Prisipažinimas, kad nebegalime gyventi be šokolado, panašus į anoniminių alkoholikų prisipažinimą. Seminaro vedėja Svetlana Kostina-Jerikalova taip pat tvirtina, kad tarp šių priklausomybių esama panašumo. Tyrimų duomenimis, matant šokoladą žmonėms aktyvėja tos pačios smegenų zonos, kurios suaktyvėja ir vartojant narkotikus. Viskas daug sudėtingiau nei atrodo, rašo psychologies.ru.
Labiausiai aš bijojau išgirsti patarimą, kaip reikia mylėti save tokius, kokie esame. Svetlana žino, kad dauguma žmonių daugiau ar mažiau pasiduoda kultūriniam spaudimui (juk aplink tik ir girdime, kad turime būti liekni ir gražūs) ir tai turi įtakos mūsų savijautai ir norui patikti sau ir aplinkiniams.
Toks požiūris prieštarauja dar vaikystėje suformuotoms pažiūroms. Seneliai, susidūrę vaikystėje su maisto trūkumu, įteigė, kad svarbiausia, kad vaikas būtų sotus.
Tai, kaip buvome maitinti vaikystėje,- ar mums buvo liepiama suvalgyti viską, ar, atvirkščiai, kas nors draudžiama kritikuojant mūsų figūrą, suformavo mūsų įpročius, požiūrį į save ir į savo kūną.
Froidas teigė, kad valgymo sutrikimus sukelia nepatenkinti oraliniai poreikiai vaikystėje (pavyzdžiui, nepakankamas maitinimas krūtimi), tačiau tai ginčytinas dalykas.
„Juk beveik visi žmonės turi vienokių ar kitokių maitinimosi sutrikimų“,- teigia Svetlana. Esmė slypi kitur – mūsų nesugebėjime rūpintis savimi, įsiklausyti į organizmo poreikius. Kad to išmoktumėme, reikia įprasti prieš renkantis maistą paklausti savęs keleto klausimų ir į juos sąžiningai atsakyti.
Pabandykite atsakyti į šiuos klausimus:
Ar aš jaučių stiprų alkį, kokio jis pobūdžio (emocinis, fizinis)? Kaip aš galiu jį numalšinti?
Kaip aš pagaminsiu sau valgį (jeigu alkis emocinis, tai gali būti nebūtinai maistas)?
Kaip aš ruošiuosi valgyti (kokiu greičiu, kokioje aplinkoje ir t.t.)
Kaip suprasiu, kad esu sotus?
Kaip galiu padėti sau įsisavinti maistą?
Kam išeikvosiu gautą energiją?
Pasidomėkime pirmuoju simptomu – alkiu. Akivaizdu, kad jis būna įvairus, ir mes valgome ne tik dėl fizinio sotumo. Trumpai sakant, egzistuoja trys maitinimosi tipai: ribojantysis (kaip teigia pavadinimas, šiai kategorijai priklauso žmonės, nuolat ribojantys sau maistą), emocionalusis (kai fiziškai nealkani žmonės valgo norėdami numalšinti įtampą, taip „suvalgydami“ stresą ar tuštumos jausmą) ir prisitaikantysis (kai mieliau valgytume atsineštą grikių košę, varškę ar salotas, bet jei kolektyvas eina į piceriją, prisitaikome ir einame kartu).
Kaip teigia Svetlana, sekimas kitų pavyzdžiu, ir geru, ir blogu, neduos teigiamų rezultatų: „Jeigu dieta primesta iš šalies, ji nebus efektyvi. Veiksminga bus tik tokia mitybos sistema, kuri apmąstyta ir sąmoningai pasirinkta atsižvelgiant į organizmo poreikius“.
Pagrindinė užduotis – įsiklausyti į savo kūną ir atsakyti į klausimą, ko šiuo metu jam reikia, kad pasisotintumėme. Svetlana pataria valgyti tarsi medituojant. Ne paprastai mechaniškai praryti maistą, o sąmoningai, apmąstant, sukramtant kiekvieną kąsnelį, valgyti lėtai, išmokti sustoti ir paklausti savęs, ar esame jau sotūs. Sąžiningai atsakyti į šį klausimą ir laiku sustoti.
„Kuo lėčiau mes valgome, tuo greičiau pasisotiname“, - teigia ji.
Kursų metu dalyviai dalijasi savo gastronomine patirtimi, pasakoja, kas svarbu, ir kas ne, mokosi valgyti medituodami. Kiti dalyviai nesupranta, kodėl aš taip susirūpinusi dėl savo aistros šokoladui. Bandau paaiškinti, kad kenksmingi įpročiai neramina ne tik tuos, kuriems jie tiesiogiai susiję su antsvoriu. Taip pat ir mesti rūkyti stengiasi ne tik tie, kurie serga lėtiniu bronchitu.
Laimei, Svetlana supranta mane ir atsako, kad užsinorėjus šokolado reikia tartis su savimi kaip su vaiku: „Aš suprantu, kad tau norisi, bet..“ Verta priminti sau, kad gyvenime esama ir kitų malonumų.
Atvirai kalbant, nesitiki, kad tai galėtų padėti. Atrodo, kad atsisakyti šokolado neprivers niekas.
Penkta diena. Aš nusiteikiau nepusryčiauti paskubomis, laikydama vienoj rankoj telefoną, kitoj užrašų knygutę, trečioj kompiuterį, ketvirtoj obuolį. Neįprasta, tačiau šiandien aš sėduosi prie stalo, atidėdama į šoną visus prietaisus, ir lėtai, kaip mokė Svetlana, medituodama pradedu valgyti pačią paprasčiausią košę. Be vaisų, padažų ir kitokių kulinarinių įmantrybių.
Susitelkiu tik į savo pojūčius. Skambės neįtikėtinai, bet kabindama penktą šaukštą suvokiu, kad tai pati skaniausia košė pasaulyje. Dar po kelių šaukštelių pasijaučiu soti. Po tokio malonumo ir šokoladas jau neatrodo toks patrauklus.
Vakare, tiesa, aš vis dėlto griebiuosi išsvajotos plytelės. Kol lupu iš įpakavimo, bandau save atkalbėti, bet veltui. Kai lieka tik tuščias popierėlis, prisimenu, kad Svetlana mokė kalbėtis su savimi kaip su vaiku. Tai skiriasi nuo įprasto - „sustorėsi, tu ką, visai valios neturi?“
21 diena. Neįtikėtina, bet faktas – kai aš pradėjau valgyti neskubėdama, medituodama, ėmiau ramiau reaguoti į stresą, rečiau nerimą malšindavau maistu. Prisiminusi Svetlanos patarimus, susidariau sąrašą, kas išblaško ne blogiau nei šokoladas. Galima bandyti prasiblaškyti skaitant įdomią knygą, einant pačiuožinėti į čiuožyklą, prigulant pasnausti arba užsiimant malonia jums veikla.
