Žinia, apvertusi pasaulį aukštyn kojomis
„Tą akimirką gyvenimas baigėsi, atrodė, kad mirštu. Mama paskui nupirko knygą, kur aprašytos kitų žmonių istorijos, bet aš atsisakiau. Sakiau, kad nieko nenoriu“,- prisimena pirmas minutes išgirdus vėžio diagnozę pašnekovė Eglė. O prasidėjo viskas labai netikėtai.
Kartą gulėdama lovoje moteris užčiuopė pažastyje guzelį. Kaip tik tuo metu per TV rodė medicininę laidą, kaip reikia pasitikrinti krūtis. „Na, tas guzelis nedavė man ramybės tris mėnesius ir kai grįžom Kalėdoms į Lietuvą, nusprendžiau nulėkt į ligoninę pasitikrint, juolab kad močiutei buvo krūties vėžys. Tai gydytojas, kai pasakiau, kodėl jaudinuosi, pasijuokė iš manęs, nes man buvo 28 metai, bet nusiuntė, kad pažiūrėtų... Tai ten moteriškė sako, nesijaudink, čia nieko nėra, čia virusinės kilmės... Pagerk žolelių ir tiek. Na, taip ir palikau iki vasaros, bet jis paaugo... Tada teko eiti privačiai... Tai iškart pasakė, kad reikia operuot“,- prisimena ligos pradžią Eglė Šimulienė.
Bet nežinios ir nerimo kankinama moteris nuėjo pas bioenergetiką, kuris pasakė, kad pas ją nevyksta cirkuliacija, ją reikia atblokuoti ir negalima operuoti, nes daugiau nebeturės vaikų. Šitaip nugąsdinta Eglė operacijos atsisakė, bet visgi nuėjo pasidaryti biopsijos. Tai, ką tada išvydo Klaipėdos ligoninėje, ją pašiurpino.
„Sąlygos buvo antisanitarinės. Gydytojas šūkauja koridoriuj, kas jam duos kabinetą. Kabineto nebuvo, tai taip ir paguldė prie atidarytų durų, įbedė adatą be jokių nuskausminamųjų, pamaigė ir ištraukė. Nemoku apsakyti to baisaus skausmo. Negalėjau pati net parvairuoti mašinos. Ir taip išvykom su nežinia į Norvegiją. Draugė, dirbanti ligoninėje, paėmė rezultatus ir pranešė tą nepakartojamą žinią“,- su siaubu prisimena pašnekovė.
Lietuvos iki Norvegijos vėžio gydymo ypatumai
Moteris neslepia, kad tą akimirką atrodė, kad gyvenimas baigėsi. Jau beveik pradėjo krautis lagaminus atgal į Lietuvą, kai suvokė, kad gali gydytis ir čia, Norvegijoje, nes dirba ir yra drausta.
„Tada viskas vyko greit, nors tos 4 dienos atrodė amžinybė, kol paskambino iš krūtų diagnostikos centro. Ten padarė mamogramą, echoskopą ir biopsiją... Kai išgirdau, kad vėl darys biopsiją, man ašaros iš skausmo pradėjo riedėt, bet čia viskas civilizuotai, nepajutau nieko, jokio skausmo, tik švelnius gydytojos žodžius, kad dabar bus tas ir tas... Buvau apšokinėta kaip viešbutyje ir ramiai pati galėjau vairuoti, nieko nejausdama. Nustatė, kad vėžys hormoninės kilmės, bet ne genetinis. Išoperavo po savaitės ir laukė 6 savaitės gijimo. Tuomet nenorėjau jokios pagalbos... Mama nupirko knygą, kur aprašytos kitų žmonių istorijos, bet aš atsisakiau... Sakiau, kad nieko nenoriu“,- pasakoja Eglė.
Kitas etapas vyko jau kitoje ligoninėje ir buvo gerokai sunkesnis. „Tačiau gydytojai rūpinosi, pasakojo, kas laukia, kokia savijauta bus. Paskyrė chemoterapiją, nuslinko plaukai, bet prieš tai net spėjau blondine mėnesį pabūt,- dabar jau šypsosi moteris. - Kalendoriniams metams Norvegija skiria apie 5600kr (560 eur) įsigyti perukui ar skarelei, buvau priešiška, sakiau nereikia, bet vėl pagalvojau, kad pravers kada nors kokiam karnavalui“.
