Jau daug metų per savaitę po kelis kartus stipriai prisigeriu ir persivalgau, suprantu, kad tai yra dvi problemos: valgymo sutrikimai ir alkoholizmas, bet nežinau, kaip tai gydyti... Nenoriu, kad kas nors sužinotų, nesuvokiu priežasčių, bet žinau, kad iš niekur tokios problemos žmonėms nekyla...
Noriu sužinoti, kas man negerai, nes kuo toliau, tuo sunkiau. Būna, kad atsikeliu ryte su ta mintim, kad šiandien tikrai vakare daug valgysiu, o savaitgalių laukiu, nes žinau, kad su draugais galėsiu prisigerti, paprastom darbo dienom negeriu, nes dirbu atsakingą darbą.
Nežinau, ką man daryti, kur man kreiptis, noriu likti anonimiška, ir ar iš vis galima iš kažkur gauti pagalbos, galbūt tai tik mano valios trūkumas... Padėkit.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL TRAUKIA IŠGERTI IR PERSIVALGYTI?
Pirmiausiai noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad jūsų „normalus laimingas gyvenimas“ visai nesijaučia man laimingas. O tai, kad jūs daug turite – ir vyrą, ir gerą darbą, ir draugus ir tėvus - visai neatrodo man laimės pagrindas. Nes nuo to, kad kažką turi, laimingas gali jaustis tik akimirką. Tą akimirką, kai gauni tai, ko ilgai neturėjai. Prieš tai žmogus dažniausiai ilgisi, svajoja visa tai turėti. Jam atrodo: štai turėsiu ir bus laimė. Vėliau, kai jau turi ir turi daug - šis turėjimas laimės neatneša.
Kas tuomet atsitinka? Neretai tuo metu ateina tuštumos jausmas. Ir žmogus bando tą tuštumą pripildyti taip, kaip įprato. Dažniausiai jis prisimena tuos laikus, kai kažko neturėdavo - ir ima tai, kas tą neturėjimą numalšindavo, kartoti mechaniškai.
Tarkime, ima valgyti (prisiminimas apie tai, kad pasisotinimas užkimšdavo alkio jausmą, kai būdavai alkanas). Arba gerti alkoholį (prisiminimas apie tai, kaip kažko trūko, ir staiga atsirado gera kompanija, alkoholio sukeliama šiluma pilve, apsvaigimo sukelta neatsakinga ir linksma būsena).
Ir štai dabar jis gali nebejausti tuštumos, nes viskas labai paprasta: reikia sulaukti momento ir prisivalgyti. Reikia sulaukti savaitgalio ir prisigerti. Senas ilgesys „štai turėsiu ir bus man laimė“ vėl kartojasi: „štai pavalgysiu, išgersiu - ir bus man laimė“.
Tai atrodo labai paprasta ir akivaizdu. Žmonės, kurie ilgą laiką sunkiai dirba, ir kuriems pragyvenimas reikalauja labai daug pastangų, kitaip ir neįsivaizduoja gyvenimo. Ir netgi jūsų laiško nesuprastų: nagi, sakytų, tai visai normalu: savaitę moteriškė dirba, o savaitgalį ilsisi. Ir mes taip darome! Visą dieną, tarkime, medžius kertame, namus tvarkome, o po to - kaip ir pridera, prie stikliuko. Kas jai nepatinka?
Jums nepatinka tai, kad savo būseną suvokiate kaip nesveiką, kaip persivalgymą ir alkoholizmą. O suvokiate jūs tai dėl to, kad jaučiate, jog kažkas su tuo yra negerai, kad ne ta aplinka pas jus, kuri visa tai teisintų. Ir kad tai yra ne šiaip atsipalaidavimas, o priepuoliai, ir kad už viso šito slypi kažkas stipraus, kas nepanašu į „normalų“ poilsį. Manau, kad taip ir yra.
Man panašu, kad tai yra labai gilus tuštumos jausmas. Ir jūsų iliuzija, kad šią tuštumą galima numalšinti maistu, o sielos neramumą galima numalšinti girtumo būsena. Manau, kad tai yra iliuzija dėl to, kad šiuo keliu yra praėję labai daug priklausomų žmonių, laiku nesuvokę savo tuštumos, bet „užsikabinę“ už to, kas kažkada atrodė malonu ir geidžiama.
