Iš manęs tyčiojosi, turėjau rengtis pagyvenusių žmonių rūbais, jaučiausi nelaiminga, nemylima, negraži. Situaciją gelbėjo tai, kad buvau bendraujanti ir turėjau savo draugų ratą. Tiesą sakant, klasėje visad draugavau su "populiariaisiais" ir tuo puikavausi. Nepaisant to, pasiryžau atsikratyti svorio.
Žinoma, apie sveiką mitybą ir sportą tuomet nebuvo nė kalbos, reikėjo greito ir efektyvaus metodo. Ėmiau badauti, praėjus mėnesiui pajutau pirmąsias pasekmes. Svoris krito, tuo džiaugiausi, tačiau atsirado paranojiškas noras mesti svorį, tai man buvo sunku, tačiau jaučiau poreikį save kankinti, nustojau miegoti, įklimpau į gilią depresiją.
Tarsi du skirtingi žmonės gyveno manyje: vienas racionalus ir išdidus, kitas menkavertis despotas. Laikui bėgant pradėjau vis labiau save žaloti: pjaustytis kūną, gesinti cigaretes į jį, nusižudyti bandžiau septynis kartus. Dabar manau, kad tyčia naudodavau neefektyvius metodus, man patikdavo pats procesas, nenorėjau konkretaus rezultato.
Nepaisant to, dėl šitų veiklų man buvo labai gėda ir viską slėpiau. Mama mano destruktyvius pomėgius pastebėjo tik tada, kai atsidūriau reanimacijoje ir keturias paras gulėjau komoje. Draugams pati papasakojau praėjus nemažai laiko po gydymo.
Turiu paminėti, kad supratau, jog mano poelgiai nėra priimtini, tad pati kreipiausi pagalbos, gydžiausi antidepresantais, benzodiazepinais, o vėliau ir neuroleptikais. Gydymo metu man buvo 16 metų, tad gydytojui buvau griežtai uždraudusi apie tai pasakoti mano mamai, tėčiui (beje, jis serga alkoholizmu, negerbia mano mamos kaip moters, jo vaikų gimdytojos ir augintojos, galų gale - kaip žmogaus).
Žaidžiau šitą žaidimą su ne vienu gydytoju, kol pasiekiau bedugnę ir Vilniaus respublikinėje psichiatrijos ligoninėje mane priėmusi gydytoja numojo į mano marazmus ranka ir mamai detaliai papasakojo, kas vyksta su jos vaiku. Kas skaudžiausia dabar, tai kad mėgavausi mamos ašaromis ir tyčia melavau, manipuliavau, apgaudinėjau, nors ji mane labai mylėjo ir myli dabar.
Kelis mėnesius gulėjau minėtoje ligoninėje, vartojau medikamentus, gydžiausi psichoterapija. Kryptingai ėjau išgijimo link, tačiau kelias buvo duobėtas. Tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Po ligoninės toliau gėriau tabletes, kartais taip, kaip priklauso, kartais smarkiai padaugindavau. Atsiribojau nuo bendraamžių, nenorėjau bendrauti, mokytis.
Atėjo laikas, kai buvo pasiektas kritinis taškas, galvoje sukosi mintys apie pokyčius. Pradėjau eiti sveikos gyvensenos keliu: be pagalbos, bandžiau susitvarkyti pati. Man pavyko: mažinau neuroleptikų dozes, antidepresantų atsisakiau. Daug sportavau, sveikai maitinausi, grįžau į socialiai aktyvų gyvenimą.
Dirbau, kad vyktų pokytis toks, kokio noriu aš. Ir man sekėsi. Aktyviai įsitraukiau į jaunimo veiklą, įsteigiau savo organizaciją, buvau savo rajono jaunimo lydere. Savivaldybės tarybose, į kurių sudėtį įeina jaunimo atstovas, visad deleguojama buvau aš, laikraštis norėdavo mano komentaro, mane siųsdavo atstovauti jaunimo nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje, aš visus pažinojau, turėjau kolegų visoje Lietuvoje ir ne tik, daug dirbau, daug mokiausi, kad to pasiekčiau.
