik dabar ir prasideda. Štai, paskutinis skaičius yra devyni, o tai reiškia visišką žmogaus pagijimą, išlipimą, skraidymą. Nemanau, kad gali atsirasti kokia nauja meilė, tai veikiau bus pasveikimo stebuklas. Juk jūs puikiai suvokiate, kaip svarbu pasveikti – galėsite nuveikti daug darbų. Devyni – tai iš tiesų pats aukščiausias taškas, tai gali būti susiję ir su socialine savirealizacija. Juk esate žurnalistė, nuveiksite dar daug darbų. Parodykite delnus.
Ragana ilgokai tyrinėja Marijos delnų linijas.
– Pasisekimą tarp vyrų turėjote labai didelį, bet esate labai ištikima, tas jus ir išgelbėjo. Štai, matote šitą kreivę? Tai reiškia žmogaus socializaciją. Jūs esate labai pastovi. Pasirinkusi specialybę, darote tai, ką reikia, nesiblaškote. Ši kreivė rodo, kad turite polinkį į depresiją, esate perdėtai jautri, tik nelabai suvokiate, iš kur toks jautrumas. Peržengėte ribas, perlenkėte lazdą ir nepajutote, kaip susirgote. Matyt, ilgai laikėte savyje daug neigiamų emocijų. O štai ši kreivė beveik visų žmonių metams bėgant eina žemyn, nes išsenka jėgos, trūksta energijos, tačiau jūsų dar aukštyn pašoka. Taip būna labai retai. Jūsų delno linijos rodo atgimimą.
Ragana surašo eilę skaičių – aiškina, ką rodo apie Marijos ateitį numerologija:
– Štai ir skaičiai rodo, kad kreivė kyla į viršų. Taigi tikriausiai išlipsite. Neturite daugiau iš ko rinktis, tiesa?
– Esu perfekcionistė, visi taip sako.
– Pati save į depresiją ir nuvedėte – juk tai ne šizofrenija, ne psichikos liga, į depresiją žmogus įpuola pats. Jam tik atrodo, kad kažkas kitas padėjo, o iš tiesų juk jūs pati viską darėte, todėl kūnas ir galva nustojo jums paklusti. Depresija žmogus suserga dėl to, kad netinkamai žiūri į pasaulį: jaudinasi, kad to nepadarė, ano, ir po truputį perkaista smegeninė, perdega saugikliai. Pati prisišaukėte – nemokėjote džiaugtis, nemokėjote kvatotis, atsipalaiduoti. Kol nesuserga depresija, nė vienas negali įsivaizduoti, kad šitaip gali būti, kad pats savo minčių nesugaudys, kad atsiras kažkoks nerimas ir niekaip nebus įmanoma jo atsikratyti. Aišku, jūs nesusirgote per dieną, pamažu kaupėte tą bagažą. Įeina į tą mėšlą visi vienodai, o išlipa – skirtingai. Bet reikia lipti. Juk tai ne psichikos negalia, o gili depresijos forma. Kai piktžolės – įkyrios mintys – pradeda vešėti, jas būna labai sunku išrauti. Ir greitai užželia visas laukas.
Ragana atsistoja, įsiremia rankomis į klubus ir minutėlę nusisuka į langą. Tada atsigręžia į Mariją.
– Dirbame toliau. Aš pasakysiu, ką dabar darysiu. Netaikysiu jums jokios hipnozės, nes esate pernelyg susikausčiusi. Vedžiosiu aplink jūsų galvą rankomis ir bandysiu atpalaiduoti jūsų raumenis ir mintis. Gali būti, kad jums pradės stipriau plakti širdis, atsiras dar didesnis nerimas, gali pradėti pykinti – būtinai apie tai pasakykite.
– Gerai.
– Nebijote? Aš žinau, ką darau. Mano darbo stažas yra 30 metų, o pagrindiniai mano pacientai – ligoniai, sergantys depresija. To, kas vyksta su jumis, aš klausysiu rankomis. Aišku, nepažadu, kad jums iš karto pagerės, taip nebus. Esate prigrūsta vaistų, nuslopinta, o man jus reikia gaivinti. Vaistai slopins, o aš gaivinsiu. Tas etapas bus nemalonus, bet tai nereiškia, kad jeigu pasijusite gerai, mesite gerti vaistus. Vaistų kiekį reiktų mažinti po truputį, pasikalbėjus su gydytoju. Tai yra liga, ne juokas.
Ragana labai energingai mosikuoja rankomis virš Marijos galvos.
– Ar valgote? Turite apetitą ar tik iš reikalo?
– Valgau, nes reikia. Pati gaminu.
– Tai dar gerai. Ar buvo toks periodas, kai gulėjote ir nieko nenorėjote, netgi negalėjote atsikelti?
– Buvo prieš daugelį metų, dabar nebūna.
– Dabar aš uždėsiu rankas, o jūs nieko nekalbėkite, visą dėmesį sutelkite į mano rankas. Užsimerkite. Gerai, kad galite šitaip ramiai užsimerkti. Dėmesys tik į mano rankas, tik į jas, klausote mano rankų. Jaučiate, kaip teka energija? Tik paleiskite viską, aš pasaugosiu jus, kad nenugriūtumėt. Spaudžiu smilkinius, pakaušinę dalį, spaudžiu čia, o dabar pasisupkite kartu su mano rankomis, jokių minčių.
Ragana ima šnabždėti:
– Atpalaiduoju jūsų kūną, atpalaiduoju ir išmetu įkyrias mintis, išmetu nerimą ir pradedame gyventi. Klausykitės mano balso, kai pasakysiu „trys“– atsimerksite ir būsite sveika, žvali ir pailsėjusi. Akys šviesios. Skaičiuoju: vienas, du, trys... Kaip jaučiatės? Dabar aš dar atpalaiduosiu jūsų kūną masažuodama tam tikrus taškus. Jums gali būti šiek tiek skausminga (daro taškinį masažą jai ant krūtinės, galvos, nugaros). Pakentėkit. Kaip jaučiatės?
– Geriau.
– Kas geriau?
– Jaučiu atsipalaidavimą visame kūne.
– Kaip jaučiasi galva?
– Nėra jokių minčių.
– O paprastai būna chaosas, kurio negalite sustabdyti, tiesa?
– Taip.
– Taigi, Marija, turėtumėte išlipti, juk neturite kito pasirinkimo. Jeigu būtų psichikos liga, jūsų protas būtų padėtas į stalčių, o pati jaustumėtės puikiai, tik visi kiti – tie, kurie šalia jūsų, – blogai. Depresija – tokia liga, kai lieka tik protas, kuris visą laiką budi, dėl to jūs ilgai galvojate, prieš atsakydama, nes negalite bendrauti paprastai. Žmogus savo emocijų ir pasąmonės nevertina, kol jų nepraranda, o kai praranda, supranta, kad trūksta labai svarbaus dalyko – jo paties. Pasirodo, vien proto gyvenime neužtenka.
