Ir tai ne dėl to, kad man labai nepatiktų mano veido bruožai, nepaisant to, kad nelaikau savęs gražuole, bet jais nesibjauriu. Pagrindinė problema tai figūra, nesu ypatingai liekna. Pasakysite, ar bandžiau ką nors keisti, kad išvengčiau šio komplekso?
Taip... užsirašiau į sporto klubą. Pradėti sportuoti po ilgos pauzės buvo nelengva, tačiau tirpstantys kilogramai ir ryškėjantis lieknesnės figūros siluetas kompensavo pastangas ir skatino nenustoti. Draugės apie tai, kad pradėjau sportuoti ir riboti vartojamą maistą, nežinojo. Prisibijojau girtis dar nepasiekusi akivaizdžių rezultatų ir jų neįtvirtinusi, be to, ir dabar nenoriu, kad kas nors apie tai žinotų, nes jei visa tai mesčiau, jausčiausi ištižėlė ne tik prieš kitus, bet ir prieš pačią save.
Apie tai žino tik mano geriausias draugas ir tik todėl, kad manau, jog vaikinai šiuo atveju patikimesni ir supratingesni nei draugės, kurios pamokslautų. Aišku, tai kiek komplikuoja faktas, kad nors mes draugai, bet jis, deja, į mane žiūri kaip į panelės idealą ir jam labai patinku (beje, tokia, kokia esu - jo akimis idealaus charakterio ir figūros...).
Nors jau sportuoju ir kerpu valgiaraštį jau trečias mėnuo, bet jaučiu, kad senku nuo manyje gyvenančio chaoso. Po didžiųjų švenčių prie stalo įžengė pragaras. Rodos, šventės užėmė tik dvi dienas, per kurias nesinorėjo atsisakyti sėsti su šeima prie šventinio stalo ir taip parodyti nepagarbą jai. Tačiau to užteko - nebepajėgiu grįžti į senas vėžes ir sportuojant toliau sėkmingai gyventi kiek apkarpytu valgiaraščiu.
Priaugti du kilogramai užbraukė visą pasiryžimą toliau sulieknėti. Nors iš to pykčio pačiai sau pavyko jų atsikratyti, bet vis dar esu kaip "švytuoklė", po dienų sporto salėje seka apsivalgymų maratonas, po kurio dar labiau šlykščiuosi savimi ne tik dėl savo valios stokos ir ištižėliškumo, bet ir dėl nesugebėjimo visai pajudėti, apsunkimo jausmo. Vėliau vėl baudžiu save iškrovos diena be maisto ir skuodžiu į aerobikos treniruotę.
Tikrai nepriskiriu savęs prie anoreksikių, nes neturiu tiek valios išgyventi savaitę su puse skiltelės obuolio. Nors jau abejoju ir iš viso turiu ir ar turėjau valios... Taip pat ir bulimikė nesu... nors kartą neatlaikiusi pasibjaurėjimo savimi, sukėliau sau vėmimą.
Kuo esu tikra - tai, kad man reikia kokio nors paskatinimo grįžti į pradinį tašką, kuriame dar savimi viduje didžiavausi ir optimizmą kėlė rezultatai. Įvairūs savęs paskatinimai kaip kartojimai sau prieš veidrodį ir mintyse, kad save myliu tokią kokią esu, kad plytelė šokolado man laimės nesuteiks bei kad mažesnis džinsų dydis apsipirkinėjant bus kaip dovana ir atlygis - man jau nebepadeda...
Jaučiu, kad tai sakydama ir bandydama sau įpūsti optimizmo iš tiesų save širdies gilumoje apgaudinėju ir dėl to tuo pačiu tik dar labiau savęs nekenčiu. Turiu sutikti su teiginiu, kad maistas - vienas iš gyvenimo malonumų, bet juo mėgautis, deja, nebemoku, nes nebesugebų atrasti savyje balanso ir pavargau nuo sekinančių vienas kitą keičiančių persivalgymų ir bausmės dienų sumažinus valgiaraštį.
Suprantu, kas yra sveika mityba, taip pat žinau, kad daugelis pasakys "kvailė", turėčiau grįžti prie normalaus valgymo režimo ir negalvoti apie kilogramus, tačiau jų netekusi (o ir tai tebuvo tik 7 kg) jaučiu, kad pajutau mažyčių užuomazgų į "meilę" sau.
Todėl noriu vėl tai patirti, nes tik tada didžiavausi savy tais mažais savo tikslo pasiekimo rezultatais. Nors bandžiau surasti begalę priežasčių, paskatų nepalūžti ir atsilaikyti pagundoms maistui, bet vis tiek nebeišvengiu persivalgymo maratonų su karčiu pasišlykštėjimu sau.
Sakykite, kaip atrasti vidinę sielos darną ir grįžti į tą trumpai trukusį pasiekimų laikotarpį bei jį sėkmingai toliau tęsti? Tikiu, kad sveikame kūne - sveika siela ir tai, jog man jau buvo pavykę laimėti kovą su savimi, atsikratant kilogramų, reiškia, kad dar galiu rasti savyje jėgų nepasiduoti - ko ir neketinu padaryti (neleidžia nei sąžinė, nei pyktis ant savęs).
Nors laiško pradžioje nutylėjau apie savo svorį, tačiau tai tik tam, kad nesmerktumėte manęs ir nepamokslautumėte... nors mano KMI (kūno masės indeksas) normalus, tačiau proporcijose tai neatsispindi ir buvęs pasiektas kūno svoris šiek tiek žemesnis už normą mane tenkino ir džiugino.
