Atsako psichologė Rūta Bubelienė
Sutinku, gerbiama Danute: nužiūrėtų pasitaiko ir šiandien, net tarp formaliai išsilavinusių piliečių. Ir šiais moderniais laikais pakanka tikinčių bloga akimi – kitaip ar dažnas aiškiaregys pajėgtų įsirengti biurą dangoraižyje, nešiojamuoju kompiuteriu registruoti klientus už šimtą litų keliems mėnesiams į priekį?
Psichologai pastebi, kad blogos akies aukų netrūksta ir technologijų amžiuje.
Bloga ar pikta akimi tikėta dar senovėje, kai žmogaus sąmonės šviesa buvo labai silpna, o dievai rūsčiai žvelgė į jį dangaus šviesulių veizolais. Senovės dievams priskiriama daugiaakystė ar vienakystė ilgainiui tapo demoniškumo požymiu. Tikėta, kad velnių, raganų žvilgsnis skleidžia juodą galią, taip pat ir bloga linkinčių žmonių.
Tiesa, jų žvilgsnio galia kur kas menkesnė, tačiau bėdų pridaryti gali. Pasak legendos, atmerkta žmogaus akis buvo padėta ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos – visas pasaulio auksas, tačiau akis pasirodė esanti sunkesnė. Tik kai išminčius užpylė tą akį žemėmis, nusvėrė auksas… Ši legenda tarsi pakiša mintį, kad piktos žmogaus akies magiškos galios šaltinis – juodžiausios jo sielos ydos: godumas ir pavydas.
Taigi tos dvi sesutės, kur per kalnelį nesueina, čia niekuo dėtos. Tai patvirtina ir blogos akies vienaskaita (rusiškai durnoj glaz, angliškai evil eye): ne žmogaus akis iš tikrųjų pikta, o jo mintys. Bet ar šios gali pakenkti kitam, juolab susargdinti?
Rusų bioenergetikai skelbia moksliškai jau pagrindę „piktos akies“ fenomeną: neva žmogaus regos aparatas, be elektromagnetinių bangų, skleidžia dar ir kitokias, kenksmingas… Tačiau jie nesistengia paaiškinti, kodėl vienų skleidžia, o kitų – ne, vienus žmones tos „kenksmingos bangos“ veikia neigiamai, kitiems – lyg nuo žąsies vanduo.
Psichologams rūpi kas kita: ar tik nėra bėdų su paties nužiūrėtojo siela? Nužiūrėti ar kitaip apkerėti pacientai jiems – ne naujiena: tai vadinama poveikio idėjomis arba kliedesiu. Tačiau kodėl bloga akimi tiki ir iš pažiūros protiškai sveiki piliečiai?
Deja, ir aukštojo mokslo diplomas neapsaugo nuo maginio mąstymo. Kita vertus, saugiau ieškoti ligos priežasčių ne savyje, o kitur. Susirgus lengviau suversti viską piktai akiai, nei įsižiūrėti į savo sielą, savikritiškai apmąstyti savo gyvenimo būdą.
Tokio žmogaus psichikai apibūdinti ypač tinka patarlė: „Kito akyje šapą pastebi, o savojoje rąsto nemato.“ Todėl savistabos, kritinio mąstymo stokojantį, įtaigų asmenį susargdinti gali ir bloga akis, o pagydyti – tik aiškiaregys: pats jis nepajėgus nei suprasti ligos priežasties, nei savo jėgomis pasveikti. Tegaliu suabejoti: ar ieškantis lengviausio būdo pasveikti iš tikrųjų pagyja? Tai parodo laikas.