Pati savimi didžiavausi ir kai tik manydavau, kad geriau padaryti nebegaliu, imdavau ir nustebindavau save. Aplinkiniai mane laiko pavyzdinga, atsakinga, kompetentinga, gabia, imlia mergina. Aš jauna, man tuomet buvo 17, vėliau 18 metų, dabar sparčiai artėju prie dvidešimties.
Tapau arogantiška, pernelyg pasitikėjau savimi. Džiaugiuosi, kad sugebu pastatyti save į vietą ir pastebiu, kai pasidarau nesukalbama. Baigiau mokyklą, atvažiavau į sostinę. Atrodo, viskas turėtų būti gerai, studijos, nauji žmonės, seniai matyti žmonės, naujos veiklos, daugybė galimybių.
Kas ne taip? Jaučiu, kad vėl grimztu į beprasmybės liūną. Nespėjo prasidėt mokslo metai, o kurso draugai ir vėl mane liaupsina, neva esu protinga, daug žinanti, moku diskutuoti. Dar didesnė problema tame, kad aš nebemoku bendrauti neformaliai. Grupiokai atrodo debilai, nes nežino dalykų, kurie man atrodo elementarūs. Kalbu apie žinias, bendrąjį išsilavinimą. Visi man kolegos, su visai elgiuosi taktiškai, korektiškai.
Čia, Vilniuje, niekas nepasikeitė, dar prieš rugsėjo pirmąją gavau tris darbo pasiūlymus. Du priėmiau. Einu atsakingas pareigas. Žmonės stebisi mano pasiekimu. Man baisu, kad aš tuo visai nesidžiaugiu. Nesijaučiu protinga, nesijaučiu pakankamai daug dirbanti, manau, kad per mažai mokausi. Nepaisant to, neturiu laiko išlėkti į miestą kavos, pabūti su draugais (kurių, beje, neturiu).
Nesuprantu, kas darosi. Priaugau dešimt kilogramų svorio, bet keturiasdešimt buvau numetusi, tad dar nėra taip baisu, nors savo kūno nekenčiu labiausiai, neturiu laiko sportuoti, o gal tik noro trūksta.
Jaučiuosi siaubingai vieniša, nemoku užmegzti santykių, nemoku šnekučiuoti apie nereikšmingus dalykus, nesugebu užmegzti artimų santykių su vaikinu (neskaitant sekso, tas fizinis kontaktas jau nebetenkina manęs). Nebežinau, ko griebtis.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PAMILTI SAVE?
Akivaizdu, kad jūs labai įdėmiai stebite save, savo kūną ir santykius. Pasiekimais, protiniais gabumais, socialiniu aktyvumu jūs esate patenkinta. O kūnu ir santykiais - ne. Kūnas ėmė kaupti riebalus, santykiuose atsiranda vienišumas. Gal tai susiję su meilės sau stygiumi?
Kad atsirastų meilė, negalima savęs pamiršti. Reikia ir toliau jausti save, netgi jeigu šiuo metu šis savęs jutimas yra skausmingas. Kažkada šis skausmas įvedė jūs į savęs tobulinimo kelią, kurios dalis buvo psichiatrinis gydymas ir padidintas socialinis aktyvumas. Dabar jūs susiduriate su šiuo skausmu vėl. Tad likite ir toliau dėmesinga sau.
Dėmesys sau - meilės dalis, juk mylėdami žmogų mes visuomet tampame dėmesingi jam. Tačiau ką jei tas dėmesys taptų priimantis, pakantus, o gal net besižavintis? Pasakykite kam nors: „Aš tave matau; tu man patinki“. Vien to kartais užtenka, kad žmogus atsigautų, o jo santykiai su jumis susitvarkytų.
Kai jūs žiūrite į save pačią, galioja ta pati taisyklė. Tas, kas draugiškai tapšnoja save per petį, tampa draugu pats sau. Ar galite pasakyti savo atspindžiui veidrodyje šiuos žodžius: „Aš tave matau. Tu man patinki“. Kaip būtų gerai, jei tas jūsų dėmesys būtų persmelktas meilės ir simpatijos!
Jums nelabai tai pavyksta. Juk iki šiol į savo kūną jūs vis dar žiūrėjote kritiškai: „Savo kūno nekenčiu labiausiai“. O santykiuose užimdavote poziciją iš viršaus: „Grupiokai atrodo debilai, nes nežino dalykų, kurie man atrodo elementarūs“.