Vieni užsikabino už alkoholio, kiti už cigarečių, treti už maisto, ketvirti už pornografijos, penkti - už sekso be emocinio ryšio, šešti - už narkotikų ir azartinių lošimų ir t.t. Kiekviena tokia priklausomybė remiasi besikartojančia pasąmonės iliuzija: kad būtų gerai, reikia kartoti tai, nuo ko kažkada jau buvo gerai.
Ir kas svarbu - mūsų protas nelabai koreguoja šį įsitikinimą, ir iš tiesų nuo protingų straipsnių ir knygų mažai kas yra „atsikabinęs“ nuo savo priklausomybės, nors daug kartų sau yra prisiekęs tai padaryti. Dar daugiau: tas protas, kuriuo mes taip didžiuojamės, neretai ne tik kad neužkerta kelio, bet netgi paneigia priklausomybę, arba ją pateisina: „juk aš galiu truputį išgerti, ir viskas“, „na kas iš to, jei kažkiek pažaisiu su seksu ar narkotikais - daug kas taip daro, ir nieko“; „na truputį, paskutinį kartą pakartosiu - ir viskas“, „bet juk aš nusipelniau truputį atsipalaiduoti, nes daug ir sunkiai dirbau“- sako protas.
Štai ir išeina, kad protas yra silpnesnis už pasąmonės „geležinę logiką“: „kas kažkada padėjo, padės ir šį kartą“. Tačiau pasąmonė nuolat apgauna žmogų, ir kai persivalgymas, alkoholinė ar kitokia priklausomybė išbujoja, protas su liūdesiu konstatuoja: „atrodo, tikrai įklimpau, ne aš valdau savo malonumus, o jie mane valdo, o be to, darosi jau ir nebemalonūs“.
Ir tai tiesa, nes tuštumos jausmas nenyksta. Maistas nebeskanus, girtumas daugiau laikinas atsipalaidavimas nuo kankinančios abstinencijos nerimo. Puikiai suvoki, ko trūksta. Tik negali bet koks „papildymas“ to išspręsti. Juk žmogus pilnas ne tuo, ką yra „įsipylęs“ ar „įdėjęs“ į save.
Jis pilnas tuo, ką duoda aplinkai, ir jums negali būti malonu, jei savo malonumais jūs mėgaujatės paslapčia, suvokdama, kad artimiems ir tolimiems žmonėms tuo nieko neduodate. O po truputį ateina ir žala. Juk puikiai žinote, kad nebūna gerai nei šeimai, nei tėvams, nei nuo jūsų darbo priklausomiems klientams, jei jūs apsvaigusi, besipinančiu liežuviu. Arba einate prie šaldytuvo, savęs nekęsdama prisivalgote, ir dar bandote visa tai paslėpti.
Ir jums nepatinka, kai visos svajonės po truputį krypsta į vieną - kaip susirasti ir atsiduoti tam, kas jums kažkada sukėlė malonumą, o „vadinasi, sukels ir dabar“. Atsiranda graužatis, kaltės jausmas, sunkios moralinės „pagirios“ - beje, ir nuo persivalgymo, kuomet apsirijimas po truputį pereina į išsivėmimą.
O kas gi tuomet padeda, jei protas visuomet „pavėluoja“, o pasąmonė visuomet kelia iliuzijas? Gal narkologai? Kodavimas, įtaiga? Minesotos programa, paramos grupės? Įvairios „terapijos“?
Padeda išmintis. Ta mūsų sielos dalis, kuri yra didesnė, stipresnė už mūsų troškimus, už protą ir pasąmonę. Tai - aktyvi, su aplinka besidalinanti dalis, kuri nuolat stebi mus pačius, ir kurią mes vadiname „siela“ ar „dvasia“. Ši dalis neleidžia mums apgauti mūsų pačių ilgiau, nei mes mirštame. Ir anksčiau ar vėliau ji pabunda pas kiekvieną priklausomą žmogų.
Štai šiai sielai pažadinti ir skirtos visos tos „terapijos“. O pažadins ją dvasininkas, ar psichoterapeutas, ar kita moteris alkoholikė, ar jūsų mažas vaikas – tai kaip koks kam likimas. Todėl niekas negali pažadėti žmogui jūsų situacijoje „daryk taip, ir bus gerai“.
Ir dėl to Jūsų prašymą „padėti“ deja, teks atmesti. Padėti jums gali tik jūsų siela, o kaip ir kada jūs su ja susitiksite - jūsų pačios atsakomybėje.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
