Paskaitos metu lektorius papasakojo apie sveiką mitybą, pasidalino lieknėjant rekomenduojamo pusryčių, pietų, vakarienės meniu. Sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus įvertino dalyvių kūno sudėtį, pateikė individualias rekomendacijas, kaip greičiau pasiekti efektyvių rezultatų.
Kokių rezultatų pavyko pasiekti projekto dalyvėms pasibaigus pirmam mėnesiui? Su kokiais sunkumais jos susidūrė? Kviečiame susipažinti su dviejų projekto „Lieknėju“ dalyvių įspūdžiais.
***
„Pradėsiu nuo to, kad aplinkiniai pradėjo mėtyti užuominas, kad kažkas su manimi kitaip. Tikrai taip, netgi labai kitaip – jaučiuosi energingesnė, laimingesnė ir visokia kitokia -esnė. Nors prabėgo dar tik mėnuo ir savo kelionės dar net neįpusėjau, tačiau rezultatais esu labai patenkinta. Patenkinta ir savimi, nes pirmoji 1,5 savaitės buvo labai sudėtinga – organizmas priešinosi krūviui, treniruotės atrodė labai sunkios, apskritai atrodė sudėtinga net nuvažiuoti iki sporto klubo. Tačiau buvau nusiteikus neieškoti pasiteisinimų, išsisukinėjimų. Pradžią įveikiau, kad ir pro sukąstus dantis.
Dabar kiekvieną naują dieną priimu kaip iššūkį – po truputėlį didinu treniruočių krūvį, ilginu laiką, labai sąžiningai prisižiūriu mitybą (per tą laikotarpį leidau sau vos kelis mažus nuklydimus kelių saldainių pavidalu). Jaučiuosi tiesiog tvirtesnė. Grupinės treniruotės, kurios pradžioje atrodė tragiškai varginančios, nesakau, kad dabar tapo dideliu malonumu, bet savęs išbandymu, savo nenoriu/negaliu įveikimu tai tikrai.
Per atliktus tyrimus gavau naudingos informacijos ir rekomendacijų, kaip teisingai lieknėti, aptarėm mano tikslus, susidariau mini planelį. Apskritai, visiems pradedantiems sportuoti rekomenduočiau pasikonsultuoti su gydytoju, kad savęs pernelyg nenuvargintumėte, neužsibrėžtume neįveikiamų tikslų – naudinga tiesiog žinoti, kaip viską atlikti teisingai. Beje, antrąjį treniruočių mėnesį pradedu su nauju pirkiniu – pulsometru, kuris taps savotišku asmeniniu treneriu, primenančiu, ar pasirinktas tinkamas treniruotės intensyvumas.
Be abejo, negaliu sakyti, kad visos dienos ar visos savaitės bėga tik labai džiugiai – jau „užtaikiau“ ant tos ribos, kai svoris kaip įbestas stovėjo vietoje visą savaitę, nors mityba tokia pati, treniruotės taip pat...Na, bet ėmė ir pajudėjo, tad vėl džiaugiuosi savo progresu. Apskritai, po minėto tyrimo gydytojas mane nuteikė, kad savo užsibrėžtiems tikslams pasiekti turėsiu skirti apie 10 mėn. Anksčiau galvojau, kad tai padaryti galėsiu daugiausiai per 5... Na, 10 tai 10, juk ir priaugau svorio ne per keletą mėnesių.
Džiugina, kad susilaukiu dėmesio iš trenerių. Patarimų, motyvacijos, paguodimų. Taip pat lieknėti visada lengviau, kai šalia ir kitos dalyvės, su tokiais pačiais tikslais. ESU visiškai nusiteikus nesustoti ir po trijų mėnesių.
Be abejo, svoris, atrodo, krenta labai pamažu, bet sveikai. Nebadauju, nesikankinu, kaip ir minėjau, jei labai labai užsinoriu ko nors ne itin sveiko — leidžiu sau. Visada buvau didelė smaližė ir man labai keista, kad tas saldumynų poreikis kažkur tiesiog dingęs. Mane pagavo azartas!
Taigi, mano pirmojo mėnesio rezultatai tokie: numečiau 5kg, atsikračiau 16 cm bendrai (daugiausiai nuo problematiškiausios vietos – liemens). Raumenukai auga, riebalai tirpsta. Džiaugiuosi!“ AUKSĖ
***
„Prabėgo pirmasis dalyvavimo projekte „Lieknėju“ mėnuo. Pabandysiu pasidalinti savais potyriais, išjautimais ir šiaip – tiesiog kuo gyvenau ir kaip jaučiausi. Visus įspūdžius fiksuoju tarsi dienoraščio forma, taip galiu perteikti tikslesnes, nespėjusias išblėsti emocijas... Juk smalsu sekti ne tik apimčių, bet ir įspūdžių progresą, tiesa? Taigi...