Taigi kai jūs žiūrėdavote į tam tikras savo gyvenimo sritis, jūsų žvilgsnyje vietoj simpatijos atsirasdavo kritikos ir pranašumo jausmai. O kaip reaguoja žmonės, į kuriuos kas nors žiūri kritiškai ar iš viršaus? Pastatykite save į tokią vietą: štai ateina prie jūsų moteris ir pasako: „Nekenčiu tavęs“. Ir koks jums kyla jausmas? Ar norisi keistis? O štai ši moteris pasako: „Tu esi debilė“. Ir ką - ar norisi su šiuo žmogumi palaikyti santykius?
Jums atrodo, kad šie jūsų požiūriai yra paslėpti ir žmonės nieko apie tai nenutuokia? Gal paviršutiniškuose santykiuose tas nesijaučia. Neatsitiktinai jūs gaunate daug komplimentų - tai palaiko pranašumo jausmą, ir žmonės tai jaučia. Tačiau artumas atsirastų esant lygiam draugiškam požiūriui.
Santykiuose žmonės neretai jautriai pagauna, kaip į juos žiūri žmogus, net jei tas žmogus bando atrodyti meilus ir mandagus. Todėl vaikinai negali nejausti, kad jūs laikote juos debilais. O merginos negali nejausti jūsų pranašumo. Taip, savo senus kompleksus jūs kompensavote pranašumo jausmu: „Aš už jus protingesnė ir socialiai aktyvesnė“.
Iš „apačios“ jūs atsidūrėte „viršuje“. O reikia, kad būtumėte „šalia“. Dėl to jūsų santykiai su žmonėmis kol kas neatneša jums bendrumo jausmo. Jis kyla tuomet, kai mes jaučiamės lygioje pozicijoje su žmogumi. Taip atsiranda bendrumo, arba „mes“ jausmas. Ir tam reikia padaryti du žingsnius: iš pradžių pradėti gyventi pagal visuotinas normas, o po to pradėti gyventi pagal individualias normas. Kas tai yra?
Pirmą žingsnį jūs padarėte. Kai jūs labai neapkentėte savo kūno, jūs jį žalojote. Greičiausiai jo neapkentėte, nes jautėte, kad jis neatitikdavo normų. Kieno normų? Kas nustatė, kad jūs negalite sverti 120 kg?
Matyt, jūs sužinojote tai lygindama save su kitomis mergaitėmis, skaitydama pasmerkimą bendraamžių akyse ir aktyviai niekindama save, žiūrėdama į veidrodį. Jūs suvokėte, kad neatitinkate normų, kurias jums primeta aplinka. Joks vaikas pats iš savęs šių normų nekuria. Juk tik socialinė norma gali mergaitei pasakyti: tu privalai atrodyti kaip kitos. Tu turi būti liekna. Ir netgi medicina prie to prisideda, patvirtindama: „Yra tam tikras kūno - masės indeksas“.
Ką daryti? Tuomet jūs priartinote save prie šios normos, numetusi svorio. O kad sociumas „užsičiauptų“, pradėjote viršyti kai kuriuos normatyvus, tapusi kur kas aktyvesnė už savo bendraamžes. Tai buvo gera kompensacija. Savo mieste jūs tapote labiau už kitas pasiekusia mergina. Kol kas šios kompensacijos užtenka, nors persikėlusi į didmiestį jūs susidūrėte su kitokiu sociumu. Čia sunkiau jaustis pranašesne už kitas, nes žmonių yra daugiau, ir jų tarpe nemažai tokių, kaip jūs. Matyt, dėl to jūsų taip sunkiai pasiektas pranašumo jausmas susvyravo, ir jūs vėl ėmėte rūpintis kūnu ir santykiais.
Ką jums daryti? Dar labiau nusimetinėti svorį ir ropštis dar aukščiau- į universiteto tarybą, į doktorantes, į politikes? Taip, tai būtų jūsų kompensacijos tęsinys. Visai gali būti, kad jūs taptumėte žinoma ne tik universitete, bet ir visuomenėje. Jūs taptumėte socialiai naudinga. Jūs padarytumėte daug gero kitiems. Tačiau tai nereiškia, kad jūs viduje jaustumėtės labai gerai, nes kompensacinės pastangos padeda tik iš dalies. Tačiau šis žingsnis - vis vien geras.