Tačiau po trečios chemoterapijos moteris sako palūžusi. Atrodė, kad jau viskas, nebėra jėgų daugiau šioms kankinančioms procedūroms. Norėjosi viską mesti, bet artimieji prašė iš paskutiniųjų eiti iki galo. „Buvo labai blogai, vemdavau po 5 dienas... Gulėdavau tualete ant grindų, svoris nukrito iki kritinio, bet sesutės sakė: mes tau padėsim, suleisim vaistų nuo pykinimo, jei reikės - po kelių dienų vėl suleisim, paskambindavo paklaust, ar man viskas gerai. Kaskart kai ateidavau, pasitikdavo šiltu apsikabinimu... Po to gavau lengvesnės chemijos ir radioterapijos“,- dabar jau kaip sapną visą gydymosi procesą mena Eglė.
Atėjo ta diena, kai visas košmaras pagaliau baigėsi. Dabar moteriai paskirtas hormoninis gydymas 5 metams. Tačiau labiausiai E. Šimulienė džiaugiasi tuo, kad jai nekainavo gydymas, išskyrus vienkartinius apsilankymus pas gydytoją. „Sumoki sumą apie 2200 kr (220 eur) ir toliau tais metais gydymas visiškai nemokamas, ir vaistai, net transportas buvo apmokėtas iki ligoninės ir atgal ir nuo 17 -tos dienos buvo mokamas biuletenis. Todėl labai džiaugiuosi, kad likome čia, Norvegijoje... Lietuvai dar toli iki tokio lygio gydymo. Norime grįžti gyvent į Lietuvą po kokių metų, bet piniginiu atžvilgiu, jei vėl atsinaujintų liga, tai būtų sudėtinga“,- sako moteris.
Liga privertė pakeisti požiūrį
Norvegijoj Eglė su šeima - vyru, dukryte ir sūnumi gyvena jau 3,5 metų. Šiuo metu moteris nedirba, nes dar gauna ligos pinigus. Namie gamina papuošalus ir užsiima visais Norvegijoje teikiamais malonumais – slidinėja, čiuožinėja pačiūžomis, žvejoja.
„Toliau gyvenu įprastą gyvenimą kaip niekur nieko... Sunkiausiu metu net slidinėt važiavau. Po metinio patikrinimo ligos požymių nerado, esu sveika. Nors aš taip sakiau jau po kelių mėnesių, kai susigyvenau su šia liga, kad aš nesergu, čia Dievas davė man išbandymą, gal kad suprasčiau tikrąsias vertybes, kad pinigai nėra viskas... Esu turėjus dvi autoavarijas, abu kartus važiavau viena... tai pasikartojantys veiksniai, gal tai buvo kažkoks ženklas“,- analizuoja pašnekovė.
Atsitraukusi liga paliko gilų pėdsaką moters gyvenime – pasikeitė jos vertybės ir požiūris į gyvenimą.
„Man atrodo, kad čia tik sapnas arba tai buvo labai seniai, kažkaip nebekreipiu dėmesio, Bet manau, kad tai padėjo man pasikeisti. Daugiau šypsausi, esu linksmesnė, nebekreipiu dėmesio į nereikšmingas smulkmenas, labiau vertinu bendravimą su žmonėmis, stengiuosi išnaudoti laiką dalykams, kurie man teikia džiaugsmą, o ne pvz., kambarių tvarkymui, dėl kurių niekam nebus geriau. Turiu nuostabią šeimą, puikų vyrą ir du nuostabius vaikus ir dar šiam gyvenime kažką turiu nuveikt dėl jų laimės... O moterims linkiu leisti laiką su žmonėmis, su kuriais jums gera būti, priimti artimųjų pagalbą, nes ji pati svarbiausia, netaupyti nieko senatvei, nes niekada nežinai, koks bus rytojus, netaupykit seksualių apatinių ypatingai progai, nes ta proga yra šiandien“,- tikina Eglė.
Moteris prisipažįsta, kad fotosesijos idėją sutikusi gana apatiškai. „Idėja buvusi Raimondos, o ji labai kūrybiška, viską sugalvojo ir įgyvendino, aš buvau tik modelis. Man nuotraukos visai nešiurpios ir žiūrėdama į jas nieko nejaučiu... Gal todėl, kad žiūriu į save. Smagu buvo pozuoti ir nuotraukos labai patiko. Buvau sau labai graži, pagalvojau, kad galėčiau būti modeliu. Aš žiūrėjau į save ir mačiau gražią moterį. Turbūt reikia pamilt savo ligą ir viską matai kitaip“,- sako pašnekovė.