Birželio 12 d. Antra treniruotė (penktadienis)
Antroji treniruotė... Nežinau, kas bus – juk kojos vis dar medinės po pirmojo sporto... Tačiau mane mergaitės guodė, kad tokioje būsenoje pirmas vaistas – mankšta. Taip ir atsitiko. Dar tą pačią dieną jaučiausi puikiai.
Birželio 15 d. Trečia treniruotė (pirmadienis)
Greitai pralėkė savaitgalis. Pirmadienis. Nenumaldomai artėja vakaras. Su didžiausiu malonumu sėdėčiau namie. Šauna mintis – reiks nusipiešti lentelę su tiek langelių, kiek būtinų treniruočių teks atlaikyti. Išsišiepiu iki ausų įsivaizduodama, su kokiu malonumu užbraukinėsiu grįžus namo. Atžagariom rankom susikišau savą „sporto amuniciją“ ir – pirmyn. Nuotaika pakyla pamačius šiltus darbuotojų šypsnius. Oho – aš paskutinė... Mergaitės jau apšilinėja... Greitai neriu persirenginėti. Pakalbėjus su jomis suprantu, jog būtų naudinga detoksikuoti organizmą. Susidomiu: gal iš tiesų išsivalius, tarsi perkrovus organizmą, būtų paprasčiau siekti savo tikslų.
Na, pirmadienis yra pirmadienis, tikriausiai sunkiausia savaitės diena. Taip ir su sportu: tuoj po pirmųjų judesių patampu burokėlio spalvos. Bandau gudrauti ir „nusukti“ dalį pratimų. Kur tau... Paveikslas vadinasi „Pasvajok, Ilona, ir praeis“. Akyloji trenerė viską mato . Padrąsinamai nusišypso ir pataria, kaip pamažinti krūvį. Atsidūstu ir pūškuoju toliau. Namo grįžtu nusikalusi, bet pakili. Valgyt nesinori visai, tik gerti vandenį. Puiku – palįsiu po dušu ir nersiu lovytėn. Juk kokybiškas poilsis — labai svarbi sveikos gyvensenos dalis!
Birželio 17 d. (trečiadienis)
Reiktų rašyti trečia mėnesio treniruotė, bet tai būtų neteisinga. Mat vakar taip pat buvau nuvykus į klubą. Išbandžiau man asmeniškai sudarytą pratimų kompleksą panaudojant įvairius treniruoklius. Kaip nekeista, nors programa užtruko beveik 2 val. (ko norėti, kai tempas vėžliškas), bet man patiko. Gal dėl to, kad galėjau sportuoti pasirinktu greičiu. Tad šiandien kūnas jautėsi visai žvaliai.
Taigi, 3-ioje grupinėje treniruotėje lydėjo gera nuotaika. Krūvis buvo skiriamas daugiausia juosmens ir pečių juostos raumenims. Grįžau vėlai, tad be galo patenkinta pamąsčiau, kad susilaikysiu nieko į skrandį neįmetus.
Šiandien supratau, jog jokie geri rezultatai neateina be pastangų. Įsigijau priemones organizmo detoksikacijai, daugiau tuo pasidomėjau... Lengva nebus. Bet aš noriu ir tikiu savimi! Kur buvo mano protas ir akys, kai lipdėsi nelemti kilogramai.
Birželio 29 d. (pirmadienis)
Gana ilgai nerašiau, nes viesulu pralėkė Joninių savaitė, įsukusi į daugybę buitinių rūpestėlių. Laksčiau patenkinta, nes puikiai jutau, kaip anksčiau buvusios prigludusios palaidinės dabar plevėsuoja kaip Kentervilio vaiduoklio marškiniai. Puikumėlis!
Taigi, prasideda paskutinė pirmojo lieknėjimo mėnesio dekada. Nepaisant to, kad pirmadienis, nuotaika puiki ir į klubą vykstu smalsaudama, ką gi naudingo patars mitybos konsultantas, atvykstantis pasidalinti savomis žiniomis. Ne paslaptis, kad moterys, susirūpinusios kūno linijomis, esti praneršusios interneto platybėse šia tema skersai išilgai. Patogiai įmerkiu sėdimąją į didžiulį kamuolį ir įtempiu ausis. Valanda prabėga nepastebimai. Išties, nemažai kas buvo žinoma, bet gavome pakankamai daug gerų patarimų. Būtinai jais pasinaudosiu.