Manau, medikų standartiniai KMI yra netikslūs ir išpūsti apkūniųjų naudai, todėl savo svorį laikyčiau išties normaliu kiek žemesnį už normas, nors daugelis su tuo nesutiks ir ims mane smerkti.
Galbūt aš ir klystu ir reikia keisti pirmiausia ne mano figūrą, o požiūrį į ją - vis dėlto susivokus savyje pavyktų sėkmingai pasiekti mažesnio svorio ir dailesnės figūros. Kreipiuosi į jus, nes suprantu, kad tik išmokdama po truputį mylėti save, lengviau pasieksiu tikslo ir jo siekdama pamilsiu save dar labiau, todėl tikiuosi sulaukti palaikymo, paskatinančio mane, ir patarimo šiuo klausimu.
Prašau nesmerkti manęs, apie savo klaidas ir visa tai, jog dvasinės vertybės yra aukščiau "grožio kulto" aš suprantu. Bet kaip ir kiekvienas iš mūsų - mes save mylime būdami gražesni sau, o ir gerai atrodydami geriau jaučiamės, taigi su tuo susiduriame visi.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičiusi jūsų laišką, prisiminiau seną karikatūrą apie liekną moterį, kuri, žvelgdama į save veidrodyje mato vargiai į regėjimo lauką telpančią save. Man ji pasirodė gana iliustratyvi šioje vietoje. Apie ką tai? Apie suvokimą ir mąstymo sukeltus iškraipymus, apie tai, jog matomas vaizdas paprastai yra minčių, jausmų ar net patirties, o ne regėjimo produktas. Apie tai, jog jūsų požiūris į save, savo grožį yra tarsi tikrojo, pilno santykio su savimi išraiška.
Save mes suvokiame kaip fizinį kūną, kuris yra matomas, patiriamas, paliečiamas ir vidinę savęs dalį: jausmus, mintis, išgyvenimus, prisiminimus, patirtį, troškimus bei panašius dalykus. Fizinis kūnas yra tai, ką mes regime ir su kuo turime aiškų santykį. Paprasčiau tariant, jis turi mums matomą vaizdą ir aiškiai išgyvenamus pojūčius: jį gali skaudėti, jam gali būti karšta ar šalta, galime jausti tempimą ar spaudimą, niežėjimą, dilgčiojimą, kvapą ir panašius dalykus. Tačiau, kaip jau minėjau, mūsų asmuo turi ir dvasinį kūną, tą kitą mūsų dalį, kuri yra neaiškios materijos ir neretai mums yra pažini taip pat per fizinius pojūčius.
Kaip tai siejasi su jūsų požiūriu į svorį? O gi tai, kad jūsų kūno vaizdas nėra vien tik jūsų santykis su fiziniu kūnu, bet ir su likusia, nepažinia savo dalimi. Savo kūno nepriėmimas, „baudimas“, bandymas pasiekti, atrodytų, konkretų tikslą, gali turėti visai kitas priežastis, nei jas regite. Kartais santykis su fiziniu kūnu yra tarsi išraiška to, kaip mes priimame savo vidinį, nematomą pasaulį: patirtį, ryšius, jausmus, išgyvenimus, mintis ir panašiai. Ypatingai jei tas ryšys su fiziniu kūnu yra kupinas įtampos, kaip kad jūsų atveju.
Ne ką svarbesnis ir požiūris į maistą. Savęs maitinimą. Kūdikio santykis su artimiausiu žmogumi kuriamas per maistą, per jo maitinimą krūtimi. Tas ryšio patyrimas su kitais, o tuo pačiu ir su savimi, per tai, kaip ir ką mes valgome, išlieka visą gyvenimą.
Be viso to, maitinamas yra ne tik mūsų fizinis kūnas, bet ir dvasinis. Jam taip pat reikia peno, kad jis gyventų. Jei pastarasis alksta, trokšta ar iš viso yra nematomas, fizinis kūnas ypatingai ima reikalauti būti pamaitintas. Kita vertus, gaunamas maistas nėra tas, kuris gali suteikti gyvybės jūsų vidui, dėl to nepriimtinas.
Kad būtų lengviau suprasti visus šias persipynusias gijas, jūsų negalėjimas pamilti savo kūno tokio, koks jis yra, ir mylėti jį, o ne kankinti, reikalauti iš jo, alinti, yra ir jūsų santykio su vidiniu savo pasauliu išraiška. Kažkas jame yra tokio, ko norisi atsikratyti, ką norisi nubausti, ko norisi nematyti, su kuo norisi kovoti ir kas jus verčia jaustis nesmagiai, beviltiškai, patiriančiai nesėkmę. Visų šių dalykų atradimas yra nelengvas procesas, kuris paprastai vyksta terapijos ar dvasinio palydėjimo metu.
Suprantu, jog nelengva save priskirti turinčiai kokį nors valgymo sutrikimą. Visgi santykio su savo svoriu ir maitinimosi ypatumais keliama įtampa yra jūsų patiriamas sunkumas, o tiksliau, jo fizinė išraiška, kurią derėtų spręsti. Taigi jei norite sunaikinti kažką, kas jums nepatinka ir kas greičiausiai nėra tiesiog kilogramai, verta praverti ne tik sporto salės, bet ir sielos tobulino duris.
Juo labiau, kad jūsų problema tikrai nėra nei absurdiška, nei juokinga, o nemeilės sau demonstruojamos įvairiomis formomis, ypatingai varginant savo kūną, apstu mūsų visuomenėje.
P.s. Labai drąsinčiau pasinaudoti psichologų pagalba. Kontaktus galėtumėte gauti dar kartą parašiusi į redakciją ir nurodžiusi, kuriame mieste gyvenate.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
