Kiaulpienės nuo senų laikų vadinamos „gyvybės eliksyru”. Dar Avicena rekomendavo šį augalą kaip gydomąją priemonę, padedančią
mažinti skausmą, skrandžio rūgštingumą, varančią šlapimą ir skatinančią prakaitavimą, pasižyminčią priešuždegiminiu ir tonizuojančiu poveikiu.
Šis nereiklus augalas savo lapuose, žieduose ir šaknyse yra sukaupęs pusę naudingų Mendelejevo lentelės cheminių elementų. Tai – kalis, natris, manganas, aliuminis, geležis, varis, kalcis, taip pat ir vitaminai A, B, E ir C.
Pienėse gausu ir naudingų mikroelementų - geležies, mangano ir vario. Tačiau didžiausias pienės turtas – maisto skaidulinė medžiaga inulinas. Inulinas pasižymi sugebėjimu mažinti kenksmingojo cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoti žarnyno mikrofloros sudėtį, šalinti iš organizmo toksinus ir kenksmingas medžiagas. Inulinas labai naudingas sergantiems cukriniu diabetu, nes ši medžiaga – pripažinta priemonė, reguliuojanti cukraus kiekį kraujyje.
Šaknyse - didžiulė jėga
Kiaulpienių šaknyse yra natūralių krakmolo ir cukraus pakaitalų, todėl jos gali būti naudojamos kaip dietinis produktas sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis. Kiaulpienės išvalo organizmą nuo toksinų ir stimuliuoja tulžies išsiskyrimą. Taip pat stimuliuoja kraujagyslių sistemos veiklą. Dar Avicena kiaulpienių pieniškomis sultimis gydydavo kepenų ir širdies ligas, rekomenduodavo kraujagyslių profilaktikai.
Kiaulpienė turtinga ir antioksidantais, saugančiais organizmą nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Taip pat teigiamai veikia druskos ir skysčių apykaitą organizme. Liaudies medicinoje vartojami ekstraktai, trauktinės ir užpilai, gaminami iš kiaulpienių šaknų. Jais gydomos kasos, skydliaukės ligos, padidintas skrandžio rūgštingumas, limfmazgių uždegimai, įvairūs bėrimai.
Puiki priemonė gydyti kepenų ir tulžies pūslės ligas, taip pat rekomenduojama esant mažakraujystei. Arbatinis šaukštelis smulkintų pienės šaknų užpilamas stikline virinto vandens, visa tai paliekama valandai nusistovėti, po to perkošiama ir vartojama po ¼ stiklinės 3 kartus per dieną valgio metu.
Kiaulpienių šaknų milteliai, užberti ant žaizdų, opų ar nudegimų, juos gydo.
Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Beje, rudenį šaknys yra vertingiausios. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40-50 C temperatūroje. Sudžiūvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.
Gerai išdžiūvusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios.
Ne tik sveikatai, bet ir grožiui
Kiaulpienės savybė – šalinti negyvas ląsteles, drėkinti odą bei suteikti jai elastingumo naudojama kosmetologijoje. Iš kiaulpienių gaminamos maitinančios, drėkinančios, baltinančios ir jauninančios kosmetinės priemonės. Kasdien naudojant kosmetines priemones su kiaulpienėmis oda skaistėja, valosi – dingsta bėrimai, pūlinukai ir inkštirai. Juk dar Antikos laikais moterys strazdanas ir pigmentines dėmes naikindavo su pienių lapų sultis.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