Ir čia ateina antras žingsnis - iš pradžių susikurti savo asmenines, individualias normas ir siekti atitikti būtent jas. Šios normos gali būti panašios į socialines, tik jų matas - jūsų savijauta:
- manau, kad turėčiau sverti tiek, kiek gerai jausčiausi;
- užtektų turėti dvi geriausias drauges ir vieną man simpatišką vaikiną;
- reiktų aplankyti tą vietą, nors kiti gal ten ir nevažiuoja.
Sociumui jau dabar reikia jūsų talentų ir gabumų. Duoti kažką kitiems - įprasminantis dalykas.
O į sociumo keliamas normas pagal galimybes verta nusispjauti. Tegul jis, sociumas, gyvena savo gyvenimą, o jūs - savo. Ir tai nereiškia, kad jums reiktų izoliuotis nuo žmonių, gultis į psichiatrinę, bėgti į kalnus, užsidaryti vienuolyne ar kokiam nors budistiniame ašrame.
Jums verta ir toliau gyventi tarp žmonių, daryti tai, kas jums išeina geriausiai, tačiau gyventi orientuojantis ne į „O ko jie iš manęs tikisi?“, o į „Ko aš pati tikiuosi iš savęs“? Ir pagal galimybės normatyvus, iškeltus sau, siekti. Tam, kad galų gale - tarkime, brandžiame amžiuje - neutralizuotumėte juos visus pasakymu: „Aš esu gera tokia, kokia esu“.
Žinoma, tam nebūtina senti. Save priimti moka ir maži vaikai, ir naminiai gyvūnai, ir apskritai visi gamtos tvariniai. Ir tik mes, žmonės, nuo vaikystės iki brandos labai rūpinamės savo atitikimu ar neatitikimu. Štai kur nors netoli jūsų šiuo metu miega katė. Ar jai rūpi, ką jūs apie ją manote? Nei kiek. Ar jai rūpi, kiek ji sveria? Nerūpi. Ar ji iškelia sau normatyvą susidraugauti su visomis kaimynų katėmis? Ir ar ji svarsto apie savo atitikimą katiniškoms normoms?
Jūs juokaujate! Kas jai iš tiesų rūpi - miegoti, po to sekti aplinką, valgyti, praustis, tęsti giminę, žaisti, murkti. Štai jums ir gyvas pavyzdys. Kaip sakė vienas japonų poetas, „mokausi iš medžio būti medžiu“.
Tačiau ar visa tai galima pavadinti meile sau? Juk jums gali pasirodyti, kad tai pasiūlymas „numoti į save ranka“.
Prisiminkite posakį: „Aš tave matau. Tu man patinki“. Kad tai būtų meilė, reikia, kad jūs visa tai sakytumėt sau su tam tikra intonacija. Ir matytumėte save tam tikru žvilgsniu. Intonacija ir žvilgsnis svarbesni perteikiant žinutę, nei pati žinutė. Sugalvokite ar prisiminkite meilės intonaciją ir meilės žvilgsnį. Ir pasijuskite ta, kuri ją girdi ir kuri leidžiasi būti matoma.
Gal tai ir keista, tačiau pasijusti mylimiems mums reikia išmokti. Jei jūs leidžiatės būti mylima, tai netrukus meilė ir ateina - tik ne iš pavienių vaikinų ir merginų. Balsas ir žvilgsnis, skleidžiantys meilę, ateina iš kur kas didesnės būtybės. Kurios negali pamatyti, bet gali įsivaizduoti. Tai svarbi dalis, atskirianti iliuziją nuo tikėjimo.
Iliuzija - kai mes matome ir girdime šios būtybės balsą iš tiesų. O tikėjimas - kai jie ateina iš mūsų sielos. O po to stebuklingu būdu šis balsas ir šis žvilgsnis atsiranda realių vaikinų ir merginų akyse. Štai tuomet ištirpsta vienatvės jausmas ir ateina vienybės su kitais džiaugsmas.
Beje: labai rekomenduočiau pažiūrėti, o jei jau žiūrėjote - dar kartą peržiūrėti televizijos serialą „Dingę“. Ypač atkreipiant dėmesį į tokį vaikiną, kaip Hurley (Hugo).
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