Apie treniruotę galiu pasakyti taip: kaip filme „Avataras“ – kiekvienądien mano kūnas darosi lankstesnis, o kojos – tvirtesnės. Didžiavausi, kad netenka jau taip dažnai stoviniuoti, besijaučiant Grenlandijos pingvinu ir gaudyti kvapą pratimų metu. Viskas tik į gera!
Birželio, oj.... liepos 1 d. (trečiadienis)
Šiandien mes pakliuvome į medikų rankas. Pasvėrė, nuskenavo, aplipdė davikliais ir liepė eit bėgimo takeliu. Klausau. Einu. Pulsas muša būgnus kakle. Kyla poreikis lekuoti kaip šuniui. Medikas linguoja galvą. Suprantu, man seniai reikėjo išperti subinę. Kad nemyliu savęs. Išklausau kuo ir kaip maksimaliai galiu sau padėti. Jei galėčiau, grįžčiau 3-jetą/5-etą metų atgal ir nieko nelaukdama keisčiau savo gyvenimą...
Kad nurimtų įsisiautėjusi sąžinė, iki treniruotės sąžiningai sportuoju ant treniruoklių. Bet nepagalvojau, jog šiandien bus ta trenerė , kuri moka meistriškai išsunkti sultis grupiniame užsiėmime... Kaip visada, akylai mus, mergaites, stebinti, ji užkūrė tikrą pirtį... pirtį. Tai vadinosi „Mirtis lašiniams“. Sukandau dantis ir prakaitavau pagal įsiaudrinusios sąžinės komandavimą „...va žinosi tu, Ilona, kaip prieš miegą ėst bekoną...“.
Autopilotu grįžusi namo, kampan nusviedusi treningus, įsikrabždinu dušan. Keista – negi vanduo dešrelėm trenkia?....Net sustingau. Vadinasi, išsportavau naują pojūtį – aštrią uoslę. Pro bendrą su kaimynais ventiliaciją užuodžiau, ką jie šveis vakarienei. Gerai, kad skrandis, irgi nespėjęs atsigauti po fizinio krūvio, nebuvo tuščias. Stvėriau stiklinę vandens ir niūniuodama „..va žinosi tu, Ilona, kaip prieš miegą ėst bekoną...“ patraukiau miegelio. Geras poilsis taip pat lieknina.
Liepos 3 d. (penktadienis)
Nors ir karšta, pagaliau pradėjau džiaugtis ne tik rezultatais, bet ir pačiu fiziniu krūviu! Mašinoje rodo 31 laipsnį karščio. Taip.... Sportuoti per „šilta“. Na, bet bent jau pasisversiu ir išsimatuosiu, kaip kiekvienąkart penktadieniais. Norisi pasidžiaugti savimi.
Treniruotė praėjo nuostabiai. Nepakartojamai. Dėl kondicionieriaus jaučiausi kaip agurkėlis šaldytuve. Trenerė su meile tausojo mus, kad neperkaistume. Noriu pakartot.
Na, o dabar tai, kas svarbiausia – kokia esu dabar. Apimtys ties kiekviena kūno vieta sumažėjo nuo 1,5 iki 4 cm. Galiu pakankamai komfortabiliai plautis kojas, užsikėlus ant vonios krašto. Galiu normaliai, be įtampos užsirišti batų raištelius. Einu gatve, nebijodama, kad vėjas per daug nupūs megztuko skvernus, maskuojančius tai, ko nenoriu rodyti... Naktį neatsibundu jausdama aptirpusias rankas... Ir svarbiausia – sutvirtėjo kūnas. Jaučiu po truputį atsirandantį stangrumą, tvirtėjančius raumenis.
Trečdalis kelio įveikta. Apsipratau prie krūvio, dabar keliu sau ir naujus iššūkius: gana asetiškos programos dėka išsivalyti organizmą. Džiaugiuosi, jog prisijungti įkalbėjau ir savo draugę – smagu įkvėpti pokyčiams, be to, kartu visada lengviau!
Taigi, po mėnesio pasidalinsiu naujais įspūdžiais, o dabar palinkėkite sėkmės!“ ILONA
